Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Ar ilgai tas medžiotojas bus pas tave?

— Rytoj dar tikrai bus.

— Tada rytoj aš pabandysiu su juo pasikalbėti.

— Koks tu ramus žmogus! Negi nenori tuojau pat sužinoti apie savo tėvą? Eime su manim į blokhauzą, aš jus supažindinsiu. Dabar vakaras ir aš turiu laiko. Rytoj vėl būsiu kuo nors užsiėmęs.

— Aš pasiklausiu mūsų vado Gudriosios Gyvatės.

— Jūs, jauni indsmenai, gerai išauklėti.

Harka paaiškino Gudriajai Gyvatei, kokia padėtis. Karys pareiškė, kad pats eis su berniuku į blokhauzą, kur tas kalbėsis su nepažįstamuoju. Abrahamui tai, atrodo, nelabai patiko, bet jis nieko nesakė. Tada abu indėnai nulydėjo šeimininką į stotį ir įėjo su juo į namą, kur buvo svetainė.

Švarioje patalpoje užimti buvo tik keli stalai.

Abrahamas pasuko prie stalo pasienyje, kur sėdėjo tik vienas svečias, ilgas kaip kartis, kokių trisdešimties metų vyras raitytais ūsais. Į akis krito ne tik jo ūsai, bet ir drabužiai iš plonos odos su daug kutų, geresnės kokybės ir puošnesni negu kitų kaubojų ir medžiotojų. Priešais stovėjo tuščia taurė. Vyriškio veidai buvo paraudę, akys blizgėjo.

— Abrahamai! — sušuko jis. — Ką tu čia man dabar atvedi? Negi iš tikro mano išgelbėtojo Matotaupos sūnų?

— Jį, Karoli Didysis!

Abrahamas dar pristatė Gudriąją Gyvatę, ir visi trys susėdo prie Karolio Didžiojo stalo.

— Na tai klausk, ko tau reikia, — paragino Senasis Abrahamas Harką. — Karolis Didysis mielai tau viską papasakos.

Harka nustebęs susimąstė. Labai jau netikėtai ir lengvai sužinos apie tėvą. Jis manė, kad tų žinių reikės ieškoti, bet jos pačios tiesiog ėjo pas jį. Tai buvo keista. Bet antra vertus, atrodė, kad žinia, kurią dabar išgirs, gera nebus. Berniukas pasiruošė viskam ir liko rimtas ir santūrus.

— Kodėl Karolis Didysis mano tėvą vadina savo išgelbėtoju? — pirmiausia paklausė jis.

— Oho, kai tavo tėvas rado mus prerijose, mes buvome beviltiškoje, pragariškoje, baisioje padėtyje! Aš ir mano draugai dirbome matavimo grupėje, kuri buvo toliausiai pasistūmėjusi į priekį tarp Šiaurinio ir Pietinio Plato. Kiekvieną dieną tie prakeikti Lokės giminės indėnai ir Tašunka Vitko paruošdavo vis naują siurprizą, čia, žiūrėk, kokį nušauna, čia kokį kaip niekur nieko nusineša, kartą numušė strėle inžinieriui skrybėlę nuo galvos ir pagaliau visus išnuodijo. Likome tik keturiese. Mus keturis jie nuginklavo, išrengė iki nuogumo ir paleido į prerijas. Tai buvo malonumas! Toks karštis, o vandens nėra, valgio taip pat, dar pasiklydome. Būtume pakratę kojas, jei Matotaupa nebūtų radęs ir nuvedęs į bedančio Beno stotį. Puikus karys tavo tėvas. Gali juo didžiuotis, bernaiti!

— Iš kur tu žinai, kad aš jo sūnus?

— Iš kur? Senasis Abrahamas pasakė.

— Kada tu išsiskyrei su mano tėvu?

— Prieš kelias savaites. Jis diena anksčiau paliko prekybos stotį ir išėjo su Ruduoju Džimu į Juoduosius Kalnus. Ten, matyt, išjojo ir Tašunka Vitko, susidorojęs su mūsų ekspedicija.

Harka pajuto, kaip krūtinėje smarkiau suplakė širdis.

— Kodėl, — dabar paklausė jis Abrahamo, jau nebepajėgdamas tramdyti susijaudinimo, — kodėl tu manai, kad mano tėvas daugiau čia negrįš?

Abrahamas pabarbeno pirštais į stalą, palaukė, lyg iškart atsakyti būtų buvę ne taip lengva.

— Kodėl? Hm, prieš išjodamas su Fredu arba Džimu, nežinia, koks tikras jo vardas, tavo tėvas šį tą prasitarė.

— Mano tėvas Matotaupa pasakė priežastį?

— Jis pats tai ne. Bet sakė, o dabar apie tai jau visi kalba, kad Mineapolyje jis kažką nušovė ir policija jo ieško. Policija sužinojo, kad jis rado prieglobstį pas juodakojus. Gali būti, kad jie kreipsis į vyriausiuosius vadus ir pareikalaus jį išduoti, o tave uždarys į indėnų vaikų mokyklą, kur būsi auklėjamas kaip baltasis.

— Kas taip sako?

— Tu geriau paklausk, kas taip nesako. Tai visi čia žino, ir todėl, mano nuomone, tavo tėvui geriau likti pietuose.

Stojo ilga tyla.

Tada prabilo Gudrioji Gyvatė:

— Ar čia viskas, ką baltieji vyrai norėjo mums pasakyti?

— Taip.

— Gerai. Mes tai girdėjome.

Sulig paskutiniu žodžiu Gudrioji Gyvatė atsistojo, paskui jį tuojau pakilo ir Harka. Abu indėnai išlindo iš už stalo, išėjo iš blokhauzo ir nužingsniavo per kiemą vartų link. Buvo jau tamsu, todėl vartai užrakinti, bet abu greitai perlipo tvorą ir ramiai nudrožė į savo stovyklą prie ežero.

Abu kariai ir Stiprusis Elnias tupėjo prie blėstančio laužo, kur susėdo grįžusieji. Ežero paviršius buvo juodas ir lygus kaip veidrodis. Jo fone išsiskyrė švelnūs karklynų kontūrai. Aukštai danguje mirgėjo begalinė daugybė žvaigždžių. Nuo stoties atsklido šuns lojimas. Šiaip aplink buvo tylu.

Visi penki kurį laiką sėdėjo tylėdami, paskui Gudrioji Gyvatė paklausė:

— Harka Kietasis Akmenie, ar tavo tėvas nužudė baltąjį žmogų? Pasakyk, kas jis buvo?

— Mano tėvas nužudė vieną baltąjį žmogų, nes jis buvo niekšas ir tyčiojosi iš raudonodžių vyrų. Jo vardas buvo Elis.

— Ar jis buvo baltųjų vyrų vadas?

— Jis buvo maždaug kaip koks nedidelės grupės vadas.

— Gerai. Rytoj išjojame atgal ir namie aptarsime viską su mūsų vadu Degančiu Vandeniu. Aš pasakiau.

Paskutiniai žodžiai reiškė, kad iki pasitarimo pas vadą apie tai daugiau nebus kalbama. Gudrioji Gyvatė susivyniojo į antklodę ir atsigulė. Jo pavyzdžiu pasekė kiti du kariai ir berniukai. Kiekvienas šalia pasidėjo ginklus. Sargybinio nepaliko, pasikliovė mustangų ir savo budrumu, nes buvo įpratę nusimesti antklodes kilus menkiausiam įtarimui.

Harka tik dėjosi miegąs. Jis gulėjo užsimerkęs, tačiau mintys jo galvoje tiesiog kunkuliavo.

Jo tėvas iškeliavo su Džimu, su žmogum, apie kurį buvo kalbama, kad jis klasta nugirdė vadą Matotaupą ir išplėšė iš jo Juodųjų Kalnų aukso paslaptį. Harka tvirtai tikėjo savo tėvo nekaltumu, bet jis bijojo tolesnių Džimo užmačių. Visi baltieji Senojo Abrahamo stotyje kalbėjo, kad Matotaupa žudikas, o Harka žudiko sūnus, ir kad abu turėsią būti suimti! Visos jo naujojo gyvenimo pas siksikus atramos sulūžo. Jį pradėjo graužti rūpestis dėl tėvo, kaip koks piktas žvėris jis draskė širdį. Be to, Harka nenorėjo būti našta siksikams, kurie jį ir jo tėvą priėmė kaip svečius.

Harka nakčia pakilo karščiuojančiomis akimis, pasiryžęs bėgti. Jis nenorėjo, kad siksikai suktų galvas, svarstydami, apsimoka ginti jį nuo baltųjų, ar neapsimoka.

Atrodo, kad niekas nepastebėjo, kaip Harka atsistojo, sulankstė savo antklodę ir išpančiojo širmį. O gal niekas ir nenorėjo to pastebėti. Jis pasivedė arklį galiuką žingsniu, kad nesukeltų triukšmo ir nepažadintų miegančių indėnų. Kai jį užstojo krūmai ir pora nedidelių medelių, Harka pabraukė širmiui per šnerves ir jau norėjo užsėsti.

Bet čia, šalia jo, išniro kažkokia figūra, ir jis tuoj pažino, kas čia toks. Stiprusis Elnias!

— Harka! Ką tu darai?

— Aš joju pas savo tėvą.

— Harka...

— Nieko nesakyk. Aš taip nusprendžiau.

— Kada tu grįši pas mus?

— Kai tik pajėgsiu pas jus ištverti kario bandymus. Aš nenužudžiau jokio baltojo, ir baltieji vyrai niekuo negalės manęs apkaltinti. O kai būsiu vyras, jie negalės manęs uždaryti į savo perauklėjimo kalėjimą.

— Harka Kietasis Akmenie, aš turiu prašymą.

— Tau aš negaliu atsakyti. Bet neprašyk to, ko negalėčiau išpildyti.

— Tapkime kraujo broliais prieš tau išjojant, kad aš tikrai žinočiau, jog vieną dieną tu pasirodysi prie mūsų palapinių.