Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Kiek tik norėsi galėsi būti! Taisykis čia patogiau. Tu, be abejo, ne vienas?!

— Aš vienas.

— Betgi, vaike... vyruti... na, sėskis, sėskis pirma prie laužo.

Harka pririšo arklį ir atsisėdo. Harka pirmą kartą gyvenime pasigedo pypkės. Tomas prisikimšo savąją.

— Toks netikėtumas!

Laužas maloniai šildė, Harka atkišo į jį kojas, maloniai šildė ir širdingas Tomo pasisveikinimas. Kaubojus padavė jaunajam indėnui gabalą šalto kepsnio, ir Harka ėmė godžiai valgyti.

— Kaipgi tau pavyko mus surasti?

Indėnas tylėdamas parodė į laužą.

— Taip taip, ugnelė! Užkūrėm, norėdami vilkus atbaidyti. U, bestijos! Žiema ankstyva, tai ištisos jų rujos spokso į mūsų galvijus. Penkis šunis jau sudraskė.

Įsisuko andai į avių bandą, ir tos išlakstė persigandusios į visas puses. Dvidešimt dvi avis nunešė. Adamsonas tiesiog siunta!

— Kaip nuo jų apsiginti! — sušuko Tomas.

— Šaudyti reikia.

— Šaudyk, kad gudrus. Norėjome nuodyti, bet nuodų gali šunys prisiryti! Teo šiąnakt pasiėmė beveik visus juos prie avių, ana ten jis, į pietus nuo namo. Adamsoną apdraskė vilkas, kai vakar avis buvo užpuolęs. Guli dabar namie. Bet kad ir gudrūs bestijos. Jiems vieni juokai didžiausią ratą apsukti. Dieną jų nėra, tačiau naktį, ana... Girdi? Po velnių...

Gyvuliai ėmė spaustis į krūvą, buliai šnarpštė ir kratė ragus. Šunys, saugą bandą, susimetė į vieną vietą ir ėmė užspringdami skalyti.

Harka pašoko nuo žemės ir atrišo arklį, neramiai uodžiantį orą. Berniukas užsėdo. Tomas stovėjo šalia jo.

— Pirmyn, tai vilkai. Mes turime pulti! — sušuko jaunasis indėnas piktai, nes Tomas akimirką dar dvejojo. — Negi lauksi, kol jie tau gyvulius sudraskys.

Šunys atsitraukė galiuką atgal ir skalijo, bijodami susikibti su vilkais. Galvijai smarkiau susispaudė; silpnesnieji buvo viduryje, o stipresni sustojo ratu ir nuleido ragus. Pačiame priekyje stovėjo du buliai, prie jų pasileido Harka. Tomas nusekė paskui jį ir dukart pykštelėjo iš šautuvo. Buliai dusliai ir grėsmingai maurojo.

Gimtajame Lokės giminės palapinių kaime jaunasis indėnas ne veltui buvo draugų pramintas Nakties Akimi. Jis ir tamsoje puikiai matė, štai ir dabar jau iš tolo pro vieno buliaus nugarą pamatė du žalius šviečiančius taškus. Vilko akys! Harka paleido pirmąją strėlę; akys dingo. Tuo pačiu metu berniukas pamatė, kaip įnirtingai kaunasi vienas bulius, norįs išgelbėti bandą. Jis jau nebemaurojo. Priklaupęs ant kelių ragais išmetė į orą vieną vilką, paskui kitą. Harka sušuko iš džiaugsmo. Jis prijojo prie buliaus ir sustabdė arklį. Įniršę, kaip šešėliai aplink šmižinėjantys vilkai lyg ir pradėjo trauktis, bet turbūt tik norėdami pulti iš kitos pusės. Harka ir Tomas šovė vienu metu. Harka be garso, Tomas su trenksmu. Galą gavo penki vilkai; trys buvo nušauti, du sudorojo drąsus bulius. Likę gyvi sulysę ilgakojai plėšrūnai dingo už artimiausios pakilumos. Harka užlėkė ant jos ir pamatė, kad į vakarus sprunka dešimt vilkų. Iš paskos jis paleido dar vieną strėlę ir nušuoliavo atgal prie bandos, bet čia plėšrūnų nė padujų nebuvo likę. Užtat pietų pusėje, kur ganėsi avys, driokstelėjo Teo šautuvas. Tomas nujojo jam į pagalbą, ir šunys, pažįstą jį kaip piemenį, nusekė iš paskos.

Harka liko vienas, tik tiedu paukštšuniai, norėję jį apkandžioti, nenubėgo paskui Tomą. Buliai padrąsėjo. Jie suko ratu apie bandą, šnarpštė ir trypė, pasitikėdami savo jėga, atrodė, kad antrą kartą vilkai čia nedrįs rodytis.

Dangumi slinko debesys. Žvaigždės tai dingdavo už jų, tai vėl pasirodydavo. Vėjas taip pūtė į laužą, kad liepsna čia iškildavo į padebesius, čia, atrodė, ims ir užges. Virpanti laužo šviesa krito ant tamsių, nakties apgaubtų pievų, ant besigrūdančių, vis dar neramių, persigandusių gyvulių. Abu paukštšuniai uostinėdami nubėgo vilkų pėdomis. Harkos širmis nežinojo, ką daryti. Buliai, kurie dabar įniršę lakstė aplink, priminė mustangui bizonų medžiokles, ir jis norėjo šokti paskui juos, bet tuo pat metu visas drebėjo, nes bijojo vilkų. Harka pasikabino pavadį ant alkūnės, kad galėtų bet kada sulaikyti mustangą. Šaudant reikėjo laisvų rankų.

Toli į priekį nubėgę šunys sukaukė, ir Harka pamatė, kaip jie galynėjasi su dideliu vilku. Jis nenorėjo kištis, bet vilkas susilaukė pagalbos iš rujos, ir vienas šuo tuoj gavo galą, antras, vejamas dviejų vilkų, pasileido prie Harkos. Jaunajam šauliui tai buvo puiki proga parodyti savo sugebėjimus. Harka įtempė lanką ir greitai vieną paskui kitą paleido dvi strėles. Pataikė dviem vilkams. Prilėkė įniršę buliai ir ėmė mėtyti bei trypti negyvus plėšrūnus. Harka turėjo saugotis, kad su savo mustangu nepatektų tarp šėlstančių galvijų.

Pietų pusėj vėl nuaidėjo šūviai, ir Harka išgirdo, kaip skardžiai šaukia Tomas ir Teo, siundydami savo šunis. Paskui sugirgždėjo namo durys ant tvenkinio kranto. Tas tvenkinys buvo vasarą išdžiūvusios upės dalis. Kažkas išėjo į lauką, užsėdo ant arklio, kuris stovėjo pririštas šalia durų, ir šuoliais pasileido prie galvijų bandos. Raitelis buvo keistos figūros, pilnokas, jis, regis, nematė Harkos. Todėl jaunasis indėnas suriko:

— Hi je! Tada raitelis pasuko prie jo. Jam prijojus arčiau, Harka suprato, kad prieš jį moteris vyriškais drabužiais; tikriausiai tai buvo Adamsono žmona. Ji turėjo šautuvą. Prijojusi Harką, moteris išsigando, bet jis jai greitai angliškai paaiškino, kad yra Tomo draugas ir nori padėti atsiginti nuo vilkų. Jis paprašė jos, kad pasirūpintų laužu, nes nuo jo galėjo kilti gaisras. Su vilkais jis pats susidorosiąs. Pagalvojusi moteris sutiko ir nujojo prie laužo, nusėdo ir ėmė žarstyti pagalius į šalis.

Prie avių bandos šūvių daugiau nebuvo girdėti.

Tačiau žmonės ir gyvuliai nenurimo iki pat ryto. Kai prašvito, aprimo ir vėjas. Tada iš susitelkusių debesų pasipylė kruša, riešuto dydžio ledai kapojo žmones ir gyvulius, ir prerijos virto baltu lauku, tarsi būtų pasnigę. Galvijai maurojo.

Juoduose Harkos plaukuose ir šviesiuose jo mustango karčiuose buvo pilna ledų. Jis pamatė, kaip moteris vėl nujojo namo. Pietų pusėje, prie avių bandos, šūkaliojo Tomas ir Teo, po kiek laiko Tomas atšuoliavo prie Harkos.

— Tai pasisekė! — šaukė jis. — Banda neišlakstė. Nė vieno gyvulio nepraradome! Ei Hari, nusipjauk vilkų ausis!

Abu ėmė jodinėti aplink. Harka buvo nušovęs penkis vilkus ir dabar kaip įrodymą nusipjovė jų ausis. Iš trijų vilkų kūnų jis ištraukė sveikas strėles, nuvalė jas ir vėl įsikišo į strėlinę. Tų strėlių, kuriomis nušovė paskutinius du vilkus, buvo nulūžę kotai, tačiau antgalius, įstrigusius tarp šonkaulių, Harka taip pat išsiėmė; jiems pritaikyti naujus kotus buvo vienas juokas.

— Tai bent naktelė, ką? — be perstojo plepėjo Tomas. — Gerai, kad tu čia atsiradai, Hari!

Paskui jis su jaunuoju indėnu nujojo prie namo. Iš pietų pusės prijojo ir Teo. Arkliai atsigėrė tvenkinyje, o pririšti tuoj atsigulė, jie buvo tokie pavargę, kad nė nemanė ėsti.

Teo paplojo Harkai per pečius.

— O, bernužėlis pas mus atjojo, Haris! Tai gerai.

— Teo, — pasakė Tomas, — nejau manai galvijus vienus palikti! Pasiimk kitą arklį ir jok atgal. Pusryčius aš tau atnešiu.

Teo pakluso, bet nuėjo nenoromis.

Tomas pravėrė duris ir pakvietė Harką į vidų. Adamsonas buvo susirentęs paprastą tvirtą blokhauzą. Jame buvo dvi patalpos. Pirmoji buvo virtuvė, gyvenamasis kambarys ir miegamasis. Antroji, užpakalinė, matyt, skirta sandėliui. Langų joje nebuvo, tik šaudymo angos. Šviesa krito pro praviras duris.