Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Jūs pasakėte mano mintis, misteri Braunai! Tačiau jūs asmeniškai dirbate tokį darbą, kurio pagrindinis elementas — tikslumas.

— Turbūt, jau seniai skaitėte laikraščius, misteri Morisai? Geležinkeliuose įvyksta daug nelaimingų atsitikimų. To nepateisinsi vien indėnais. Tai mūsų skuboto darbo ir pelno vaikymosi rezultatas. Tikras skandalas! Džiaugiuosi, jog mes bendraminčiai. Dabar, tiesa, mudu vienu du nieko nepakeisime. Tikėkimės gero iš ateinančių rinkimų. Kurgi tas indėnas, su kuriuo norėjau pakalbėti?

Ilgoji Ietis atsistojo.

— Aš atvesiu.

Šajenas atvedė indėną po dešimties minučių. Tai buvo aukštas lieknas žmogus, virš trisdešimties metų amžiaus. Jis dėvėjo indėniškai išsiuvinėtą odinį švarką, aksomines kelnes, plaukus buvo persirišęs žalia juosta.

— Tai Tobijas, kuris jau dveji metai tarnauja žvalgu Najobreros forte, — pristatė Šajenas.

— Vadinasi, ir tada ten buvo! — Džo Braunas pasiūlė indėnui cigarą, kurį jis noriai priėmė, tačiau neužsidegė, sėstis jis taip pat atsisakė.

— Kaip nori, — tarė susierzinęs inžinierius, pamatęs, kad svečio kaip reikiant neįvertino. — Aš ieškau Henrio. Girdėjai apie tokį?!

— Taip.

— Henris prapuolė praeitą pavasarį. Vienas iš jį lydėjusių skautų, berods, buvo dakotų vadas Tokei Ito.

— Taip.

— Ar tai turi kokį nors ryšį su amunicijos gurguolės užpuolimu, apie kurios atvykimą turėjo pranešti Henris Najobreros forto komendantui?

— Taip.

— Ar žinai ką nors smulkiau?

— Nieko.

— O apskritai ar ką nors žinai?

— Aš manau, kad Henris miręs.

— Matei jo lavoną?

— Galimas daiktas.

— Kodėl negalėjai jo kaip reikiant atpažinti?

— Jis buvo kojotų ir erelių apdraskytas.

Džo Braunas stengėsi paslėpti savo susijaudinimą.

— Nuskalpuotas?

— Ne.

— Vadinasi, ne.

— Ne.

Džo Brauno cigaras baigėsi. Padėjęs jį į peleninę, dar paklausė:

— Tobijau, kur galėčiau surasti bent vieną gyvą žmogų, kuris ne tik žinotų apie Henrį, bet ir viską man papasakotų?

— Niekur.

— Kas užpuolė anais metais gurguolę?

— Lokės giminės karo vadas, kurį baltieji, jam dirbant skautu, anksčiau vadindavo Hariu arba Džeku... Dakotai jį vadino Tokei Ito.

— Haris? Skautas? Dakotas? — Džo Braunas pašoko nuo kėdės. — Gerai pažįstu! Ir jūs, Morisai, jį pažinote. Pamenat tą jaunyste žydintį vaikiną — skautą prie geležinkelio statybos? Jis kartą net man gyvybę išgelbėjo. Bet paskui...

— Paskui Rudoji Lapė nužudė Hario tėvą Matotaupą!

— Ir pats Haris nebegyvas?

— Jis buvo užmuštas, — pasakojo Morisas. — Po tėvo mirties jis grįžo į savo giminę. Pavasarį indėnai jį pasiuntė tartis į Najobreros fortą. Rudajai Lapei spaudžiant, jis buvo ten išdavikiškai suimtas ir rūsyje nužudytas. Dabar Džimas nebebijo Matotaupos sūnaus kraujo keršto.

— Tai bent kiaulystė!

Šūksnio tonas išdavė, kad Džo buvo nuoširdžiai pasipiktinęs.

Delavaras Tobijas tiriamai nužvelgė pro primerktas blakstienas visus tris vyrus iš eilės. Paskui paklausė:

— Argi negerai, kad jūsų priešas Haris Tokei Ito būva išduotas, įkalintas ir užmuštas?

— Kas per kalba! — Moriso smilkiniuose iššoko mėlynos gyslelės. — Argi buvo kada nors gerai sąmokslas prieš parlamentarą?! Ar gerai, kai niekšiškai nužudomas belaisvis? Tikslas nepateisina priemonių.

Tobijas pasikeitė įdėmiu žvilgsniu su Ilgąja Ietimi. Jo akys buvo nepaprastai liūdnos. Paskui lyg niekur nieko pasakė:

— Kapitonas Ročas labai griežtas kapitonas.

— Šlykštus žmogus, — tarė Morisas. — Tai įrodė jo elgesys su majoru Smitu. Jis tiesiog nuvarė šį garbingą žmogų į kapus. Kiek tragedijų per paskutiniuosius dvejus metus! Užtat akcijų kursas vėl kyla!

Tobijas, norėdamas atkreipti į save dėmesį, krustelėjo.

— Nori ko nors paklausti? — pasiteiravo Morisas.

— Taip. Vadinasi, jūs netikite, kad baltaveidžiai visuomet teisūs?

— Deja, mes dažniau esame neteisūs.

— Kartais neteisūs, — patvirtino Tobijas. — Ir labai nepastabūs.

— Mes, aišku, neturime indėniškų ausų ir akių. Ką tu turi galvoje?

— Haris Tokei Ito gyvas.

— Ką?

— Gyvas.

— Kur? Ar tai galimas dalykas?

— Rūsyje.

— Bet juk tai turėtų būti žinoma! Kaipgi čia dabar? Tai panašu į pasaką! Pasakok!

— Jo kariai norėjo jį išlaisvinti. Kovos metu Rudoji Lapė įsakė dviems pasieniečiams įšokti į rūsį ir jį nužudyti. Kai viskas baigėsi, mes nuėjome į požemį ir, suradę Tokei Ito kraujo klane, pagalvojome, kad jis nebegyvas. Pasienietis Tomas, kuris su savo broliu ir Adamu Adamsonu pabėgo iš forto, apie tai papasakojo dakotams. Tomas, Teo ir jaunasis Adamas buvo iš tos pačios fermos ir laikėsi išvien. Jie rėmė Smitą ir norėjo išlaisvinti dakotų vadą, kuriam komendantas buvo garantavęs, kad iš forto išeis sveikas ir laisvas. Kai Ročas ėmė juos įtarinėti, vyrai pabėgo ir paskleidė gandą apie Tokei Ito mirtį. Niekas šios žinios nepaneigia. Tačiau Tokei Ito tebėra gyvas. Po kelių dienų ir naktų jis atgavo sąmonę, jo žaizdos pamažu užgijo. Jis dar gyvas.

— Juk apie tai turi žinoti visas fortas?

— Kas forte gyvena, žino.

— Kokia teise remdamasis Ročas laiko dakotą nelaisvėje? Ar apie jį pranešė aukštesnėms instancijoms?

— Pulkininkas Džekmanas pranešė, kad jis kol kas sulaikė Tokei Ito. Haris buvo giminės vadas ir vyriausiojo vado pasiuntinys, tačiau jis sudraskė sutartis, ant kurių dakotų vadai, atsisakydami teritorijų, buvo nupiešę savo totemus. Jį turėjo teisti Ilgųjų Peilių teismas. Taip pat norėta jį apkaltinti, kad, būdamas žvalgas, dezertyravęs iš tarnybos ir pabėgęs į savo giminę, kad užmušinėjęs Najobreros forto vyrus ir nužudęs Henrį, kad išpjovęs amunicijos gurguolės palydovus, kad esąs maištininkas ir teroristas. Pulkininkas Džekmanas siūlė jį nuteisti ir pakarti.

— Kodėl taip neįvyko?

— Į savo raportą Džekmanas dar negavo atsakymo, o Ročas, kad turėtų laisvas rankas, palaiko gandą, jog dakoto nebėra.

— Tačiau jaunasis dakotas tebegyvena! Ar kas nors apie tai pranešė?

— Niekas. Tokei Ito ilgai grasino fortui ir nukovė daug vyrų. Kurie išliko gyvi, nekenčia jo, nori, kad jis mirtų pamažu ir smarkiai kentėtų. Niekas kitas, išskyrus kapitoną Ročą, neturi teisės apie tai nei parašyti, nei pranešti. O pats jis šito nedaro, tikriausiai bijo ir nekenčia Tokei Ito labiau už kitus.

— Jei aš nuvykčiau, ar galėčiau paklausinėti belaisvį, ką jis žino apie Henrio mirtį?

— Ne. Kapitonas Ročas jokiu būdu neleis kalbėtis su kaliniu.

— Tai kas dabar bus?

— Dakotas mirs.

— Ciniška žmogžudystė! Braunai, mes turime tam užkirsti kelią. Tokei Ito kovojo už savo tautą. Mes negalime jo teisti! Jis ne nusikaltėlis!

— Sutinku su jumis, Morisai. Tačiau visiškai beprasmiška ko nors griebtis. Haris atsidūrė ne teisingumo, o mirtinų priešų rankose. Vos tik pajudėsime, jie tuoj pat su juo susidoros.

— Nesutinku. Jei savo bičiuliams dakotams, kurių palapinėse dažnai svečiuodavausi, aš negaliu nieko padėti, tai nors šiuo atveju pakelsiu balsą. Nors ir Vašingtoną tektų pasiekti! Į Džekmano raportą dar neatsakyta, vadinasi, dar ne vėlu!

Braunas ir Tobijas pažvelgė nustebusiomis akimis į dailininką.

— Jūs tikras svajotojas, Morisai, — pasakė Braunas, — tačiau elkitės taip, kaip jums liepia sąžinė. Aš norėjau surasti Henrį. Dabar įsitikinau, kad jis miręs. Jūs norite išgelbėti žmogų, kuris jį nužudė. Mūsų pokalbio rezultatas daugiau, negu stulbinantis. Jūs mokate svajoti, Morisai... Aš irgi norėčiau pasvajoti apie ką nors kitą, negu bėgiai, viadukai, planai...