Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Kiti dar girti ir iki rytojaus neišsiblaivys.

— Na jau, nesakyk. Tačiau, jeigu taip nori... Galbūt tu visai neblogai atliksi tą darbą.

— Manau, kad taip!

Karolis Didysis, šiuo metu vienaakis, nutaisė orią miną ir įsisupo į antklodę, kuri karojo jam ant pečių kaip kokia karališka mantija.

— Ar galėtum susikalbėti su juodakojais?

— Jeigu reikėtų.

— Hm! Tada pasišnekėkime. Galime ir tuojau pat. Trumpai drūtai, man reikalingas patikimas pasiuntinys, kuris nuneštų juodakojų kariams vieną žinią ir su niekuo daugiau nekalbėtų.

— Aš tavo žmogus, Džimai... už arklį, šautuvą ir peilį.

— Sutarta. Aš tik nuvesiu arklius į aptvarą, tada mudu įsitaisysime Beno atsargų palapinėje. Noriu pasikalbėti akis į akį.

— Mūsų ir taip niekas neseka.

— Vis dėlto geriau bus palapinėje. Benas toks pat kvailys, kaip ir tu. Seniai norėjo prisidurti prie blokhauzo priestatą... bet vis atidėlioja. Taigi drožk prie palapinės, o aš tuoj ateisiu.

Tuo metu, kai Džimas vedė arklius į aptvarą, o paskui nėrė į atsargų palapinę aptarti klastingo plano, blokhauze pabudo Matotaupa.

Kai jis atmerkė akis, aplink buvo tamsu, nes Benas naktį užgesino fakelus, o durų dar neatidarė. Indėną pykino. Kaip pro miglą prisiminė, kad kartą jam jau taip buvo, bet negalėjo suprasti, kada ir kur. Jis apskritai nelabai suvokė, kur esąs. Jį supo tabako, šalto prakaito, seniai neskalbtų drabužių ir alkoholio kvapas. Be to, jis jautėsi taip, lyg būtų prisirijęs žalių šunų kepenų. Matotaupa susikaupė, pakilo ir išėjo į lauką. Tyrame ryto ore pasidarė geriau. Greitai nubėgo prie upės ir išsivėmė, kad išsivalytų skrandis. Tada nusirengė, šoko į vandenį ir ilgai plaukė pasroviui, įsmeigęs akis į begalinę dangaus mėlynę. Paskui išlipo ant kranto ir išsitrynė smėliu, kaip nuo ankstyvos vaikystės buvo įpratęs švarintis. Vėl įlipęs į vandenį nuplaukė prieš srovę prie paliktų drabužių. Vanduo jį galutinai atgaivino. Išlipęs į krantą, susitvarkė plaukus, susipynė kasas ir apsirengė.

Matotaupa pasirąžė ir ištiesė pečius.

Iš kažkur išgirdo balsą:

— Tikra skulptūra.

Apsidairęs pamatė Henrį. Jis ėjo iš blokhauzo prie upės ir kalbėjosi su Džo, kuris dar buvo labai pagiringas. Abu pasuko prie indėno. Persimetė su juo keliais nereikšmingais žodžiais. Matotaupa greit atsikratė baltųjų ir patraukė prieš vandenį, kur nieko nebuvo.

Jis norėjo vienas viską apgalvoti.

Dabar Matotaupa nekentė savo tėvynės, jis nekentė ne tik žmonių, kurie jį išvarė, bet ir prerijų, kuriose jie gyveno, kalnų, kurie iš viršaus juos sveikino, bizonų, kuriuos jie medžiojo, vandenų, kuriuose jie žvejojo ir maudėsi. Jis norėjo nužudyti Tašunką, o paskui numirti. Keršijant Tašunkai jam turėjo padėti Džimas. Matotaupa dabar galvojo kitaip, negu eidamas į palapinių kaimą. Nenorėdamas išduoti Džimo, jis atsisakė visko. Dabar šis turėjo jam padėti.

Džimas kaip tik išlindo iš atsargų palapinės. Matotaupa tai pamatė. Jam pasirodė, kad dar vienas žmogus buvo beeinąs iš paskos, bet Džimas jį sulaikė. Kad jie galėjo ką slapta tartis, indėnas nepagalvojo. Jam buvo svarbu pasikalbėti su Džimu akis į akį, ir jis nejučia pamanė, kad ir šis to nori.

Juodu susitiko.

— Ką tu dabar ketini daryti? — paklausė Matotaupa.

Džimas labai nustebo, pamatęs indėną šitaip atsigavusį.

— Aš? Tą patį, ką ir tu.

Patenkintas Matotaupa lengviau atsikvėpė.

— Aš persekiosiu Tašunką Vitko. Jei mano draugai norės, kovosiu ir prieš Lokės giminę.

— Kur tu gausi ginklų?

— Atimsiu iš priešų.

— Kur tu ieškosi Tašunkos?

— Juoduosiuose kalnuose.

Džimas įsmeigė akis į batus, kad pašnekovas nepastebėtų jo susijaudinimo.

— Pavojinga vieta. Bet aš tavo draugas ir esu pasiruošęs viskam.

— Tu neturi arklio. Tuos, kuriais atjojome, reikia grąžinti Džo ir Biliui.

— Žinoma. Be to, pėstiems Juodųjų kalnų miškuose bus lengviau pasislėpti.

— Savo mustangą aš pasiimsiu. Nenorėčiau jo vėl prarasti.

— Sutinku. Iškeliaujame pėsti ir dėl visa ko imame šitą arklį. Kada?

— Kodėl ne tuojau pat?

— Galime ir tuojau pat.

Matotaupa nuėjo atsivesti mustango. Džimas tuo tarpu dar šnektelėjo su Benu, kurio veidą po naktinių peštynių su Matotaupa puošė keli guzai ir mėlynės.

Paskui indėnas ir jo baltasis palydovas su niekuo neatsisveikinę dingo prerijose.

JAU NEBE VIENAS

Pagaliau išdrįsęs išlįsti iš atsargų palapinės Karolis Didysis Džimo jau neberado.

Jis apsidairė, pamatė Džo ir Henrį, kurie buvo vėl išsitiesę ryto saulėje palei upę, norėdami dar pamiegoti, pasekė akimis keletą kitų svečių, kaip tik einančių prie savo arklių, dirstelėjo į mažą pusiau civilizuotų indėnų palapinę netoli blokhauzo.

Bet visa tai jam nebuvo labai įdomu. Paslapčiom ir daug įdėmiau negu visa kita jis apžiūrėjo Džimo ir Matotaupos pėdsakus. Pasiėmę arklį, jiedu visai nemėtydami pėdų patraukė į vakarus. Džimo didelių odinių batų žymės, minkšti Matotaupos mokasinų atspaudai, nekaustytų mustango kanopų pėdsakai Karolį Didįjį labai nustebino. Pokalbis su Džimu jį patenkino, bet kartu ir nustebino lygiai kaip tos aiškios pėdos, todėl jis pradėjo galvoti ir sudarinėti mintyse įvairias kombinacijas, kurti planus. Čarlzas toli gražu nebuvo prityręs detektyvas, tik vidutinis medžiotojas, tačiau jam netrūko pasieniečio patyrimo, be to, jis jau buvo atsikandęs pavojų, neduodančių jokios naudos.

Iš pradžių, kaip jau buvo sakęs Džimui, jis norėjo grįžti į tas vietas, kur buvo ne taip karšta kaip geležinkelio tiesimo rajone. Ryždamasis šiam žygiui nemanė, kad šiaurėje jo laukia pyragai, paprasčiausiai ten turėjo būti ramiau. Tačiau taip jis galvojo ir planavo prieš pokalbį su Džimu, o dabar daug ką matė visai kitoje šviesoje. Jeigu dabar susidarys teisingą planą ir bus ryžtingas, beje, vėl turės leistis į nuotykius, bet į pelningus nuotykius. Jei pasiseks, Karolis Didysis — ohoho! — vieną dieną gali pasijusti tarp tų laimingųjų, kurie rado aukso ir praturtėjo, kuriems jau nebereikia rizikuoti, kurie visą savo gyvenimą leidžia be rūpesčių ir yra visko pertekę. Šita perspektyva jam aptemdė protą, ir proga atrodė nepaprastai puiki.

Čarlzas galvojo apie šias naujas galimybes su tokiu malonumu, kokį pajunta alkana kiaunė, staiga užuodusi vištos kraują. Jis sutelkė visas išsiugdytas proto galias ir svarstė naują, jį taip viliojančią galimybę. Džimas šį tą užsiminė, ir šias jo užuominas, kaip domino kauliukus, buvo galima sustatyti į vieną eilę su tuo, ką žinojo.

Prieš kelis mėnesius Karolis Didysis išgirdo ir, beje, užuominomis apie šias šnekas ekspedicijos stovykloje kartą net supykdė mušeiką Bilį, kad grupė atsitiktinai susibūrusių chuliganų Beno blokhauze užpuolė indėną Matotaupą, surišo jį ir bandė išgauti kažkokią paslaptį. Tai atsitiko praeitą vasarą. Šis indėnas atseit žinojęs aukso gyslą, nors Džimas tai ir neigė. Kaip tik su šiuo indėnu Karolis Didysis susipažino, ir šis indėnas dabar iškeliavo su Džimu, tarp kita ko, pėsčiomis, su nešuliniu arkliu. O Karoliui Didžiajam pakeliui į šiaurę pavesta užsukti pas vyriausiuosius juodakojų vadus ir pasakyti jiems, kad Matotaupos už žmogžudystę ieško policija ir teismas ir kad juodakojai užsitrauks didelę bėdą, jeigu priglaus Matotaupą. Tai galėjo būti ir tiesa, ir netiesa. Džimo pastangos pranešti apie tai juodakojams buvo daugiau negu keistos. Kodėl Džimas nenorėjo, kad juodakojai priimtų Matotaupą? Matyt, todėl, kad pats galėtų visą laiką būti šalia jo šiose pavojingose vietose.