Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

„Mano mielas Džimai, — galvojo Karolis Didysis, — tu manei, kad pats esi gudrus, o aš kvailas, bet šiuokart, matyt, išeis atvirkščiai. Aš pažadėjau tau užsukti pas juodakojus, tad kodėl man neišlaikyti žodžio? Už tai gausiu arklį ir šautuvą! Bet aš dar pagalvosiu, dėl ko viskas daroma, ir pažiūrėsiu, ar negalėčiau pats kaip nors prisidėti prie šio biznio, užuot likęs tik pasiuntiniu.“

Šitos minties įkvėptas, Karolis Didysis atkakliai ieškojo progos pasivedėti į šalį jau iš pat ryto užsiėmusį Beną. Su kelnėmis, basas, persimetęs per ranką sulankstytą antklodę, jis lakstė paskui šeimininką, kol pagaliau pavyko jį nutverti.

— Žinau, žinau! — nekantriai atsakė Čarlzui Benas. — Arklio ir šautuvo reikia! Susiradai naują draugą, ką? Linkiu sėkmės! Pakliuvai į nagus.

— Pakliuvau į nagus? Aš jam darau paslaugą, o ne jis man.

— Jam visada reikia kitų paslaugų...

— Betgi jis moka.

— Tu gausi šautuvą ir arklį. O dabar aš neturiu laiko. Benas norėjo pasišalinti.

— Kodėl tu neini ieškoti aukso? — lyg tarp kitko paklausė Čarlzas.

Benas pabalo ir vėl atsisuko į Karolį Didįjį.

— Ką tu apie jį žinai?

— Daugiau, negu tu manai.

— Brolyti, aš tau patarsiu — nekišk čia savo nosies.

— Kad tu savąją galėtum įkišti?

— Tai Džimo sfera. Bet gali daryti, ką nori, jeigu tau gyventi nusibodo...

— Iš patirties šneki?

— Iš liūdnos patirties! Aš buvau toje oloje. Brrr, kad ją bala. Tamsa, vanduo, daug atšakų, ko neprigėriau... ir staiga tam pragare sutikau Džimą. Stebuklas, kad aš dar gyvas. Bet aš jam ir sau prisiekiau, kad daugiau nekišiu ten nosies.

— Jis juk taip pat nieko nerado. Bergždžios pastangos.

— Aha. Geriau jau imtis sąžiningo darbo.

Karolis Didysis nusijuokė.

— Sąžiningo? Tu mane pralinksminai, bičiuli. Bet ar tikrai nori Džimui vienam palikti tą gardų kąsnį?

— Jis, atrodo, pasiėmė už vedlį Topą.

— Įtartinas vedlys. Na, bet jeigu taip... tai aš irgi žinau, kur mes galėtume gauti vedlį.

— Mes? Ne, brangusis. Aš daugiau niekada ten nelįsiu. Duok man ramybę.

— Tu niekuo nerizikuoji. Tik pridėk prie arklio, šautuvo ir peilio odinius drabužius ir revolverį.

Benas garsiai nusijuokė.

— Mat kaip?

— Jeigu aš ką nors rasiu, atnešiu ant tavo aukso svarstyklių.

— O kaip tu gausi vedlį?

— Visai paprastai. Topas turi sūnų... pas juodakojus. Jį aš susirasiu, nuvesiu pas tėvą... tai yra, jis jau žinos, kur ieškoti tėvo. Tada Džimas negalės pasakyti, kad aš sekiau jo pėdomis, ir Topas turės man atsidėkoti, kad ištraukiau jo sūnų... tarkim, iš perauklėjimo mokyklos... nes Topas vis dėlto „žudikas“.

— Džimas uždraudė tau sekti paskui jį?

— Uždraudė.

— Tada jis su Topu išsirengė į olą, prakeiktas bernas — aš juk ją aptikau, aš!.. O, kad Topas nusuktų tam niekšui sprandą!

— Asilas tu. Bet jei Džimas mano, kad vienas viską susigrobs, tai šitai jo svajonei nelemta išsipildyti. Aš dabar jau nepamesiu jo pėdų.

— Tai šiokia tokia idėja. Eime, duosiu tau arklį, šautuvą, revolverį, peilį ir kaubojiškus drabužius, kokių dar nesi nei matęs, nei turėjęs. Bet neapgauk manęs! Atsimink, kad tik čia galėsi gauti šaudmenų!

Tuo pokalbis ir baigėsi.

Karolis Didysis jau nebedžiūgavo pagalvojęs apie planą, kurį taip išdidžiai pareiškė įvykdysiąs. Beno baimė šiek tiek aptemdė ir jo nuotaiką. Jis dar kartą grįžo prie upės, kur prasidėjo Džimo ir Topo pėdos. Kaip paprasta dabar būtų juos pasekti! Bet Karolis Didysis tarsi vėl išvydo prieš save Džimo akis ir pasuko atgal. Jis galėjo apsigalvoti ir atsisakyti plano. Dar nieko nebuvo atsitikę, nieko nenuspręsta, nieko nenutarta. Bet Karolis Didysis jau buvo apsirūpinęs viskuo, kas reikalinga vyrui laukiniuose Vakaruose. Tuo dėl visa ko apsirūpino. Medžiotojas apžiūrėjo Beno siūlomą arklį, pareikalavo geresnio ir gavo jį. Jis apsivilko naują Beno įteiktą odinį kostiumą ir pasijuto su juo itin smagiai; mat kostiumas buvo ne tik praktiškas, bet ir papuoštas visokiais ornamentais ir spurgais. Šautuvui Karolis Didysis turėjo nemaža priekaištų, bet šiuo klausimu Benas liko nepalenkiamas; tik amunicijos pavyko gauti daugiau, negu Benas buvo numatęs duoti. Revolveris kliuvo neblogas.

Apsirūpinęs Karolis Didysis tuojau pat leidosi į kelionę. Jis pastebėjo, kad mušeika Bilis jau pradeda atsigauti, bet kaip tik jam Čarlzas nenorėjo nieko sakyti apie savo planus. Su Benu, tolimiausios šių vietų prekybos stoties savininku, reikėjo būti geruoju, o daugiau bendrininkų Karolis Didysis nenorėjo turėti, juo labiau Bilio.

Buvo malonus ir šiltas vasaros rytas, kai Karolis Didysis paskutinį kartą pasiraitęs ūsus sėdo ant arklio ir iškeliavo į šiaurę.

Nuo Najobreros iki Misūrio aukštupio prerijų, kur Karolis Didysis pirmiausia norėjo užsukti, tiesiog apie aštuoni šimtai kilometrų. Tačiau Karolis Didysis nebuvo paukštis. Jis jojo raitas, pelnėsi duoną atlikdamas nedidelius pėdsekio ir kaubojaus darbus, medžiodamas, reikalui esant nuklysdamas tai į vieną, tai į kitą pusę, tad pasiekti tikslą jam reikėjo kelių savaičių.

Tuo metu vasara jau ėjo į pabaigą. Karštis atlėgo, saulės spinduliai taip nevargino akių; dabar jie jau švelniai krito ant pievų, miškų ir upių, žmonių ir gyvulių, išryškindami aplinkos kontūrus ir spalvas. Naktys vėl pailgėjo, ir šešėliai dieną nusidriekdavo didesni. Bizonų ir mustangų kaimenės dar tebeklajojo šiaurėje, tačiau jau pabudo instinktas vėl traukti į pietus. Indėnai ruošėsi didžiosioms rudens medžioklėms, kad susidarytų atsargų žiemai ir kad šalčių metu palapinių kaimo gyventojams negrėstų badas. Tos siksikų giminės stovykla, kur vadas buvo Degantis Vanduo, dar tebestovėjo atvirose prerijose. Tik pasibaigus bizonų medžioklėms siksikai manė keliauti į priekalnių miškus.

Buvo naktis. Prerijas, upelį, palapines gaubė tamsus dangaus kupolas. Mirgėjo žvaigždės, pūtė vėsus vėjas. Mustangai stovėjo vienas šalia kito, šunys miegojo susispaudę krūvon. Palapinėse ilsėjosi žmonės. Harka gyveno pas savo draugą Stiprųjį Elnią vado palapinėje. Palapinė, kurioje pirma glaudėsi su Matotaupa, buvo išardyta, nes neapsimokėjo ją laikyti vien dėl berniuko. Juodakojė moteris kol kas persikėlė pas savo tėvus jiems padėti.

Vado palapinėje Harkai buvo gerai. Stiprusis Elnias ir jis kuo toliau, tuo labiau jautėsi artimesni. Ypač pirmomis Matotaupos išvykimo savaitėmis Harka buvo tikras, kad viskas pavyks, ką tėvas buvo užsibrėžęs, ir linksmas žaidė, mankštinosi, ilsėjosi ir plepėjo su savo nauju draugu nuo ryto ligi vakaro. Visi kiti berniukai jau laikė Harką saviškiu ir pripažino jį vienu iš geriausiųjų.

Kai nuo svilinančių saulės spindulių išdžiūvo žolė, Harka kartais mintimis nusikeldavo į rudenį ir įsivaizduodavo, kaip grįš tėvas ir pargabens jo šautuvą. Iš pradžių tai buvo trumpos akimirkos, bet einant vasarai į pabaigą ir dienom vėstant Harka jau beveik kas rytą pabusdavo galvodamas, ar tik ne šiandien parsiras tėvas.

Vakare jis užmigdavo su mintimi, kad tai, kas neįvyko šiandien, gali įvykti rytoj. Pamažu ėmė tiesiog degti iš nekantrumo, ir jam nelengva buvo susitvardyti, kad apie tai neprabiltų. Be abejo, ir Stiprusis Elnias manė, kad Matotaupa jau greit turi grįžti. Berniukai apie viską atvirai šnekėdavosi, bet apie Harkos kilmę, apie jo tėvo ištrėmimą ir kerštą Tašunkai Vitko abu baugiai tylėjo. Kartkartėmis jie ištisas valandas prasėdėdavo šalia vienas kito ir kaip susitarę tyliai galvodavo apie tą patį, ir nuo to jų draugystė dar labiau stiprėjo.