Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Stiprusis Elnias kartą vėl turėjo progą įrodyti savo draugiškumą, kai Gudrioji Gyvatė pasakė, kad prieš didžiąsias rudens medžiokles norįs parsigabenti iš Senojo Abrahamo šaudmenų savo šautuvui. Šlubasis Vilkas ir Tamsusis Dūmas pasišovė jį lydėti. Jie norėjo pažiūrėti, kas per daiktas ta stotis, ir, matyt, kažkur širdies kertelėje taip pat slapta troško įsitaisyti šautuvą. Kai buvo tariamasi dėl šio žygio, ir pasirodė, kaip puikiai Stiprusis Elnias supranta savo draugą Harką. Jis nuėjo pas vadą, savo tėvą, ir paklausė, ar Harka negalėtų lydėti karių, gal stotyje jis išgirsiąs ką nors nauja apie Matotaupą ar Tašunką Vitko. Kadangi Harka moka ir supranta baltųjų vyrų kalbą, jis galės pabūti siksikų kariams už vertėją ir pasiklausyti, apie ką kalbasi baltieji vyrai.

Šių argumentų Degančiam Vandeniui pakako. Be to, atspėjęs sūnaus mintis ir norus, jis leido jam joti kartu. Sprendžiant iš to, ką papasakojo Gudrioji Gyvatė po pirmo savo apsilankymo stotyje, baltieji ir raudonodžiai vyrai elgėsi ten ramiai ir protingai, nors kartais baltieji per daug ir per garsiai šnekėdavo.

Kaip nudžiugo abu berniukai, kokios viltys pabudo jų širdyse! Į prekybos stotis ateidavo daug žinių, ir viltys ten šį tą sužinoti nebuvo tuščios. Kol kas didžiosios gentys į šiaurę nuo Misūrio nesivaidijo ir su baltaisiais vyrais buvo taika, todėl berniukai galėjo joti su kariais į stotį.

Kelionei Harka pasirinko savo širmį. Šį kartą nereikėjo vesti nešulinių arklių ir raitelių būrelis greitai gavosi į priekį. Jau ketvirtą dieną įgudusios indėnų akys pastebėjo horizonte stotį. Vėlyvą popietę raiteliai ją pasiekė.

Prekybos stotyje ir aplink ją per pastaruosius mėnesius beveik niekas nepasikeitė. Tik vandens lygis ežere nuo vidurvasario kaitros šiek tiek nuseko. Ir žolė jau nebuvo tokia šviesiai žalia. Svečių bei klientų taip pat buvo mažiau, nes žiemos laimikis buvo jau pristatytas, o rudens medžioklės dar neprasidėjusios. Trys siksikų kariai ir du berniukai iškart nujojo prie aštriatvorės ir pro vartus pakliuvo į kiemą.

Senasis Abrahamas, pastaruoju metu neturėjęs per daug darbo, juos, matyt, jau iš tolo pastebėjo, nes tuojau pat pasveikino, išėjęs iš pirmojo blokhauzo. Kadangi prieš jį buvo indėnai, tai tiek daug nekalbėjo kaip anuomet su Tomu. Jis mokėjo prisitaikyti prie savo svečių manierų ir papročių. Atvykėliai nebuvo linkę apsistoti blokhauze ir ten valgyti. Jie tik norėjo pasirodyti, o paskui, kaip ir dauguma indėnų, su arkliais įsikurti ant ežero kranto. Nakvoti po atviru dangumi šiltomis vasaros dienomis nebuvo vargas.

Prie ežero rado tik kelias nedideles grupeles indėnų, asiniboinų, taip pat kitų giminių juodakojų, bet dakotų, kurių reikėjo saugotis, kad nepagrobtų Harkos, nebuvo.

Ne per toli ir ne per arti Gudrioji Gyvatė išrinko patogią vietą ant upelio kranto ir įsikūrė ten su savo palydovais. Kai arkliai atsigėrė, juos supančiojo ir paleido ganytis. Kadangi diena jau ėjo į vakarą, abu berniukai pririnko malkų ir užkūrė laužą. Maisto buvo atsigabenę, be to, pakeliui nusišovė keletą prerijų vištų, kurios dabar nupeštos kepė ant laužo. Gudrioji Gyvatė nebuvo linkęs jau tą patį vakarą pradėti kalbą su Senuoju Abrahamu apie šaudmenis. Kas norėjo prekiauti, turėjo ne tik turėti prekių, bet ir laiko. Gražius šermuonėlių kailiukus, kuriuos ketino pasiūlyti mainais, Gudrioji Gyvatė dar tebelaikė rūpestingai paslėpęs.

Trys kariai ir berniukai sėdėjo aplink laužą ir kirto kurapkas. Pasistiprinę kariai užsirūkė. Berniukai įsitaisė ant kranto ir ėmė stebėti žuvis bei uodus. Vakaro saulės nutviekstas ežero paviršius žvilgėjo kaip perlamutras.

Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodė, kad berniukai stebi tik ežerą, iš tikrųjų jiems rūpėjo visa, kas dedasi aplinkui, visa, ką girdėjo ir matė. Jie pastebėjo ir tai, kad pro vartus išėjo Senasis Abrahamas ir, atsisukęs į ežerą, ėmė dairytis, lyg ko ieškotų. Paskui jis lėtai ėmė slinkti pakrante į tą pusę, kur buvo įsikūrę trys siksikų kariai su berniukais. Priėjęs jis sustojo, išsitraukė pypkutę, prikimšo ją, užsidegė ir ėmė papsėti.

— Gražus vakaras, — pasakė pagaliau, lyg berniukams, lyg kariams.

Indėnai į tai nieko neatsakė.

— Tu jau apsipratai pas siksikus? — užkalbino Senasis Abrahamas Harką.

— Taip.

— Gaila, kad tavo tėvas negalėjo pas juos likti. Tai buvo džentelmenas. Grandas, kaip sakydavo tas kvaiša Tomas. Gaila.

— Taip, — pratarė Harka nė nemirktelėjęs.

— Na, tu jau didelis ir vienas nepražūsi.

— Taip, — atsakė Harka tuo pačiu ramiu ir abejingu balsu, lyg Abrahamas būtų paklausęs „kaip sekėsi kelionė“.

— Bet vis dėlto gaila, — tebekalbėjo Abrahamas. — Jis turėjo dolerių. Aš visada jį būčiau mielai ir gerai aptarnavęs. Bet ko jau nėra, to nėra. Ką padarysi.

— Taip.

— Jūs, matyt, čia atkeliavote pasiklausti, kur dingo tėvas?

— To tu nežinosi, Senasis Abrahamai.

Harka iš pažiūros tebebuvo ramus, bet viduje jau pradėjo nerimauti. Jis nujautė, kad Abrahamas kažką žino apie Matotaupą ir šita žinia, matyt, nebuvo tokia gera, kaip Harka visą vasarą tikėjosi.

— Ne ne, be abejo, čia sunku sužinoti, kaip sekasi žmogui toli pietuose kažkur apie Juoduosius kalnus.

Išgirdęs „Juoduosius Kalnus“, Harka dar labiau sunerimo. Iš pradžių jis nieko neatsakė Senajam Abrahamui, tik greitai išvertė savo draugui Stipriajam Elniui, kas ligi tol buvo pasakyta. Tik tada vėl pakėlė akis į Abrahamą, kuris rūkydamas stovėjo šalia. Jei Abrahamas būtų buvęs indėnų karys, Harka jau seniai būtų mandagiai pakilęs. Bet kalbėdamasis su šiuo smuklės šeimininku ir pirkliu jis liko sėdėti, nes jam pasirodė, kad tas jį klausinėja ne taip, kaip reikia.

Harka paprastai greitai į viską reaguodavo. Kol vertė Abrahamo žodžius Stipriajam Elniui, turėjo pakankamai laiko ir pats šį tą sumesti.

Abrahamas žinojo arba tarėsi žinąs, kad Matotaupa išjojo į Juoduosius Kalnus, be to, jis žinojo arba tarėsi žinąs, kad Matotaupa negrįš. Pirmiausia Harka nutarė pasiteirauti dėl Juodųjų Kalnų. Jei jo tėvas išjojo ten, tai, matyt, išgirdo, kad prie Juodųjų Kalnų galima rasti Tašunką Vitko. Iš kur atėjo ši žinia?

— Senasis Abrahamai, kas pasakė mano tėvui, kad Tašunka Vitko yra Juoduosiuose Kalnuose?

— Ak, štai kur tu suki? Ne, to jam niekas nepasakė, bent jau čia, o kas buvo paskui, aš nežinau. Fredas visą laiką kalbėjo, kad Tašunka be jokios abejonės bus pietuose prie Plato, kur indsmenai trukdo numatomam geležinkelio tiesimui.

Dabar Harka jau atsistojo. Jis buvo tokio pat ūgio kaip Abrahamas ir jau greičiau jaunuolis negu berniukas.

— Kas tas Fredas?

— Ar tu nežinai?

Abrahamas išspjovė nuo tabako pageltusias seiles.

— Tavo tėvas jį gerai pažinojo ir vadino Džimu.

— Džimu, — Harka išblyško kaip drobė. — Jis susitiko čia su mano tėvu?

— Taip. Paskui abu išjojo.

— Mano tėvas ruošėsi lydėti Tomą ir Teo.

— Ruošėsi, bet nelydėjo.

— Kodėl Senasis Abrahamas mano, kad mano tėvas daugiau negrįš? Gal jis nebegyvas?

— Ne, berneli, to aš nežinau.

— Kas sako, kad mano tėvas išjojo į Juoduosius Kalnus, nors Džimas jam ir patarė Tašunkos Vitko ieškoti prie Plato?

— Tai kaip tik ir neaišku. Dėl to aš ir atėjau pas tave. Tenai blokhauze sėdi vienas, kuris buvo sutikęs tavo tėvą prie Najobreros.

— Kas jis toks?

— Žinomas medžiotojas. Visi jį vadina Karoliu Didžiuoju. Ilgai gyveno prie Kanados sienos, paskui iškeliavo į pietus, dirbo prie geležinkelio tiesimo. Bet ten jam pasidarė per karšta, kaip pats sako. Pasakodamas savo nuotykius, jis vis minėjo Topą ar Matotaupą, ir aš įsidėmėjau tą vardą. Aš turiu gerą atmintį. Iškart supratau, kad tai bus tavo tėvas.