Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Visiška paslaptimi liko ir baisusis riaumojimas. Džimas niekada neturėjo sužinoti, kad Matotaupa ir Harka buvo kalne ir jį taip pat girdėjo. Dėl to juodu abu susitarė. Prisiminus tai, berniuką dar kartą suėmė toks pat siaubas, tarsi vėl garsiai ir piktai būtų suriaumojęs lokys, ir jo baimė virto savotiška pagarba tai jėgai, kurią turi kalno paslaptis ir kuri išgąsdino net patį Džimą. Harka jau seniai žinojo legendą apie Didžiąją Lokę iš Untšidos ir burtininko pasakojimų. Dabar ji virto tikrove. Dabar jis jau nebuvo vien Matotaupos sūnus, bet ir Didžiosios Lokės, kuriai turėjo tarnauti.

Šitaip galvodamas ir svarstydamas Harka neužmiršo, kad yra pasiųstas į žvalgybą. Jam sekėsi gana neblogai, nes vietovė buvo gerai pažįstama dar iš tų laikų, kai pietiniame Juodųjų Kalnų šlaite seniau su kitais vaikais leisdavosi rogutėmis, vietoj pavažų pritaisę bizonų šonkaulius, Harka dabar už jų slapstėsi ar užlipdavo pasižvalgyti po apylinkes. Šiose prerijose Harka buvo Jaunųjų Šunų vadas ir išnaršė jas su draugais ieškodamas žvėrių pėdsakų. Kiekvienas slėnis, kiekviena kalva, kiekvienas upelis apsnigtais krantais žadino prisiminus. Apie tai, kas buvo seniau, Harka su tėvu niekada nekalbėdavo. Gyvendamas baltųjų miestuose ir tolimoje šiaurėje pas siksikus, namus jis irgi tik probėgšmais prisimindavo. Tačiau dabar, kai vėl viską pamatė, kas jam priminė vaikystę, jo išdidų ir linksmą augimą, likęs akis į akį su prerijomis šią tylią ir nykią naktį, jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad yra išvarytas. Jis, Didžiosios Lokės sūnus, dar pakovos už tai, kad būtų pripažintas savo gimtinėje.

TOPAS IR HARIS

Nusigauti iki bedančio Beno blokhauzo su sunkiai sužeistu Džimu indėnams prireikė keturių ilgų žiemos naktų. Dienomis jie ilsėdavosi. Džimas buvo netoli mirties, ir Harka norėjo, kad jis numirtų, bet baltasis kaip koks pašautas bizonas atkakliai laikėsi įsikibęs gyvenimo.

Vieną rytą jaunasis indėnas išvydo Najobrerą ir apsnigtą blokhauzą kitame krante. Saulė, kaip apskritas raudonas diskas, kabojo tarp žiemos ūkų. Vanduo garavo. Išsikišusios virš vandenų geltonavo smėlio salelės, upė buvo nusekusi. Pėdų aplink ne kažin kiek tesimatė. Žiemą Benas retai turėdavo svečių, o žvėrys vengė susitikti medžiotoją. Harka sustojo, atidžiai apsižvalgė aplink ir susimąstė. Jis atpažino blokhauzą, bet jis pažinojo ir Beną. Benas nepatikimas žmogus, kaip ir senasis Abrahamas. Jis niekšas. Kai buvo užpultas dailininkas Morisas, Matotaupa su Harka atskubėjo jam į pagalbą. Benas su savo bendrais įgrūdo Harką į šulinį po grindimis. Jeigu viskas būtų išėję taip, kaip jie norėjo, Harkos jau nebūtų gyvo. Jaunasis indėnas nutarė pasisaugoti Beno, bet bijoti jo nebijojo.

Dabar jis bijojo tik Džimo. Vėliau, kai užaugs, nebebijos ir jo.

Harka perjojo nusekusią upę.

Beno niekur nebuvo matyti. Tačiau pro blokhauzo duris išėjo dvi moterys. Viena buvo stotinga pasienietė susiraukšlėjusiu, piktu ir tamsiu veidu. Rankoje turėjo šautuvą. Antroji buvo jauna ir judri, ji žvilgčiojo vyresniajai pro pečius ir šypsojosi.

Jaunasis indėnas jojo prie blokhauzo, tačiau ne šuoliais ir nė neketino sulaikydamas pastatyti arklio piestu. Jam atrodė, kad šitokių ceremonijų su moterimis nereikia daryti. Jis prisiartino žingine, nepastebimai sustabdė mustangą ir pasakė vyresniajai moteriai:

— Atvyksta Rudasis Džimas. Kur Benas?

— Su valkatomis jis neturi apie ką šnekėti! — taip smarkiai suriko moteriškė, jog atrodė, lyg seniai būtų kaupusi tulžį ir dabar džiaugtųsi proga ją išlieti. — Iš kur tu atsiradai, raudonodi utėliau? Su jumis, valkatomis ir banditais, mokančiais tik ryti ir vogti ir niekuomet neturinčiais pinigų, mes daugiau neprasidedame!

Ji įstūmė atgal į namus mergaitę, smalsiai žvilgčiojančią jai iš už pečių, pati smuko paskui ją ir užtrenkė sunkias duris. Harka pastebėjo, kad pro šaudymo angą šalia durų tuojau pat išlindo šautuvo vamzdis.

Jis paniekinamai nusišypsojo, apgręžė arklį, lėtai perjojo upę ir tik tada paleido širmį šuoliais.

Matotaupą ir Džimą rado viename prerijų slėnyje, čia juodu buvo sustoję pailsėti. Džimas kramtė sušalusį sniegą, norėdamas atvėsinti karščio išdžiovintą burną.

Harka nušoko nuo arklio.

— Bedančio blokhauze šis tas pasikeitę, — pranešė jis tėvui abejingu balsu. — Ten dabar gyvena kažkokia moteris, ir ji nenori prasidėti su „utėliais“ ir „banditais“.

— O kaip tu elgeisi?

— Aš tik perduodu tau jos žodžius.

Matotaupa supyko, nusivylė ir susirūpino, bet atvirai nepasitenkinimo neparodė, susivaldė. Tačiau Harka pakankamai pažinojo tėvą ir suprato, jog šis pyksta ne tik ant naujosios šeimininkės ir susirūpinęs ne tik Džimu. Matotaupa jau nebesuprato sūnaus.

— Lik prie Džimo! — paliepė jis Harkai. — Aš nujosiu į blokhauzą ir nepabėgsiu, išsigandęs kažkokios bobos. Džimas daugiau negali tverti be pastogės.

Kai jie šitaip šnekėjosi apsnigtose prerijose, tamsiame blokhauze prie Najobreros taip pat vyko pokalbis.

Tamsus namas buvo tiek iš lauko, tiek iš vidaus, iš lauko todėl, kad buvo dervuotas, iš vidaus — kad šviesa įeidavo tik pro šaudymo angas. Ant viryklės garavo katilas, pro plyšius mirguliavo liepsna. Prie vieno stalo netoli viryklės sėdėjo Benas, ką tik sugrįžęs iš prerijų, kur ieškojo vilkų pėdų. Jo duktė sėdėjo šalimais, o priešais abu stovėjo žmona, įsirėmusi kairę ranką į šoną. Dešinėje turėjo didelį žarsteklį.

— Ne, pasakiau. Tų valkatų man čia daugiau nebus. Šitas prakeiktas namas vieną sykį bus padori prekybos stotis — arba aš vėl išeinu.

— Žmona! Eik šen. Nebūk tokia pikta. Duok pirma paaiškinti.

— Pasilaikyk tas šnekas sau. Džimas yra banditas, plėšikas. Ir tu jo bijai kaip kojotas spąstų, kurie jau užsitrenkę ir prižnybę tau koją, tai nusikąsk ją, jau geriau būti šlubam, negu laukti, kol tas niekšas tau paleis vidurius! Jis ateina, ėda, geria su savo bendrais ir niekada nemoka. Pats gi taip sakei, Benai!

— Teisybė, teisybė. Bet jeigu jis dabar ras aukso?

— Dar nerado.

— Ko gero, jau. Visą vasarą nesirodė. Eisiu pasižiūrėti. Jaunojo indsmeno pėdsakus kaip nors rasiu. Tu, matyt, būsi Harį pavarius šalin. Negerai, kai indsmenas apsisuka ir nujoja šalin, netaręs nė žodžio.

— Tai tu dar bėgiosi paskui tuos valkatas ir dykaduonius?

Benas atsistojo ir ėmė ruoštis. Žmona tuo metu jam ėmė skalbti žarstekliu nugarą, ir jis atsisukęs išplėšė jį jai iš rankų.

— Raminkis man, sudiržusi dvasna!

Duktė padavė tėvui šautuvą, ir jis išėjo trenkęs durimis.

Benui nereikėjo toli joti. Sekdamas Harkos pėdomis jis tuoj sutiko Matotaupą, artėjantį prie šiaurinio upės kranto.

Benas pakėlė skrybėlę.

— Topai!

Abu sustojo vienas priešais kitą, nenulipdami nuo arklių.

— Kurgi Džimas? — paklausė smuklininkas.

— Aš gabenu jį sunkiai sužeistą pas tave.

— Ar suradote aukso?

Matotaupa išblyško, net jo akys pabalo.

— Mes ieškojome Tašunkos Vitko.

— Fi, Tašunkos! Bergždžios pastangos. Kuo gi dabar užsimokėsite, jei aš jus priimsiu? Turiu parsišaukęs savo žmoną ir dukterį. Jos nieko daugiau dykai neduoda.

— Kuo paprastai moka baltieji vienas kitam?

— Doleriais, jeigu jų turi.

— Mes turime jų.

— Gerai. Čia jau kita kalba. Reikėjo Hariui iškart pasakyti. Tada su mano boba bus taika ir ji vėl maišys žarstekliu nuodėgulius, o ne daužys savo vyrui nugarą.

Matotaupa nustebęs klausėsi šitų kalbų.