Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Sniegas atspindėjo mėnulio ir žvaigždžių šviesą. Harkai būtų pravertęs balto vilko kailis, tačiau tai buvo tik svajonė. Jam liko protingai išnaudoti nelygumus. Upės slėnis, šiauriau juosiantis kalnus, buvo patogi slėptuvė. Prisikasęs iki jo su arkliu, galėjo vėl šiek tiek laisviau pasijusti, be to, čia dar buvo galima pasigauti žuvų ir jomis maitintis, taip sutaupant šiek tiek atsargų.

Pagaliau pasiekė miškingus kalnų šlaitus. Arklys dabar jam tik trukdė. Jis palikdavo pėdsakus, ir keliauti su juo buvo ne ką greičiau kaip pėsčiam. Bet Harka nenorėjo prarasti širmio, tad čia jojo, čia vedėsi jį už pavadžio. Miške buvo lengviau pasislėpti, bet ir greičiau galėjai būti užkluptas iš netyčių. Medžiai šiek tiek saugojo nuo žiemos negandų. Sniego sluoksnis čia buvo plonesnis negu prerijose. Ne taip pūtė vėjas. Niekada netrūko malkų laužui susikurti, ir vandens nesunku buvo aptikti. Širmis, nerasdamas žolės, galėjo graužti maistingą medžių žievę.

Harka pasiekė aukštesnes, statesnes ir atšiauresnes vietas, kur indėnai iš savo palapinių kaimų ateidavo tik medžioti. Dar nebuvo taip šalta, kad, užsiglaudęs už medžių ir uolų, nebūtų galėjęs užmigti po savo bizono odos antklode. Kadangi jau gerą galą buvo nukeliavęs dakotų nepastebėtas, tikėjosi, kad ir toliau gerai seksis. Jis priprato prie tokio nuolatinio bastymosi, valgė, kada norėjo, ir visą laiką buvo įsitempęs kaip laukinis žvėris, turįs aibę priešų. Jis manė, kad geriausia bus niekur ilgiau neapsistoti ir kiekvieną dieną keisti vietą. Tada nesusidarys daug pėdų ir jos vargu ar kris į akį aplink zujantiems medžiotojams.

Harka buvo numatęs pasiekti tą vietą, kur užpraeitą žiemą stovėjo Lokės giminės palapinės. Netoli buvo paslaptingoji ola. Naktį, prieš išardant palapines, Matotaupa norėjo pasakyti sūnui jos paslaptį. Keistai susiklosčius aplinkybėms, ji taip ir liko neatskleista.

Harka slapta planavo dar kartą ištyrinėti tą olą. Gal pavyktų rasti kokių nors ženklų, kad ji žinoma ir kitiems žmonėms. Ko gero, ir Matotaupą traukė prie tos olos, kurios paslaptį žinojo ir dėl to taip smarkiai nukentėjo. Galbūt Harkai ten pavyktų rasti tėvą ar bent jo pėdsakus.

Jis tvirtai tikėjo tėvo nuoširdumu ir nekaltumu ir vis labiau įtarinėjo Rudąjį Džimą, su kuriuo dabar turėjo būti Matotaupa.

Harka taip juo nepasitikėjo, kad net ėmė įtarinėti, jog šis nori iššniukštinėti burtų olą, ir pajuto nenumaldomą norą galutinai išsiaiškinti tuos dalykus, kurie iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą.

Pamažėle, visaip vingiuodamas, jaunasis indėnas artėjo prie pietinių Juodųjų Kalnų šlaitų. Iš pėdsakų jis matė, kad čia daug dakotų, kurie žiemoja miškuose ir medžiodami zuja aplink. Todėl jis pakilo dar aukščiau, kur stūksojo vien tik įmantrių formų uolos. Iš čia jis vis nusileisdavo prie burtų olos ir tos laukymės, kur prieš dvejus metus stovėjo Lokės giminės palapinės. Vėtra daug ką pakeitė, ir Harka nustatė, kad laukymėje dabar niekas negyvena, nebuvo ir medžiotojų pėdų, tik vienišas nekaustytas arklys bastėsi aplinkui. Harka pasekė jo pėdsakais, kurie jį nustebino, bet paties gyvulio nerado. Senos ir naujos pėdos buvo susipynusios ir Harka kol kas nustojo ieškojęs, nes tai buvo tikra gaišatis. Jis įsitikino, kad mustangas buvo be raitelio.

Vieną naktį jaunasis indėnas pagaliau pasiryžo įlįsti į olą. Jos angą ir kelią iki požeminio krioklio jis žinojo. Kadangi buvo numatęs užtrukti oloje ilgesnį laiką, širmį nuvedė į mažai apsnigtą miško pievą, kur šis turėjo rasti daugiau pašaro negu ankstesnėmis dienomis ir negalėjo iš ten greit kur nors nuklysti. Jeigu ir nuklystų, Harka lengvai rastų jį pagal pėdsakus. Todėl paleido laisvai ganytis ir nuėmė net pavadį. Bizono odos antklodę, kurios oloje nereikėjo, paliko pririštą prie arklio ir, kol dar neišaušo, leidosi prie angos, esančios vidury statmenos uolų sienos miško pakraštyje. Vienam žmogui buvo sunku iš apačios užsiropšti, nes uolų siena žemiau landos buvo išgaubta. Paprasčiausia buvo viršuje užkabinti už medžio lasą ir juo nusileisti iki uolos kyšulio, o nuo jo jau nesunkiai galėjai patekti į vidų. Šiuo keliu prieš pusantrų metų į olą įlindo Matotaupa su savo sūnumi, dabar Harka nusprendė vėl juo pasinaudoti, bet pirma įsilipo į aukštą medį uolų sienos papėdėje ir gerai apžiūrėjo sieną ir juodą skylę joje, olos nasrus, iš kurių šaltu metų laiku virto garas. Harka ištyrinėjo kiekvieną uolų sienos pėdą, apžiūrėjo samanas, augančias kai kuriose vietose, iš viršaus nukarusias medžių šaknis ir prie jų prikibusius parazitinius augalus. Nieko, jokio ženklo, kad čia būtų žmogus.

Jaunasis indėnas vėl išlipo iš medžio ir šlaitu užkopė iki uolų sienos viršaus. Žemė čia visur buvo uolėta, kojos neklimpo, tad buvo palyginti nesunku nepalikti stačiame šlaite pėdsakų, nes ir sniegas tik kur ne kur laikėsi. Naktis buvo tamsi, mėnulis dar nepakilęs virš medžių viršūnių, tad tylioje santarvėje su tolimomis žvaigždėmis švietė tik sniegas.

Ūktelėjo apuokėlis.

Harka prisiminė, kad ir tada, kai čia buvo su tėvu, taip pat ūktelėjo apuokėlis, tačiau tuomet, kai abu indėnai lindo atgal iš olos. Ta naktis taip giliai buvo įsirėžusi Harkai į atmintį, kad jis prisiminė kiekvieną smulkmeną.

Atsidūręs virš uolų sienos, jis susirado tą patį medį, už kurio tėvas tada buvo užkabinęs lasą. Harka apsuko apie jį ilgą odinį diržą, ir čia jam krito į akis, kad ant šito medžio žievės nėra sniego, o ant kitų yra. Kažkas jį turėjo nuvalyti. Koks nors gyvulys ar gamtos jėga to negalėjo taip kruopščiai padaryti. Čia, taip galvojo Harka, būta žmogaus, ir būtent po paskutinio didesnio sniego, taigi per pastarąsias šešias dienas. Kam tas nepažįstamasis valė nuo kamieno sniegą? Gal kad kas nors nepastebėtų, jog jis už šito medžio buvo užkabinęs lasą?

Harka susimąstė, bet paskui nutarė neatsisakyti savo plano. Jis apčiupinėjo pirštais kamieną, lygi medžio žievė nebuvo niekur nei įpjauta, nei nutrinta. Harka apjuosė odiniu lasu kamieną, suėmė už žemyn nukarusių galų, įsirėmė kojomis į uolą ir periminėdamas rankas nusileido iki kyšulio, kur buvo galima pastatyti koją. Tada nutvėrė vieną laso galą, patraukęs atkabino nuo medžio ir gražiai jį suringavo, kad patogu būtų neštis. Atidžiai klausydamasis ir dairydamasis pritykino prie angos ir greitai šmurkštelėjo į tamsią skylę. Dabar jo jau niekas negalėjo pastebėti.

Harka palaukė, ar kas nesujudės, bet aplink buvo tylu. Tad pakilo ir ėmė skverbtis gilyn. Nuo lubų lašėjo, ir Harka turėjo vis aplenkti keistas uolines ataugas, susidariusias ant lubų ir žemės. Ola ėjo žemyn. Iš kalno gelmių sklido gurgėjimas ir šniokštimas, kuris po truputį vis stiprėjo. Harka žinojo, kad tai šniokščia požeminiai vandenys. Berniukas buvo miklus ir nieko nebijojo, todėl gana gretai žengė į priekį. Šniokštimas vis garsėjo, pagaliau Harkai ėmė tiesiog dundėti ausyse.

Čia jis prisiminė tą momentą, kai su tėvu priėjo vandenį ir kaip, kažkieno nutvertas, vos nenugarmėjo į prarają. Dabar jį vėl suėmė ta akimirką trukusi mirtina baimė. Todėl šįkart buvo labai atsargus, nuolat graibė aplink kojomis ir rankomis. Jis netgi užsimerkė, kad iš tamsoje žybtelėjusių akių kas nesuprastų, jog oloje dar kažkieno esama.

Ant jo jau tiško krioklio vanduo, kuris krito nuo dešinės olos sienos, kirto taką ir paskui vėl garmėjo žemyn į nežinomas gelmes.

Staiga tyškantys lašai ėmė jo nebepasiekti. Harka pajuto, lyg prieš jį kas būtų sujudėjęs, nors paklaustas ir nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl jam taip pasirodė. Jis pajuto žmogaus kvapą; uoslę berniukas turėjo gerą, beveik kaip šuns. Ir kvapas, kurį užuodė, buvo ne indėno, o baltojo, apsirengusio seniai neskalbtais, prakaitu permirkusiais drabužiais. Tas kvapas rietė jam nosį ir artėjo. Harkai nebuvo kada ilgai galvoti. Instinktyvaus ir baisaus pykčio suimtas, kad čia galėjo prasiskverbti kas svetimas, ir jausdamas, kad tas įsiveržęs jį užpuls, jeigu jis pats to nepadarys, Harka išsitraukė durklą.