Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Nutilk. Jis yra mano brolis ir negalėjo manęs išduoti.

Harka daugiau nieko nepasakė, tačiau dar labiau užpyko ant Džimo.

Tėvas ir sūnus dar valandėlę pasėdėjo tylėdami vienas priešais kitą. Kiekvienas buvo pasinėręs savo mintyse. Gal atsitiktinai, o gal ir ne, jie sėdėjo kaip tik toje vietoje, kur seniau buvo vado palapinės ugniakuras. Atrodė, tarsi žemė būtų prabilusi abiems tylint, ir Matotaupa, širdyje troškęs tik keršyti, krūtinėje netikėtai pajuto šilumą. Jis nenujojo pasimatyti su sūnum, ir Harka pats jį susirado, palikęs puikų prieglobstį. Antrą kartą taip padarė, antrą kartą išėjo paskui tėvą. Matotaupos krūtinėje kažkas atsileido. Bet jis neišsilaisvino iš visų varžtų. Jam tik atrodė, lyg krūtinėje būtų atsivėrusi sena žaizda ir iš jos būtų pradėjęs sruventi šiltas kraujas.

— Harka Kietasis Akmenie, — lėtai pasakė Matotaupa. — Tu žinai, kad aš tavimi pasitikiu. Aš parodysiu, ką žadėjau prieš dvi vasaras. Tu sužinosi olos paslaptį, tu vienas. Kaip mano tėvas ją man patikėjo, taip ir aš patikėsiu ją tau. Tu turėsi niekada jos neišduoti.

— Niekada, tėve.

Vėl įsiviešpatavo tyla. Harkos pyktis pradėjo blėsti. Jis neprarado tėvo pasitikėjimo, tad kada nors gal ir pavyks nuteikti jį prieš baltąjį, tada kai turės savo rankose įrodymus, kurie ir jį įtikins, o iki tol elgsis santūriai ir protingai. Tėvas buvo jo, o ne to baltojo.

— Eime, — pasakė Matotaupa ir atsistojo. — Aš atskleisiu tau olos paslaptį, paskui trauksime pas Džimą.

Harka irgi pakilo.

— O arkliai?

— Paliksime likimo valiai.

Harka daugiau nieko neklausinėjo ir nusekė paskui tėvą.

Matotaupa nenudrožė tiesiai prie uolų sienos. Jis visaip vingiavo, stengdamasis kuo įmantriau sumėtyti pėdas. Harka labai atidžiai sekė, ką daro tėvas, norėdamas apgauti bet kokį persekiotoją, ir džiaugėsi, kad jis toks sumanus.

Pamažu berniukui paaiškėjo, kad Matotaupa nemano eiti prie uolų sienos. Jiedu jau buvo daug aukščiau įkopę į kalną ir tiek nukrypę į šoną, kad net didžiausio atsargumo laikantis to nereikėjo daryti. Dar kiek paėjęs, Matotaupa sustojo tuščioje ir nykioje vietoje, kur, atrodė, net žiemą joks žvėris neužklysta, nes aplink buvo tik akmenys ir samanos.

Medžiai augo retai. Jie buvo kreivi, išklaipyti, aplaužytomis šakomis ir apsamanoję. Aplink švilpavo vėjas. Tarp akmenų užsilikusį sniegą dengė ledo pluta. Vieta buvo kraupi.

Matotaupa atidžiai apsidairė aplink ir, stodamas tik ant akmenų, kad neliktų pėdsakų, nuėjo prie vieno didelio uolos luito. Čia atsargiai atskyrė prišalusias samanas ir pakėlė akmenį į viršų. Harka, tėvui paliepus akimis, tuoj pakišo po juo du nedidelius akmenis.

Toje vietoje, kur buvo pakėlęs akmenį, žiojėjo juoda skylė.

— Čia mes įlįsime.

Anga tik pradžioje buvo siaura, toliau erdvės pakako. Atsidūręs viduje, Harka vėl ištraukė iš po luito abu mažuosius akmenis ir atsargiai nuleido luitą, stengdamasis pastatyti į senąją vietą. Jam pasirodė, kad šioji anga į kalno vidų buvo kažkieno tyčia paslėpta nuo svetimų akių.

Matotaupa nuėjo ola žemyn, ir Harka nesunkiai spėjo paskui jį, nes viduje nebuvo slidu. Aplink tvyrojo tamsa, tad eiti reikėjo apgraibomis. Abu indėnai prasigavo gerą galą į kalno vidų, pasiekė kryžkelę, ir Matotaupa pasuko į kitą atšaką. Čia sustojo ir paaiškino Harkai:

— Ta atšaka, kuria ėjome pirma, veda žemyn prie krioklio. Iki jo ji dar kartą šakojasi, tai irgi svarbu, nes tuo keliu, kur mes dabar einame, taip pat galima išlįsti į lauką po vieno medžio šaknimis. Dabar tavęs ten nevesiu, tu tik įsidėmėk. Žemiau krioklio uoloje yra niša...

— Aš ją žinau...

— Gerai. Tada tau viskas aišku. O dabar pasuksime kitu keliu, kurio nežino nė vienas gyvas žmogus, išskyrus mane, ir niekas nesužinos, išskyrus tave.

Matotaupa ėmė kopti naujai pasirinktąja atšaka. Čia eiti buvo jau daug sunkiau. Akmenys greit lūžinėjo.

Keliose vietose ola buvo beveik užversta ir Matotaupa pirma turėdavo atsargiai prasivalyti kelią. Oras darėsi vis slogesnis. Harka jautėsi silpstąs ir pastebėjo, kad tėvas taip pat lėčiau juda, negu galėtų. Tačiau Matotaupa nesustojo pailsėti, nes jie galėjo užtrokšti per ilgai užgaišę nuodingame ore.

Atšaka tai kilo į viršų, tai leidosi žemyn, pagaliau pasidarė gan erdvi. Harka su palengvėjimu įkvėpė oro, kuris čia buvo jau vėl grynas. Jo laukė naujas netikėtumas. Berniukas nutvėrė kažką panašaus į kaulą.

Matotaupa tuo metu atsisėdo. Harka atsidūrė šalia tėvo, kuris ruošėsi įkurti ugnį. Sužibo kibirkštys, ir Matotaupa uždegė gabaliuką bizono mėšlo, kurį indėnai, kaip itin lengvai užsiliepsnojantį daiktą, nešiodavosi užsidegti pypkėms.

Ola buvo erdvesnė, negu Harka tamsoje įsivaizdavo. Mažos ugnelės šviesoje jis tuoj suprato, kad rankoje turi kaulą. Jų aplink buvo pilna, netoliese gulėjo dvi didžiulės lokio kaukolės, didesnės netgi už grizlio. Dauguma kaulų buvo labai seni, išdžiūvę ir pabalę. Harka apmetė juos akimis ir sustojo prie žmogaus kaukolės sutriuškintu pakaušiu.

Matotaupa sudegino bizono mėšlą juo užsidegęs pypkę. Pasidarė tamsu. Tyla buvo tokia slogi, kad ausis trokšte troško išgirsti kokį nors garsą.

— Tai yra olos paslaptis, — sušnibždėjo Matotaupa. — Niekas nėra matęs didžiosios Lokės, tačiau ji gyvena šiame kalne. Nuo senų senovės. Tu pats tai žinai. Jos sūnus buvo žmogus, nuo jo prasidėjo Lokės giminė. Jis buvo mano ir tavo protėvis.

Matotaupa nutilo.

— Štai čia, — vėl sušnibždėjo jis, paėmęs Harkos ranką, — užčiuopi? — keletas grūdelių. Tai auksas. Lokė, matyt, užmušė plėšiką, kuris kažkur rado tuos gabaliukus. Aš pasiimsiu juos. Mes esame Lokės palikuoniai, ir dalis jos turtų priklauso mums. Šiuose kalnuose yra aukso, — toje vietoje, kur išteka šaltinis, prieš dvejus metus aš buvau tave ten nusivedęs. Viename plyšyje, iš kurio teka vanduo, aukso galima ranka pasisemti. Na, dabar jau pakankamai žinai.

— Aš radau aukso sienos įduboje, — prisipažino Harka.

Matotaupa visas pasisuko į jį. Harka tarsi pajuto jo įsmeigtą žvilgsnį.

— Tu radai... — sušnibždėjo Matotaupa ir nutilo.

Iš kalno gelmių, sudrumstęs slogią tylą, juos pasiekė kimus ir baisus riaumojimas, daug kartų nuaidėjęs oloje ir privertęs abu sudrebėti.

— Harka!

Kaip vaiduoklių vejamas Matotaupa pasileido tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Harka šnopuodamas lėkė paskui jį. Ola buvo per siaura, kad joje tilptų lokys, tačiau šiuo metu abiem protą buvo aptemdžiusi nuo pat vaikystės įsišaknijusi burtų baimė, ir jie nedrįso net stabtelėti. Troškus oras skverbėsi jiems į plaučius, sruvo prakaitas. Abu taip skubėjo, kad jiems ne galvoje buvo atsargumas, ir ant jų biro akmenys. Pribėgę užverstą vietą, jie ko nealpo iš baimės. Pagaliau pasiekė kryžkelę ir angą, kur Matotaupa skubiai pakėlė akmenį į viršų ir pakišo po juo du mažesnius.

Harka pasiėmė bizono odos antklodę, kurią buvo palikęs olos pradžioje, ir abu išlindo į lauką. Dabar juodu vėl supo šviesa, vėjas, apledėjęs sniegas ir skurdūs medžiai.

Nuleidę didįjį akmenį į vietą, abu sutūpė ant akmenų pailsėti. Dideli prakaito lašai blizgėjo jiems ant kaktos ir sprando.

Pagaliau Matotaupa vėl užsidegė pypkę.

Išrūkęs ją, jis prabilo:

— Nežinau, galbūt lokė norėjo man pasakyti, kad aš blogai padariau, į jos valdas pasiimdamas tave, dar tik berniuką. Nežinau. Pirmą sykį gyvenime išgirdau jos balsą. Sako, kad vienas dakotų burtininkas kartą, vieną vienintelį, yra ją matęs, tačiau toli nuo čia, šiaurinėje kalno pusėje.