Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Čapa Garbiniuota Galva tuo pat metu, kaip ir Hapeda, išlindo iš tipi. Blykčiojanti Audra vienintelė tai matė ir atbėgo pas jį. Abu sustojo stovyklos pakraštyje. Aplink bolavo smėlis, kyšojo uolų keteros. Danguje geso paskutinės žvaigždės. Čapos vienintelė svajonė, kurią vis dar puoselėjo giliai širdyje, sudužo, subyrėjo, ir jis turėjo tai atvirai prisipažinti mergaitei. Čia, šioje žemėje, Lokės giminė niekada neišaugins tiek gyvulių, nepasės ir nenupjaus tiek javų, kad galėtų išsimaitinti. Medžiotojai nevirs čia gyvulių augintojais, o tik belaisviais, elgetomis. Čapa nerado prie jo stovinčiai mergytei jokio paguodžiančio žodžio. Kas laukia Blykčiojančios Audros?

Prabėgo dar viena diena, dar viena naktis. Saulė vėl pakilo virš horizonto ir užliejo alkaną žemę savo šviesa. Dauguma vyrų stoviniavo tylūs prie palapinių ir dairėsi, bene baltaveidžiai jau susiruošė į kelią, kaip prieš dvi dienas buvo pažadėję. Tačiau dragūnai nė nekrustelėjo. Du iš jų žiūrėjo pro žiūronus pietryčių pusėn, tačiau atšuoliuojančius raitelius jie išvydo ne anksčiau, kaip dakotai plika akimi. Raiteliai jojo indėnišku papročiu vienas paskui kitą, ir greit buvo galima įžiūrėti, kad jie ginkluoti šautuvais ir karabinais.

Visi laukė įsitempę. Gero niekas nesitikėjo. Net berniukai ir mergaitės tegalvojo apie naują nelaimę.

Kai raiteliai priartėjo, paaiškėjo, kad tai buvo Šonka, Raudonasis Sparnas, Tatokanas ir Kruvinasis Tomahaukas, vyresnio amžiaus karys, nepriklausąs Lokės giminei. Su jais kartu atjojo dar dešimt baltųjų ir indėnų.

Hapeda ir Časkė išblyško iš pykčio, kaip kartą jau buvo išblyškusi Blykčiojanti Audra. Prisišlieję viens prie kito, berniukai stovėjo ir laukė, kas bus.

Pasiekę stovyklą, raiteliai nušoko nuo arklių prie dragūnų. Jie greit kažką susitarė, ir dragūnų viršininkas davė leidimą. Hapeda ir Časkė stebėjo Šonką, Raudonąjį Sparną ir Tatokaną, kaip jie priėjo prie vado palapinės, kur gyveno Untšida ir Uinona. Ginkluoti vyrai įėjo į tipi ir išvedė moteris. Paskui kibo visų akyse skubiai griauti Tokei Ito palapinę. Jie sulaužė ir kartis. Hapeda ir Časkė žvelgė nusiminę į Četansapą. Tačiau beginkliai vyrai stovėjo aikštėje ir netarė nė žodžio. Uinona ir Untšida nejudėjo.

Kai Tokei Ito palapinė buvo sugriauta, Šonka priėjo prie Četansapos. Prie jų atskubėjo iš savo tipi ir Havandšita.

— Tuoj pat sušaukite tarybos susirinkimą! — riktelėjo įsakmiu tonu Šonka. — Taip nori rezervacijos tėvas. Tarybos nariai sužinos, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko ir kas dar turi įvykti! Dakotai dabar turi naujus vadus. Senieji jūsų vadai daugiau niekam nebetinka, o išdaviko sūnaus, kuris skubėjo kaip vaikas, palapinė amžiams nugriauta! Hau!

Četansapa pašoko.

— Apskretęs kojote! Išdavike! Baily! — suriko jis Šonkai. Visas kartėlis, susitvenkęs jo širdyje, prasiveržė lyg ugnikalnis. — Su žudiko Rudosios Lapės ginklais tu nori mus priversti! Negalvok, kad vyrai tavęs klausys! Mes nenorime apsikrėsti tavo piktšašiais! Nešdinkis! Geriau būtų nuversti tavo palapinę ir tave iš čia išvaryti, negu šmeižti Tokei Ito! Aš pasakiau, hau!

Šonka, Raudonasis Sparnas ir Tatokana išsitraukė savo pistoletus ir atstatė į Četansapą.

— Nutilk!

— Aš netylėsiu...

Visi trys spustelėjo gaidukus. Bet Četansapa spėjo laiku atšokti, ir šūviai nebuvo mirtini. Četansapa partrenkė Šonką, Raudonajam Sparnui įdūrė peiliu į petį ir dingo tarp palapinių ir uolų. Trys ginkluoti indėnai puolė riaumodami pavymui. Visi, kurie stovėjo aikštėje, išgirdo šūvius. Kilo sąmyšis. Pamažu šaudymas ir vijikų riksmas nutilo.

Blykčiojanti Audra, Driežo Galva, Hapeda ir Časkė laikėsi krūvoje. Jie drebėjo iš pykčio ir baimės.

Sunkiai švogždami, sugrįžo iš uolyno Šonka ir Tatokanas. Raudonasis Sparnas nukiūtino pas dragūnus apsirišti žaizdos.

Šonka ir Tatokanas vėl mosavo užtaisytais pistoletais.

— Nususęs kojotas! Paspruko! — kriokė Šonka. — Tas išdavikas ir išdaviko parankinis! Bet mūsų kulkos pataikė! Tepadvesią ir virsta maita, ir niekam nevalia jam padėti! Galas ir tam, kuris jam padės arba slėps! Aš reikalauju čia esančių tarybos narių pritarti mūsų darbams ir nutarimams; kitaip aš paprašysiu Ilgųjų Peilių, kad išvartytų jūsų palapines, o jus visus sušaudytų! Aš pasakiau, hau!

Tarybos nariai nuleido galvas. Pagaliau sunkiai žingtelėjo į priekį Senasis Varnas.

— Teesie taika tarp dakotų ir Ilgųjų Peilių! Jūsų nutarimai ir veiksmai buvo reikalingi. Paskui pasitarimų palapinėje galėsime ratu paleisti pypkę ir pašventinti šiuos žodžius. Aš pasakiau, hau!

Tai atsitiko dar prieš pietus.

Untšida be žodžių visų nuostabai nukiūtino į Havandšitos palapinę. Uinona ir Blykčiojanti Audra kartu su Hapeda nuėjo į Četansapos palapinę pas Mongšongšą. Časkės niekur nebuvo matyti. Tolėliau keiksnojo dragūnai. Šonka ir Tatokanas leidosi dar kartą ieškoti Četansapos.

Indėnai, sulindę į palapines, įtemptai klausėsi, vildamiesi, jog Četansapai pavyks pasprukti. Kaip sraigės slinko laukimo valandos. Atėjo pietūs, prievakarė, pagaliau ir vakaras. Vyrai, išėję ieškoti Četansapos, grįžo be dalios.

Kitą rytą dragūnai išjojo. Po dienos išrūko ir žvalgai indėnai, ėję kartu ir policininkų pareigas. Tačiau praslinkus dar vienai parai, vėl atjojo kareivių būrys. O pažadėtų produktų vis dar nebuvo. Hapeda ir Časkė, Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva visai sunyko iš bado, tačiau jie niekam neįkyrėjo savo prašymas. Vaikų skruostai įdubo, sulyso rankos. Prie Blykčiojančios Audros priėjo vienas kareivis ir atkišo jai atidarytą mėsos konservų dėžutę. Jos kvapas mergytei buvo bjaurus, ir ji pajuto neapykantą tam žmogui, kadangi jis buvo iš priešų tarpo. Gal būt, jis vėliau girsis draugams šėręs dakočiukus kaip alkanus šunis? Mergytės krūtinė buvo pilna skausmo ir nepasitikėjimo, ir ji tylėdama nusigręžė. Vyras, atkišęs rankoje atstumtą konservų dėžutę, nukėblino pas draugus, kurie iš jo kvatojosi, pilvus susiėmę.

Šis būrys taip pat išvyko, o produktų kaip nebuvo, taip nebuvo.

Atslinko ketvirtoji naktis. Aplink buvo tylu ir nyku. Hapeda lindėjo po antklode išvargęs, tačiau niekaip neįstengė užmigti. Staiga tarpdury kažkas šmėstelėjo. Berniukas iš pradžių išsigando, bet greit susivokė, kad pro palapinės angą įšliaužė tėvas Četansapa. Pavargusi motina miegojo lokės miegu ir ničnieko nepastebėjo. Tėvas prispaudė pirštą prie lūpų, kad Hapeda jos nežadintų. Četansapa ieškojo plaušinių tvarsčių. Berniukas žinojo, kur motina juos laiko, ir padėjo tėvui aprišti žaizdas. Dvi žaizdos jau buvo pradėjusios pykti; matyt, jose buvo skeveldrų. Hapeda padavė tėvui tris driežus, kuriuos buvo sugavęs, ir Četansapa tuojau juos prarijo. Berniukas sumetė, jog tėvui reikia švarko ir bizono kailio antklodės. Četansapa pasibruko tuos daiktus po pažastim ir sūnui davė užduotį: Čapa Garbiniuota Galva ir Čotanka turį joti į agentūrą produktų, o Ihasapa ir Aštrioji Ietis leistis į kelionę ir sužinoti, kas nutiko vyriausiems vadams.

— Tėve, ar dar ateisi kada nors? — sukuždėjo berniukas.

— Aš slepiuosi tarp uolų. Kai čia nebus išdavikų ir kojotų, atšliaušiu į palapinę kas trečią ar ketvirtą naktį. Jei negalėsiu ateit, manęs neieškok; žinok, kad bus kas nors svarbaus ir nepaprasto atsitikę. Tada duok man žinią prie uolos, kuri primena peslio galvą.

Četansapa vėl dingo slapčia, kaip ir buvo atėjęs.

Hapeda atsikėlė anksti rytą. Saulė dar nebuvo patekėjusi. Kadangi trūko vandens, berniukas apsitrynė sniegu. Auštant jis išsikvietė iš septynių moterų palapinės Čapą Garbiniuotą Galvą ir pranešė jam Četansapos užduotį.