Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Adamsonas gulėjo ant narų, apsiklostęs avikailiais.

Jis tiriamai nužvelgė abu įėjusius. Žmona stovėjo prie akmeninio židinio ir kurstė ugnį. Ji šildė vandenį.

Tomas pirmas prašneko.

— Adamsonai, Adamsonai! — pasakė jis. — Tai mums pasisekė. Kaip tiems kvailiams. Tu sunegalavai, bet atėjo šitas jaunas indėnas, Harka Vilko Nugalėtojas, ir padėjo mums. Mes nepraradome nė vieno gyvulio, nė vienos karvės, nė vienos avies. Karališkai pavaišink šitą jaunąjį svečią, kaip jo tėvas mus savo palapinėje!

— Mus? — suurzgė Adamsonas. — Jus, tu turi galvoj! Na bet jeigu tau, Tomai, taip patinka vaidinti karalių, tai vaidink.

— Adamsonai, tu geras fermeris, bet baisus šikšna ir per tai kada nors galą gausi. Atsimink, kad mūsų ferma stovi negyvenamoje vietoje! Tokio lengvo grobio vilkai dar nematė. Jų panosėje atsirado galvijų banda, nekeliaujanti iš vienos vietos į kitą! Žmogau, tik pagalvok, vilkams dėl to tiesiog seilės varva, ir jie puola ją kaip bitės pirmuosius žiedus! Adamsonai, aš tau iš širdies patariu, pasisamdyk dar vieną piemenį ir turėsi daug mažiau nuostolių. Harka Vilko Nugalėtojas strėlėmis nušovė penkis vilkus.

— Duok tam vaikiščiui gerai užkąsti, žmona. Paskui jis vėl išjos.

Harka gavo avienos; ją valgė ir Tomas, Adamsonas ir jo žmona. Tomas suvyniojo Teo dalį. Harka sėdėjo sustingusiu veidu, nudelbęs į žemę akis.

— Kurgi tu susiruošei? — pagaliau be užuolankų paklausė Tomas.

— Pas tėvą. Į Juoduosius Kalnus.

— Dabar, žiemą? Tu iš proto išsikraustei, berneli?

— Galbūt.

— Lik geriau čia ir padėk mums ganyti!

— Aš neliksiu, hau.

Šitaip ryžtingai ir galutinai atsisakyti Harką privertė Adamsono žodžiai — „Paskui jis vėl išjos!“

— Jeigu jis nori joti pas tėvą, tai tegu joja, — pasakė Adamsonas. — Mums čia žmonių užtenka. Pavasarį dar atvyks sūnus su mano motina. Tada žmona galės daugiau būti prie gyvulių.

— Adamsonai, na ir šykštuolis tu, — atsiduso Tomas ir kažkodėl nusišluostė akis.

Harka per tą laiką spėjo pavalgyti ir atsistojo.

— Aš palydėsiu tave, Hari, — sušuko Tomas. — Tik luktelėk.

Barzdočius nubėgo į galinį kambarį ir greit grįžo su dideliu, antklode apsuktu pundu.

— Na, einam dabar.

Su Adamsonu Harka atsisveikino išdidžiai, nepasakęs nė žodžio.

Adamsono žmona nusišluostė į prijuostę rankas ir taip pat patraukė link durų.

— Pažiūrėsiu lauke šunų, — pasakė ji vyrui. — Tuoj vėl grįšiu.

Visi trys išėjo pro atdaras duris. Harka norėjo tuoj pat sėsti ant arklio, bet Tomas jį sulaikė.

— Leisk pirma tau kai ką parodyti, berneli! Einam prie avių, pas Teo.

Pėsčiomis iki ten buvo gana toli.

Teo, pamatęs juos ateinant, atjojo pasitikti. Susiėję dvyniai atsisėdo ant žemės. Kadangi taip padarė ir moteris, Harka irgi atsisėdo.

Tomas pradėjo mazgyti savo pundą.

— Va, Hari, žvilgtelk į šituos bebrų kailius! Ką apie juos pasakytum?

Harka apžiūrėjo ir apčiupinėjo kailius.

— Geri.

— Ir aš taip manau! Per daug geri, kad atiduotum Senajam Abrahamui. Iš jų išeis žieminis švarkas, nors ne toks storas kaip iš bizono odos, bet minkštas ir šiltas! Kaip tu manai?

— Neblogas bus švarkas.

— Kailiai jau sukirpti man, bet aš jų dar turiu į valias. Pasiūk iš jų švarką berniukui, moteriške! Va aš viską turiu, ko reikia. Jei tu nebūtum su mumis išėjusi, aš pats būčiau pasiuvęs.

— Gerai, bet padėk man, Tomai, kad būtų greičiau. Aš turiu skubėti namo.

— Taip taip! Griežtas tavo vyras. Nepyk ant jo, Hari. Adamsonas pasidarė toks šikšna todėl, kad savo tėvynėje prarado namus ir žemę — nepajėgė sumokėti procentų už kreditą. Dabar jis dėl savo turto dreba labiau negu dėl gyvybės. Bet aš viską išklosiu. Gerai, pasakysiu, kad nori praturtėti, ant kojų atsistoti, bet su tokiu šykštumu toli nenuvažiuosi. Na, tuščia jo, Adamsonas vis dėlto geresnis už kailių supirkimo kompaniją.

Tomas su Adamsono žmona dirbo mikliai, ir netrukus bebro kailio švarkas Harkai buvo baigtas. Vilna ėjo į vidų; taip žiemą rengdavosi indėnai.

— Geras! — Tomas patenkintas apžiūrėjo savo kūrinį. — O čia štai — dar du kailiai, pasiimk juos ir apsirišk kojas, kai bus šalta.

— Hau.

— Va maistas, neužmiršk! Kad paskui tavo tėvas nesakytų, jog mes tave čia badu marinome.

Tada vėl atsistojo. Harka su padėka pažvelgė barzdotiems dvyniams ir moteriškei į akis, paskui greitai apsisuko ir nubėgo prie arklio. Bebro kailio švarką apsivilko iškart, vasarinį švarką ir abu dovanotus kailiukus kartu su bizono odos antklode pririšo prie mustango. Antklodė pagaliau jau buvo sausa. Ji nesuragėjo nuo drėgmės, nes buvo labai gerai išdirbta. Harka užšoko ant arklio, skardžiai šūktelėjo ir nušuoliavo pietų pusėn.

Moteris nuėjo trobon. Nors ir ilgai užsibuvo, Adamsonas už tai jos nebarė, tik po kurio laiko, kai perrišinėjo jam žaizdą, lyg šiaip sau pasakė:

— Berniukas man irgi patiko, bet samdytis indėnų neapsimoka. Nepastovūs jie kaip čigonai ir visada viską savaip daro.

Žmona jam nieko neatsakė.

Tomas ir Teo likę lauke ilgai žiūrėjo Harkai pavymui, kol tas pagaliau išnyko jiems iš akių.

— Norėčiau sužinoti, kas čia atsitiko, — garsiai samprotavo Teo, kai jiedu su Tomu vėl ėmėsi darbo. — Iš pradžių tėvas norėjo joti su mumis, bet nejojo, o dabar berniukas vienas leidžiasi jo ieškoti. Vargšas.

— Vargšas.

Tuo ir baigėsi kalba šia tema.

Paukštšunis, kurį Harka nakčia buvo išgelbėjęs nuo vilkų, dar pabėgėjo galiuką paskui jaunąjį raitelį, bet paskui atsiliko, pastovėjo truputį dvejodamas ir galiausiai pasuko atgal. Prieš Harką vėl driekėsi neaprėpiamos tuščios prerijos. Jis giliai atsiduso ir pasimuistė, lyg norėdamas ką nusimesti nuo pečių.

Netrukus krušos ruožas liko užpakalyje. Audra buvo kilusi tik nedideliame plote. Apie pietus Harka rado išdžiūvusį upelį. Apžiūrėjęs nusprendė, kad jis išdžiūvo neseniai, todėl pajojo į viršų, tikėdamasis rasti vandens, ir neapsiriko. Atsigėręs pats ir pagirdęs arklį, jis įsitaisė krūmuose ant upelio kranto ir kartu su savo širmiu išsimiegojo už praeitą naktį. Gerokai prieš saulėlydį Harka jau vėl buvo kelyje.

Dabar jis jojo per tetonų-dakotų nuo seno gyvenamas žemes, čia prasidėję upeliai ir upės tekėjo į rytus ir nešė savo vandenis į Misūrį. Iki šiaurinių Juodųjų Kalnų prieigų jam buvo dar likę daugiau kaip keturios dienos kelio, o apie pietinę šito kalnyno dalį vasarą esą buvęs jo tėvas. Harka žinojo, kad jį surasti bus labai sunku.

Nusileidus mėnuliui, dangus kiekvieną rytą apsitraukdavo pilkais debesimis. Oras buvo drėgnas, ir Harka jautė, kad tuoj pradės snigti. Kiekvieno poilsio metu mustangas ėdė ką beužgriebdamas. Instinktas jam sakė, kad artėja žiemos badmetis. Jei būtų buvęs laisvas, kaip ir kiti laukiniai mustangai ir bizonai, būtų seniai išsidanginęs į pietus. Pakeliui Harka rado didelių arklių kaimenių pėdsakus, šviežias pėdas sename bizonų kelyje. Bet visų jų lenkėsi, kad nesutiktų dakotų.

Vieną rytą horizonte pamatė miškais apaugusius kalnus. Tai buvo jo tikslas. Lyg tamsios salos jie dunksojo virš begalinių prerijų. Tą patį rytą pradėjo snigti. Snaigės sūkuriavo nešamos vėjo, kuris taip smarkiai pūtė Harkai į nugarą, kad jis jautėsi skrendąs. Berniukui liko tik viltis, kad iš tikrųjų nepakils į orą. Stepėse siaučiančios audros buvo pavojingos. Apie vidudienį Harka atsidūrė netoli miško, kur buvo galima išsigelbėti. Bet dieną jis nedrįso prie jo artintis, nes medžiuose galėjo būti įsitaisę dakotų žvalgai. Kol kas jį dar saugojo sniego sūkuriai. Kai audra aprimo, jis laikėsi slėsnesnėse vietose, už pakilimų, taip vinguriuodamas gaišo daug laiko. Prie miško prisiartinti nutarė naktį, tiktai kai vienas prislinkęs gerai ištyrinės visus pėdsakus sniege.