Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Pavalgęs Matotaupa užsidegė pypkę ir paragino sūnų:

— Kalbėk!

Harka žinojo, kad nuo to, ką jis dabar pasakys, priklausys daug kas, bet per pastaruosius metus jis patyrė tiek pavojų, jog nebesijaudindavo lemiamu momentu. Jis susikaupė, kad galėtų viską išdėstyti trumpai ir aiškiai.

— Tėve, prieš dvi vasaras, naktį, prieš mums iškeliaujant su palapinėmis iš miškų prie Arklių upelio, tu pirmą kartą nusivedei mane prie burtų olos. Laukdamas tavęs ten, kur man liepei, aš aptikau pėdsakus. Tai buvo baltojo žmogaus pėdsakai. Tu žinai tai.

— Taip, žinau.

— Paskui oloje prie krioklio tave kažkas nutvėrė ir vos nenusitempė gilyn. Vėliau bandėme surasti daugiau pėdų, bet ieškojome ne taip, kaip reikėjo, nes neturėjome kada, ir Saulės Lietus, Četano tėvas, bijojo burtų. Per tą laiką mes nieko daugiau neradome ir vanduo neišnešė iš kalno jokio žmogaus.

— Viskas buvo taip, kaip tu sakai, — patvirtino Matotaupa.

— Kas galėjo būti tas žmogus, palikęs pėdsakus? Ar tas pats, kuris nutvėrė tave prie krioklio?

— Hau, tas pats.

Matotaupos lūpų kampučiuose vėl suvirpo šypsena, nebylaus pranašumo ženklas.

— Tu nori žinoti, kas jis buvo?

— Aš tavęs to ir klausiu, tėve.

— Tas žmogus buvo bedantis Benas. Jis ieškojo ten aukso, bet nieko nerado. Po kelių mėnesių, kai mes su dailininku Morisu, pramintu Toli Skrajojančiu Paukščiu, ir jo broliu šajenu Ilgąja Ietimi buvome blokhauze, Benas su mušeika Biliu ir kitais plėšikais mane surišo ir bandė išgauti paslaptį. Jie sakė, kad kankins mane tol, kol aš prabilsiu. Bet aš tylėjau ir išlaikiau savo tėvui duotą žodį.

— Hau, taip ir buvo, tėve. Benas mane įgrūdo į šulinį su grindimis, bet man pavyko nusigauti iki upės. Ar tu žinai ir tai, kas buvo paskui, kai bedantis Benas nukrito nuo krioklio?

— Hau. Jis išsigelbėjo, įsiropštęs į nišą, kurią ir tu žinai, ir ėmė kopti ola aukštyn.

— Čia jis sutiko kitą žmogų.

— Aš žinau.

Matotaupa vėl maloniai ir pranašiai nusišypsojo, ta šypsena sukėlė Harkai nerimą, nes jis manė, kad, pasakęs tėvui tai, ką norėjo, nuteiks jį prieš Rudąjį Džimą.

— Eidamas ola į viršų jis sutiko kitą žmogų, — pridūrė Matotaupa, — tai buvo Džimas.

Harka žiūrėjo į rusenantį laužą ir jau nebematė tėvo šypsenos.

— Taip, tėve, tai buvo Džimas.

— Tačiau Džimas, — kalbėjo tėvas toliau, — nei tą, nei kitą dieną neieškojo oloje aukso. Ar girdi, ką aš sakau, Harka Nakties Akie Kietasis Akmenie? Džimas keliavo iš Kanados prie Plato, mat buvo girdėjęs apie matavimo ekspedicijas ir norėjo pasisiūlyti skautu. Miškuose jis medžiojo, ir čia jį galėjo pastebėti dakotai.

Beieškodamas geros slėptuvės jis rado olos angą po didelio medžio šaknimis. Jis paėjo ola galiuką ir susitiko Beną. Benas prisipažino jam, kad ieškojo aukso, bet nieko nerado, ir Džimas patarė, kad geriau įsteigtų prekybos stotį. Šitaip lengviau būsią pasipelnyti.

— Argi Džimas neieškojo aukso ir ar ne todėl išvijo Beną, kad laikė, jog tas įsiveržė į jo valdas?

— Kas taip sako?

— Dženė.

Harka nematė, kad Matotaupa dabar dar labiau, jau beveik linksmai nusišypsojo. Jis to nematė, nes nežiūrėjo tėvui į veidą. Tačiau berniukas žinojo ir jautė, kad taip yra, ir suraukė kaktą, nes nemėgo pašaipos.

— Harka Kietasis Akmenie! Negi tu labiau tiki plepia mergaite negu tokiu narsiu vyru kaip Rudasis Džimas?

— Šiuo atveju taip.

— Tu galvoji apie Rudąjį Džimą kitaip negu tavo tėvas. Tačiau nepamiršk, kas nupjovė pančius, kai Benas buvo mane surišęs, ir kam aš turiu būti dėkingas, kad šiandien gyvas.

— Rudajam Džimui, žinau.

— Ir nesi jam dėkingas.

— Aš jo nekenčiu, kad tave išlaisvindamas jis siekė naudos sau.

— Kokios naudos? — labai rimtai paklausė Matotaupa.

— Tėve! Jis nori, kad tu ir tavo paslaptis būtų jo. Daugiau nieko. Jis žino, kad smurtu nieko nepeš. Todėl nori apgauti.

— Harka Kietasis Akmenie, pažiūrėk man į akis. Ar tu tiki, kad aš niekada ir niekam neprasitarsiu?

— Tikiu, Matotaupa.

— Tai gal tu laikai Rudąjį Džimą kvailiu?

— Ne.

— Tada tavo įtarinėjimai neteisingi.

Harka į tai nieko neatsakė, tačiau dabar jis buvo labiau sunerimęs ir susijaudinęs negu pokalbio pradžioje.

Matotaupa baigė rūkyti pypkę ir iškratė ją, paskui pastūmėjo giliau į laužą kelis pagalius, kad neužgestų ugnis, ir pasižiūrėjo sūnui į akis.

— Harka Kietasis Akmenie! Su kuo tu kalbėjaisi savo sniego trobelėje?

Vadinasi, tėvas rado pėdas.

— Su Četanu.

— Ko jam reikėjo?

— Rudojo Džimo skalpo.

Matotaupos akys išsiplėtė, jis, atrodo, labai išsigando.

— Jis nori skalpo... iš kieno rankų?

Harka visas suakmenėjo.

— Jeigu taip, tai ir iš mano.

— Harka... Kietasis Akmenie... Nakties Akie... Vilko Nugalėtojau! Sūnau! Jeigu tu pakelsi ranką prieš mano brolį Rudąjį Džimą... prieš mano brangų brolį... prieš mano vienintelį brolį... ir bandysi nunešti jo skalpą tiems, kurie mane apšmeižė, išvarė ir įžeidė... tada... — Matotaupa išsitraukė aštrų dviašmenį durklą iš makšties ir suvarė jį iki rankenos į žemę, — tada šitas peilis pervers tave kaip savo tėvo išdaviką.

Harka žiūrėjo į tėvo ranką, į peilio rankeną ir į geležtę, staigiai ištrauktą iš žemės ir blykstelėjusią paskutiniuose laužo liepsnų atšvaituose prieš Matotaupai ją įsikišant į makštį.

— Matotaupa! — pasakė Harka, kai peilis vėl atsidūrė makštyje, jis kalbėjo giliu dusliu balsu, išdidžiai kaip koks vyras. — Tu mane išauklėjai, ir aš augdamas visuomet ėmiau pavyzdį iš tavęs. Aš nebijau, man nebaisus nė tavo peilis. Bet aš nužudysiu tavo Rudąjį Džimą tik tada, kai ir tu to norėsi. Aš pasakiau, hau.

Tėvas žiūrėjo į savo sūnų kaip į kokį visai kitą žmogų, jam svetimą ir nepažįstamą, tačiau vertą pagarbos.

Laužas pamažu blėso. Šakaliai vienas po kito virto pelenais, kelios šakos užgeso pusiau nudegusios. Niekas daugiau nekurstė ugnies. Į trobelę įslinko tamsa, ji apgaubė abu žmones, pirma prarydama veidus, paskui pečius, galiausiai visus iki pat kojų. Tošinėje trobelėje pasidarė tamsu ir šalta. Dūsaudamas ir krebždėdamas pro plyšius pūtė vėjas. Lauke šniokštė upė.

Ūkavo pelėda. Šitame miškelyje ji ūkaudavo kiekvieną naktį.

Harka paėmė bizono odos antklodę, kurią išsinešė iš gimtosios palapinės tą naktį, kai išėjo paskui ištremtą tėvą. Jis susivyniojo į ją, atsigulė, parietė kelius, kad užimtų kuo mažiau vietos, ir užmerkė akis. Jis matė, kaip Matotaupa išsitiesė ant bizono kailio. Keletą valandų buvo tylu ramu. Po vidurnakčio nulijo lietutis.

Rytą abu indėnai pakilo anksti. Nė vienas nežinojo, ar kitas iš tikrųjų miegojo. Saulei tekant jie nuėjo per šlapią nuo lietaus pievą prie upės, išsimaudė, nusitrynė smėliu ir išsitepė taukais odą, kad nesuskirstų. Paskui pasiėmė iš tošinės trobelės antklodes ir nunešė prie blokhauzo. Harka nuvedė mustangus prie upės, ten juos pagirdė ir paleido ganytis, o pats žiūrėjo, kad nenueitų per toli.

Matotaupa įėjo į blokhauzą. Dar niekada oras indėnui neatrodė toks slogus ir bjaurus kaip šį rytą. Trenkė prakaitu, nešvarumais, nuorūkomis, išlaistytu brendžiu ir taukų svilėsiais. Nejučia Matotaupa prisiminė tą dieną, kai Abrahamo blokhauze pasiryžo, kad daugiau negrįš į siksikų palapines ir paliks savo antrąją tėvynę.

Žmonės kaip tik kėlėsi iš miegų. Pasirodė Dženė su šluota ir ėmė tvarkytis. Merė pridėjo į krosnį pliauskų, uždegė jas ir ėmė dideliame katile šildyti vandenį. Benas dar knarkė; vakare jis pasigėrė ir dabar pagiriojosi.