Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Gerai, taip, gerai. — Čapos gyslomis tarsi šviežias kraujas pliūptelėjo. Nors šiokio tokio darbo atsirado! — Gerai. Tavo tėvas parinko patikimus vyrus. Nė vienas iš mūsų keturių neišduos Četansapos. O tu, Hapeda, eik į palapinę arba žaisk. Visa kita aš pats sutvarkysiu.

Kai saulės spinduliai nužėrė dykynę ir palapines, keturi kariai jau buvo pasiruošę žygiui. Čapa Garbiniuota Galva ir Čotanka pasuko savo arklius į agentūrą. Ten sėdėjo baltaveidžiai, kurie lyg kokie belaisvių stovyklos viršininkai turėjo teisę dakotus plūsti ir valdyti. Ihasapa ir Aštrioji Ietis leidosi kelionėn pėsti. Niekas jiems nesutrukdė palikti stovyklą.

Hapeda sutiko savo draugą Časkę, su kuriuo vadovavo Jauniesiems Šunims. Jiedu pasitarė ir nusprendė, kad visiems jų sąjungos nariams reikia traukti į paukščių medžioklę. Gaudyti buvo galima su kilpomis, taip pat mušti akmenimis. Badas tiesė nagus, ir moterys vėl pjovė šunis. Kadangi abu berniukų vadai buvo ryžtingi, guviau sužibo ir kitų vaikų akys. Ši pakili nuotaika kažkaip prasigavo ir į palapines.

Praėjo viena diena, kita, dar viena ir dar. Berniukai ėmė žvalgytis, ar negrįžta nors vienas iš keturių stovyklą palikusių vyrų. Penktos dienos rytą pietų horizonte išdygo kažkoks taškelis. Hapeda ir Časkė pasiėmė sulysusius savo mustangus ir išbildėjo priešais. Tai, ką pamatė, jiems pasirodė labai keista.

Du raguoti, plėmuoti, perkarę galvijai spyriodamiesi tempė didžiulį vežimą su drangomis, prie kurio buvo pririšti dar keturi tokie sutvėrimai. Jie vilkosi iš paskos svirduliuodami, ožiuodamiesi ir klupdami visomis keturiomis, ištiesę į priekį kaklus. Čapa Garbiniuota Galva sėdėjo vežime ir ragino jungą. Iš paskos jojo Čotanka. Jis vedėsi Bebro mustangą.

Ši gurguolė sustojo prie palapinių. Vienas jungo jautis buvo toks nusilpęs, kad čia pat krito ant žemės.

Vyrai, moterys ir vaikai išgriuvo iš palapinių ir tyliai, vien tik akimis, klausė, ką dabar Čapa Garbiniuota Galva ir Čotanka darys.

Bebras iššoko iš vežimo ir iškinkė jungą. Jam padėjo Hapeda ir Časkė. Berniukams atrodė, jog šie galvijai šiek tiek panašūs į bizonus; jie taip pat turėjo keturias kojas, ragus, kailį, tačiau kažkaip salsvai dvokė.

Pats Garbiniuota Galva vos neverkė.

— Šešios karvės! — dejavo jis. — Bet kas iš jų! Turėsime papjauti, nes pačios išdvės, o pašaro apie mūsų palapines irgi nėra.

Čotanka atrišo likusias keturias karves. Vyrai nematė kitos išeities, kaip paklausyti Čapos. Jie išsitraukė peilius ir papjovė gyvulius, kurie iš nuovargio visai nesipriešino.

Šį rytą berniukai ir mergytės suprato, kuo skiriasi medžioklė nuo skerdimo. Tačiau šis pavyzdys jiems neparodė, kaip reikia auginti gyvulius.

Priėjo Havandšita. Jis su Čotanka nurodė, kaip išdalinti mėsą. Tada vyrai ėmė lupti paskerstus gyvulius. Moterys turėjo botagais baidyti alkanus šunis.

Hapeda, Časkė, Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva grūdosi su kitais vyrais, moterimis ir vaikais aplink tuščius ratus. Čapa buvo vienintelis žmogus, kuris mokėjo su jais apsieiti. Bet ką indėnai vežios su tokiu vežimu? Didysis kraustymasis baigėsi. Derliaus nebuvo, kailių ir odų taip pat... O žiema jau prasidėjo. Į palapines veržėsi šaltis, trūko malkų. Vyrai nutarė vežimą išnarstyti ir sudeginti. Vieną ratą Čapa pasistatė prie savo palapinės. Jis paaiškino Blykčiojančiai Audrai, jog norįs išstudijuoti, kaip jis padarytas.

Po šio atsitikimo prabėgo trys dienos. Į kaimą grįžo Ihasapa ir Aštrioji Ietis. Berniukai ir mergytės juos pasitiko kupinomis lūkesčių akimis.

Buvo sušauktas tarybos susirinkimas, ir jų atneštos žinios greitai pasklido po palapines. Jie apkeliavę visą rezervato teritoriją, bet vyriausiųjų vadų neradę. Šiaurėje, prie Juodųjų kalnų, dabar esą daug sniego. Žiema dar nesitraukianti iš šiaurės prerijų. Keletas vyriausiųjų vadų su savo kariais klajoją po ledynus ir sniego vėpūtinius. Gauti iš jų žinių dabar neįmanoma. Jei jie dar laisvi, be abejo, slepiasi nuo juos persekiojančių Ilgųjų Peilių, nes be šaudmenų nepasipriešinsi. O dakotų rezervatuose esą nauji vadai. Sužinoję, kad yra trys dideli rezervatai: viename gyvenanti Lokės giminė, kitas yra kaimynystėje, o trečias į šiaurę nuo Minisosės, einant prieš srovę palei Šajeno upę.

Šiomis žiniomis indėnukai negalėjo netikėti. Pagalbos nebuvo ko laukti. Šonka nemelavo.

Kai ši tiesa išryškėjo visu nuogumu ir liesa karvių mėsa buvo suvalgyta, berniukai ir mergytės pasijuto taip, tarsi ant krūtinės būtų užgriuvęs sunkus akmuo ir kas nors būtų supančiojęs kojas. Bala visiškai išseko. Moterims reikėdavo mylių mylias bėgti geriamo vandens. Žmonės neturėjo kuo praustis. Nešvara žemino juos ir slėgė. Praradę bet kokią viltį, rezervato belaisviai jautėsi lyg sukaustyti.

Hapeda, jo draugas Časkė ir Blykčiojanti Audra pajusdavo gyveną tik vieną valandą per dieną, vakare, kai susirinkdavo Četansapos palapinėje pas Uinoną pavakaroti. Ši valanda įkvėpdavo jiems drąsos visai dienai, padėdavo nugalėti nuovargį ir neviltį. Ateidavo ir Untšida, kuri dabar gyveno burtininko palapinėje.

Uinona vakarais tarsi išsivaduodavo iš gedulo. Prieblandoje ji siuvinėdavo kailinį švarką ir mokasinus. Darbavosi iš lėto, per dieną padarydama tik keletą dygsnių.

— Kam tu siuvi? — paklausė Blykčiojanti Audra, ant kurios peties tupėjo ištikima voverytė.

Palapinėje buvo prieblanda, nes reikėjo taupyti malkas.

Ugniakure žibėjo tik kelios žarijos.

— Siuvinėju savo sapnui, — atsakė Uinona.

— O ką sapnavai? — panoro sužinoti Časkė. Pabėgusio Četansapos palapinėje jis svečiuodavosi tik paslapčiomis. Jo globėja Hiacintą ir Šonka neturėjo apie tai ničnieko žinoti.

— Sapnas buvo aiškus ir geras, — atsakė Uinona berniukui. Indėnai, nesuprasdami sapnų kilmės, teikdavo jiems didelę reikšmę.

— Kokį vyrą tu sapnavai? — paklausė Hapeda, pakilodamas kailinio švarko dalis, aiškiai sukirptas aukštam lieknam kariui.

— Savo brolį, — prisipažino Uinona.

— Jis gi miręs, — sušnibždėjo Hapeda.

— Aš nemačiau jo lavono.

Persigandusi Blykčiojanti Audra pakėlė galvą. Ji bijojo tikėtis to, kas negalėjo įvykti. Per savo trumpą gyvenimą perdaug jau smarkiai buvo kartą nusivylusi.

— Jis miręs, — pakartojo Hapeda, persigandęs dėl to paties, kaip ir Blykčiojanti Audra.

— Bet jo dvasia dar nenumaldyta, — atsakė sausai Uinona. — Jis buvo atėjęs pas mane sapne. Tokei Ito grįš.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Kartą vaikai vėl sėdėjo pas Tokei Ito seserį. Uinona siuvinėjo vis rečiau, o šį vakarą visai sudėjo rankas. Vaikai tylėjo, nes kalbėti nebuvo apie ką, tačiau jie ieškojo vienas kito paramos. Tai ir suburdavo juos: Časkę ir Hapedą, Blykčiojančią Audrą ir Driežo Galvą.

Temo. Staiga pasigirdo sparčiai lekiančių šuoliais, išsistovėjusių žirgų kanopų bildesys. Vaikai sukluso; tai turėjo būti svetimi raiteliai.

Kanopų bilsmas nutilo kaimo aikštėje. Časkės paskaičiavimu, raitelių turėjo būti šešetas. Vaikai girdėjo, kaip vyrai nušoko nuo arklių ir pasuko prie Četansapos palapinės. Berniukai ir mergytės liko sėdėti prie Uinonos. Mongšongša kiūtojo, atsiskyrusi nuo visų, kamputyje ir rymojo prie tuščios kūdikio kraitelės.

Atplėšęs palapinės uždangą, vidun įsmuko Šonka. Iš paskos įsiveržė Tatokanas, trys nepažįstami kariai ir vienas baltaveidis, apsirengęs civiliškais rūbais. Tatokanas buvo pasipuošęs keista uniforma.

— Įpūskit ugnį! — įsakė baltasis, matyt, agentūros tarnautojas. Jo silpnas balsas, smarkiau surikus, spygtelėjo.