Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Tačiau pabudo gana pailsėjęs, kad galėtų leistis atgal, ir tuojau šoko ištiesęs į priekį rankas, galva žemyn į garmantį vandenį. Iki pagrindinės galerijos buvo visai netoli, tik prieš srovę einant kitaip atrodė. Jaunasis indėnas kaipmat ją pasiekė. Čia jo niekas nesugriebė, bet, numatęs leistis kriokliu žemyn, nebandė išsikapstyti į sausą vietą, ir vanduo tuojau pat nusinešė jį į bedugnę. Krisdamas ko neprarado sąmonės. Nors krioklys buvo gan aukštas, į uolas niekur neatsimušė. Per ilgą laiką vanduo buvo išgraužęs kalne dubumą, kuri dabar buvo pilna vandens. Į ją Harka paniro kelis metrus, bet srovė vėl jį išnešė į viršų. Po kiek laiko berniukui pavyko išsikapstyti iš sūkurio ir vanduo jį panešė dar galiuką žemyn. Čia jis rado sienoje nišą, į kurią tuojau pat įsiropštė. Atsitūpęs ant žemės, susirietė ir ėmė drebėti, nes leisdamasis kriokliu labai nuvargo.

Kiek apsiraminęs pastebėjo, kad iš nišos, kurion buvo įsiropštęs, į viršų eina sausa uolos atšaka. Jam labai magėjo į ją įsibrukti, bet nežinojo, ar ji veda laukan, todėl kiek pailsėjęs manė vėl atsiduoti vandenų valiai, nes buvo tikras, kad tie jį išneš iš kalno gelmių. Todėl susikaupė ir greit vėl šoko į smarkią srovę, vanduo jį tuojau pat pagriebė ir nusinešė, mėtydamas per slenksčius, kol pagaliau pusgyvį paliko gulėti ant žemės.

Atsipeikėjęs Harka pamatė, kad tyso ant akmenų ir kad aplink tamsu. Tačiau visiškai tamsu jau nebuvo. Iš kažkur sklido blausi šviesa, ir vanduo šniokštė jau visai kitaip. Harka jautėsi kaip sudaužytas, skaudėjo visus kaulus, tačiau pakilo ir keturpėsčias ėmė slinkti pasroviui žemyn.

Netrukus pasiekė plyšį, į kurį garmėjo vanduo, čia buvo dar šviesiau. Harka vėl šoko į vandenį, greitai prasigavo pro plyšį ir atsidūrė lauke.

Virš jo plytėjo dangus, mirgėjo žvaigždės. Ant medžių šakų spindėjo sniegas. Iš kalno trykštąs šaltinis plekšėdamas ir šniokšdamas tekėjo miškingu šlaitu. Švelnus vėjelis sūpavo medžių viršūnes.

Harka gerai pažinojo šią vietą, todėl nieko nelaukęs šastelėjo į šalį, medžių ir krūmų priedangon. Nuo jo plaukų varvėjo vanduo, odinės kelnės, diržas ir mokasinai buvo šlapi. Revolverio nebeturėjo, lanko taip pat. Jį prarado kartu su bebro kailio švarku.

Buvo labai šalta, jis visas drebėjo, todėl tuojau pat leidosi ieškoti arklio, kurį kartu su bizono odos antklode buvo palikęs miško pievoje. Iki ten buvo gana toli. Harka bėgo apsnigtu tamsiu mišku. Pirmiausia pasuko prie laukymės, kur iki iškeliaujant prie Arklių upelio stovėjo Lokės giminės palapinės. Harka labai skubėjo, tačiau kiek galėdamas stengėsi nepalikti pėdų. Prie uolų sienos su anga į kalno labirintus dabar jam nereikėjo bėgti, nes ji buvo keliais šimtais metrų aukščiau. Kadangi laukymėje, į kurią lėkė Harka, dabar niekas negyveno, jis labai nesisaugojo. Visai jos nepribėgęs įlipo į medį. Jo šakos buvo plikos, taigi priedanga buvo ne kažin kokia, tačiau Harka galėjo gerai apžvelgti laukymę, plytinčią kalno papėdėje. Ji buvo menkai apsnigta, kai kur sniegas nuo žemės nukastas gyvulių.

Laukymės pakraštyje riogsojo milžiniškas akmens luitas, o viduryje, kad ir praėjus dviem vasaroms ir vienai žiemai, skvarbi Harkos akis dar galėjo įžiūrėti tas vietas, kur buvo įkalti palapinių kuolai, ir jis būtų galėjęs kuo tiksliausiai parodyti, kur tada stovėjo tėvo, burtininko ir jo draugo Četano palapinės. Apskritos ugniakurų duobės taip pat buvo žymu; ko gero, laukymėje po to dar kas nors gyveno, ir svetimos palapinės stovėjo tose pačiose vietose.

Visa tai rūpėjo Harkai, tačiau pats įdomiausias dalykas buvo tas, kad čionai atkeliavo jo širmis ir kad šalia jo stovėjo dar vienas palaidas arklys, lygiai toks pat tvirtas ir išdidus mustangas, kurį Harka tuojau pažino. Tai buvo vienas iš tėvo arklių! Gyvuliai stovėjo šalia vienas kito ir, nužėrę kanopomis sniegą, ėdė žolę. Buvo prieblanda. Iš rytų kaip auksinės strėlės pro medžių šakas skverbėsi saulės spinduliai. Šešėliai traukėsi. Laukymėje darėsi vis šviesiau. Kiek kartų jis čia matė patekant saulę! Mažas upelis, čiurlenąs laukymės pakraščiu, sublizgo ryto saulėje; kiek žemiau šniokštė upė, juosianti kalnų masyvą iš pietų pusės. Ten berniukai maudydavosi ir žaisdavo. Dabar aplink buvo tuščia.

Harka buvo beįsileidžiąs į prisiminimus, jis jau tarsi matė Untšidą, Uinoną ir motiną, kuri čia dar buvo gyva ir tik paskui krito nuo atsitiktinės paunių kulkos, kai giminė kėlėsi prie Arklių upelio, bet staiga sukarkė varna, ir ne viena iš tų dvylikos, kurios tupėjo nudžiūvusiame pilkame medyje, apšviestos ryto saulės, ir snapais krapštinėjosi plunksnas. Sukarkusi varna nebuvo varna. Harka puikiai žinojo, ką reiškia tie trys karktelėjimai, ir atsakė lygiai taip pat.

Tada netoli nuo tos vietos, kur ganėsi arkliai, iš už medžio išėjo Harkos tėvas.

Ant jo pečių krito kasos. Plaukuose nebuvo plunksnų, tačiau iš jo ledžingų siūlių kyšojo skalpų plaukų pluoštai, plaukai buvo juodi, vadinasi, skalpai indėnų. Tėvas buvo apsirengęs gerais žiemiškais drabužiais, turėjo ilgą bizono kailio švarką ir šiltus mokasinus. Rankoje laikė šautuvą ir tiesus stovėjo prie savo arklio, žvelgdamas į medžio viršūnę, kur tupėjo Harka. Jo plaukuose buvo dar daugiau žilų sruogų, raukšlės pagilėjusios; apie akis ir burną gulė šešėliai, neišnykstą net ir dienos šviesoje.

Harka ėmė skubiai kabarotis iš medžio, nušoko nuo paskutinės šakos žemėn ir nubėgo prie tėvo.

Matotaupa apžiūrėjo savo sūnų, sulysusį raumeningą paauglį, visą susidraskiusį, su mėlynėmis ant pečių, šlapiais drabužiais. Juodviejų žvilgsniai susitiko, ir kiekvienam iškilo daug klausimų, į kuriuos nebuvo galima atsakyti tuojau pat, kurie galbūt iš viso nebus ištarti.

— Ar tu vienas, Harka Kietasis Akmenie?

— Vienas.

Matotaupa turėjo šį tą sumedžiojęs. Mėsa buvo žalia, tačiau Harka gerai prisikirto, nes buvo labai išalkęs. Šlapius drabužius nusivilko ir pakabino, kad vėjas ir saulė išdžiovintų, o pats susisupo į bizono odos antklodę su tėvo žygių paveikslais, kai tas dar buvo Lokės giminės karo vadas.

— O aš ne vienas, — pasakė Matotaupa, kai jie baigė valgyti. — Džimas su manim. Mes gyvename viršuje, burtų oloje, ten esame saugūs. Dakotai laiko mus dvasiomis, todėl paliko šias vietas.

— Ar ir tavo arklį jie laiko dvasia?

— Kai dabar jų jau du, žinoma, nelaikys. Tačiau mustangai gali privilioti Tašunką Vitko. Man dar nepavyko jo rasti. Kodėl nepasisakei Džimui, kas tu toks?

Vadinasi, tėvas žinojo apie jų susidūrimą!

— Mes susitikom tamsoje. Ar Džimui šioje oloje nieko daugiau nereikia, tik prieglaudos?

— Niekas jam apie ką kita neužsimena. Šita ola jam tik slėptuvė. Aš pats pasiūliau čia įsikurti žiemai. Tu mane supranti. Ar kriokliu nusileidai?

— Hau.

— Džimas sunkiai sužeistas. Aš perrišau jį, bet truks koks mėnuo, kol atgaus jėgas. Gerai, kad mes dabar jau trise. Kodėl palikai siksikų palapines?

— Dėl tos pačios priežasties kaip ir tu, tėve. Tu nušovei Elį. Baltieji vyrai mane laiko žudiko sūnumi. Kol nesu karys, pagal savus įstatymus jie mane gali sugauti ir atiduoti į perauklėjimo kalėjimą.

— Nereikėjo Mineapolyje pasakyti Senajam Bobui, kad ketiname keliauti pas siksikus. Jis bus mus išdavęs policijai. Jis ir Džimą išdavė.

Harka išsitiesė. Jam buvo sunku susivaldyti ir atsakyti tėvui taip, kaip reikalavo indėniški papročiai, todėl tiesiog spauste išspaudė:

— Aš tylėjau. Senasis Bobas nieko nežinojo. Tik vienas žmogus galėjo mus išduoti: Džimas.