Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Gerai!

Jaunuoliai išsitraukė durklus ir įsibrėžė iki kraujo rankas. Tada pridėjo vieną prie kitos, kad kraujas susimaišytų, tai buvo ženklas, jog dabar jų brolystė neišardoma.

Įsikišęs smailų dviašmenį peilį į makštį, Harka dar kartą pažvelgė į savo draugą, su kuriuo dabar jau ilgam atsisveikino. Gerai įsižiūrėjo, koks jis tvirtas ir tiesus.

Tada užšoko ant savo mustango ir nieko daugiau nesakęs, daugiau nė karto neatsigręžęs, pasileido lengvais šuoliais nakties apgaubtomis prerijomis.

Stiprusis Elnias žiūrėjo jam įkandin; jis matė, kaip vis mažėja jaunojo raitelio šešėlis, girdėjo, kaip tolsta jo arklio kanopų bilsmas.

Šitas išsiskyrimas vado sūnui, lyg šiol gyvenusiam ramiai ir be jokių sukrėtimų, buvo pirmas didelis skausmas ir pirmas neatsakytas klausimas. Kas kaltas, kad išjojo Harka? Baltieji vyrai? Matotaupa? O gal siksikų kariai, šįvakar neradę šiltesnio žodžio Harkai?

Stipriojo Elnio lūpų kampučiai virptelėjo. Jis nenorėjo eiti prie miegančių karių ir uždėjo ranką ant įbrėžimo, kur jo kraujas buvo susimaišęs su Harkos krauju. Jis turi kraujo brolį. Tai jo paslaptis. Niekam to nesakys. Tik vienas žmogus galėjo suprasti jį, jo liūdesį ir abejones — Sitopanakė. Ji, be abejo, taip pat nusimins, kai Harka negrįš į palapinių kaimą.

Ilgai stovėjo jaunasis siksikas vienas. Pagaliau prisivertė sugrįžti į stovyklą ir vėl atsigulti. Kiti neturėjo žinoti, kaip jį sukrėtė išsiskyrimas su Harka.

Stiprusis Elnias pabudo dar prieš aušrą. Jis matė, kaip išblėso žvaigždės, kaip viską apgaubė nemaloni pilkuma, su kuria ėmė trauktis sutemos, paskui patekėjo saulė, nutvieksdama žemę ir dangų. Ežero paviršius virto auksiniu veidrodžiu, karklų šakos pilkšvai žaliais lapais judinamos švelnaus vėjelio ėmė siūbuoti ir mirguliuoti saulės spinduliuose. Stiprusis Elnias pagirdė arklius ir vienas atsisėdo ant upelio kranto, kur aną vakarą sėdėjo su Harka. Uodai dar negrūdo čiulkinio, bet žuvys jau knibždėjo skaidriame vandenyje.

Priėjo Gudrioji Gyvatė, ir Stiprusis Elnias atsistojo.

— Tu paskui dar kalbėjai su Harka? — paklausė Gudrioji Gyvatė.

— Taip. Prieš jam išjojant. Jis pasakė, kad grįš pas mus, kai pajėgs ištverti bandymus.

Gudrioji Gyvatė nukreipė akis į ežerą ir nieko daugiau nepasakė.

Praėjus pusvalandžiui, pro aštriatvorės vartus, kurie jau buvo atidaryti, išėjo aukštas bernas, kurį abu indėnai tučtuojau pažino. Tai buvo Karolis Didysis. Sukinėdamas ūsus jis drožė tiesiai prie siksikų.

Gudrioji Gyvatė ir Stiprusis Elnias atsisėdo prie kitų šalia laužo ir dėjosi nepastebį Karolio Didžiojo.

Apsitaisęs margais, kutais papuoštais drabužiais medžiotojas sustojo prie jų.

— Labą rytą! — pasakė jis.

Indėnai jam nieko neatsakė, kaip ir aną vakarą Abrahamui. Karoliu Didžiuoju jie dar mažiau domėjosi negu stoties šeimininku.

— Kurgi tas bernaitis Haris? Norėčiau šnektelėti.

— Nėra, — atsakė Gudrioji Gyvatė.

— Kaip nėra? — nustebo Karolis Didysis.

— Nėra, — pakartojo Gudrioji Gyvatė.

— Kada jis vėl bus?

— Nežinome.

— Kurgi jis nuėjo?

— Jis išjojo.

— Išjojo. Aš... aš norėjau su juo dar kartą pakalbėti!

— To jis nežinojo.

— Jis gi ne... jis juk ne visai išjojo?

— Ką gali žinoti?

Karolis Didysis įsitvėrė į ūsus.

— Gal jis išjojo pas savo tėvą?

— Ne, — atsakė Stiprusis Elnias, nors berniukui ir nederėjo neklaustam kištis į suaugusių šneką.

Bet Gudrioji Gyvatė tylėjo, ir tai buvo patogi proga. Stiprusis Elnias nesigėdino, kad pasakė medžiotojui neteisybę, nes jis žiūrėjo į jį kaip į priešą, savo pasakojimais išvariusį Harką, ir be sąžinės graužimo kaip koks medžiotojas bebrui spendė jam spąstus.

— Ne pas tėvą?!

— Ne, ten jo gali ieškoti policija, o Harka nenori pakliūti jai į nagus.

— Šimts perkūnų, kas per nesąmonė! Toks vaikas ir išjojo visiškai vienas, čia juk pasienis, dykynė, jis pražus!

— Jis geriau pražus prerijose, kurios yra jo tėvynė, negu kokiame nors baltųjų vyrų perauklėjimo kalėjime.

— Pabėgo išsigandęs internato indėnų vaikams, apie kurį aš užsiminiau? Ak tu velnio puse, kas galėjo pagalvoti! Aš tik pajuokavau!

Stipriojo Elnio veidą iškreipė pyktis ir pašaipa.

— O Harka pagalvojo, jog tai tiesa. Tu jo daugiau nepamatysi, Karoli Didysis.

Medžiotojas trenkė sau į kaktą.

— Tai velniava! Išjojo, ėmė ir išjojo! Aš atėjau čia, norėdamas palydėti jį iki Juodųjų Kalnų ir padėti susirasti tėvą, o jis išjojo... Nieko nesakęs ėmė ir išjojo vidurnaktį. Nieko nesuprasi. Tai, tai... gali padaryti tik indėnas. Kas gali suprasti jus, raudonodžius! Ir jūs paleidote vaiką, leidote jam išjoti į pražūtį?

— Taip.

— To jau per daug. Likite sveiki!

Karolis Didysis nuplumpsėjo. Kiekvienas jo žingsnis buvo spyris tam indėnui, kuris jį mulkino, tam kvailam berniūkščiui, kuris ėmė ir išjojo, Fortūnai, kuri Karoliui Didžiajam vėl parodė nugarą.

Na ir įklimpo! Galas visiems planams, visoms svajonėms, kaip aptiks Džimo pėdas, kaip su Hariu pasirodys Matotaupai ir pareikalaus atlyginimo. Galas viskam, galas.

Jam liko tik arklys, šautuvas, revolveris, peilis ir drabužiai. Tai buvo nedaug, turint galvoje ankstesnes jo rožines svajones apie tai, kaip gyvens visko pertekęs ir nieko neveiks.

Be perstojo murmėdamas prakeiksmus, Karolis Didysis atėjo į stoties svetainę ir pasigėrė iš pat ankstaus ryto.

Kai jau ėmė suktis galva ir viską matė kaip pro dūmus, jis paklausė Senojo Abrahamo:

— Abrakadabra, kaip manai, ar aš galėčiau pasekti to vaikpalaikio pėdom?

— Pabandyk, Karoli Didysis, bet žinok, kad Haris yra Matotaupos sūnus, ir jeigu jis nenorės, kad jį kas rastų, tai ir nerasi. Jis išėjęs gerą mokyklą.

— Dar duok brendžio, Abrakadabra! Dabar jau niekas nesvarbu.

Šeimininkas prisėdo prie Čarlzo.

— Ko tu juo taip rūpiniesi! Tegul tas raudonodis utėlius joja, kur jam reikia! Tu juk ne jo tėvas.

— Abrakadabra, tu nekaltas kaip naujagimis. To utėliaus tėvas žino, kur Juoduosiuose Kalnuose yra aukso! Supranti?

— Ak štai kas! Tada aišku! Aš atnešiu tau dar brendžio, bet pagiriotis meldžiu į lauką. Mano svetainėje tam ne vieta.

Abrahamas nuėjo, Karolis Didysis spoksojo jam pavymui. Jo protas aptemo.

TRISE OLOJE

Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis suprato, kokie sunkumai jo laukia. Nors ir turėdamas arklį, ginklus ir galėdamas užsikurti ugnį, žmogus buvo maža ir lengvai sunaikinama smiltelė tarp sraunių upių, neįžengiamų miškų ir plikų stepių, tarp alkanų plėšriųjų žvėrių ir piktų žmonių, tarp audrų, šalčio ir sniego, kurie ateis kartu su artėjančia žiema.

Leisdamasis į kelionę vienas, Harka ne tik žinojo, kokie vargai ir pavojai jo laukia, bet ir bendrais bruožais įsivaizdavo, kaip reikės juos įveikti.

Jo pirmas uždavinys buvo persikelti per Misūrį. Berniukas jau buvo daug girdėjęs apie šią upę, kurią savo gimtąja kalba vadino „Mini-sose“, Purvinas Vanduo; jis buvo matęs jos galingus vandenis praeitą pavasarį toli į pietus nuo čia, prie Omahos. Jos aukštupio su sraunia srove, kriokliais, slenksčiais ir sūkuriais jis dar nepažinojo. Tačiau pasibastęs su Stipriuoju Elniu po Misūrio intakų rajoną visa tai gerai įsivaizdavo.

Harka vis ragino savo širmį. Jis nenorėjo, kad jį kas pavytų, o keldamasis per Misūrį ketino sumėtyti pėdas. Jojo visą naktį. Rytą, kai nuėjo gulti vilkai, jis taip pat sustojo poilsio, įsisupo į antklodę ir numigo porą valandų saulės atokaitoje šalia arklio. Jis turėjo nedidelę atsargą džiovintos ir trintos bizono mėsos, kurią labai taupė. Pirmiausia sukirto iš stovyklos pasiimtą prerijų vištelę. Tris višteles buvo nušovęs pakeliui į stotį; vieną suvalgė ant ežero kranto, kita liko jo bendrams, o trečią pasiėmė į kelionę, dėl to turbūt niekas negalėjo pykti. Širmis skabė žolę, jis taip pat buvo alkanas.