Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Hiacintą sėdėjo prie ugnies ir siuvinėjo diržą. Po kiek laiko ji pažiūrėjo į Časkę. Kadangi šis tebetylėjo, paklausė:

— Ko nori?

— Mėsos! — trumpai atsakė Časkė. Tas žodis nuskambėjo taip, tarsi būtų spjaute išspjautas.

— Šit kaip. Ir dėl to atėjai į palapinę?

— Taip.

Hiacintą perleido per ranką diržą, kurį siuvinėjo, ir, rodos, grūmėsi pati su savimi.

— Kam tu prašai mėsos?

— Ne sau, — spyriojosi Časkė. — Argi nežinai, kad visi badauja? Tik tavo palapinėje visko pilna.

Hiacintą vėl nužvelgė berniuką. Jos akyse atsispindėjo ir priešiškumas, ir gėda. Staiga ji atsistojo, sugriebė keturias konservų dėžutes ir įspraudė berniukui į rankas.

— Imk! Aš neklausinėsiu, kam jas atiduosi.

Ji vėl atsisėdo prie ugnies ir ėmė siuvinėti.

Časkė nepratarė daugiau nė žodžio. Suspaudęs rankose grobį, kaip žebenkštis nėrė iš palapinės.

Hiacintą pasiliko prie ugnies, tačiau daugiau nedirbo. Ligi pusės išsiuvinėtas diržas išslydo iš rankų. Rankos bejėgiškai nusviro ant kelių. Į ką žvelgė jos akys, nė pati nežinojo. Hiacintą nieko nebematė: nei ugniakuro, nei palapinės sienos, nei antklodžių, nei atramų miegojimui, nei dubenų. Jos mintys nuskriejo į praeitį, kada ji kartu žaidė su Uinona. Tada ji buvo linksma, guvi ir laiminga. Kai Šonka parsivedė į savo palapinę, užgriuvo juodos dienos. Lokės giminės kariai jo nemėgo. Namie jis būdavo grubus ir valdingas. Kai Hiacintą tapo Šonkos žmona, Uinona, Tokei Ito sesuo, su ja daugiau nedraugavo. Dabar Hiacintą buvo visiškai vieniša. Šonkos visi nekentė. Niekas nekalbėjo su jo žmona. Tarp kaimo ir jos tarytum atsirado tuščia erdvė, pro kurią neprasiskverbė nei žodis, nei šypsena, nei mostas, nei žvilgsnis. Hiacintą, kad ir gyvendama kaime, jautėsi kaip dykumoje. Net našlaitis Časkė, kuris priklausė Šonkos palapinei, tik retkarčiais parodydavo akis; nuo to laiko, kai Šonka parsidavė baltiesiems, berniukas nė karto nešnektelėjo su Hiacintą. Tik dabar, kai prireikė mėsos, prakalbino savo globėją.

Hiacintą niekada vyrui neužsiminė apie savo atsiskyrėlišką dalią. Valgydavo mažai, miegodavo neramiai, dirbdavo nenoromis. Kartais jai atrodydavo, kad yra mirusi, tik Lokės giminės vyrai ir moterys pamiršę ją palaidoti.

Časkės prakalbinta, Hiacintą persigando. Berniukui išbėgus, ji vėl paskendo liūdesyje, iš kurio nežinojo, kaip išsigelbėti.

Časkė nuskubėjo pas Blykčiojančią Audrą, norėdamas įduoti jai dėžutę mėsos. Mergaitė dėkingai sužaižaravo akimis. Dvi dėžutes nunešė Hapedai. Paslapčia, išsivedęs už kaimo ribų, vienoje uolų slaptavietėje, Časkė perdavė jas draugui.

Paskutinę dėžutę gavo Hapedos motina; berniukas žinojo, kad Mongšongša pasidalins su Uinona ir Untšida.

Časkė neaiškiai suvokė, jog Hiacintą, Šonkos žmona, padarė gerą darbą, todėl ryžosi po ilgo laiko grįžti nakčiai į palapinę, kur rado paklotą patalą.

Kaime įsiviešpatavo tyla. Po žvaigždėtu dangaus kupolu, viduryje perdžiūvusios, smėlėtos dykumos ilsėjosi žmonės. Jie miegojo taip, kaip miega belaisviai, alkani, išvargę, nusiminę, iškankinti abejonių, neramūs nuo vilčių ir svajonių, kuriomis buvo sunku patikėti, tačiau dar sunkiau išsižadėti.

Hapeda irgi pagaliau šmurkštelėjo į tipi ir palindo po patalais. Berniukas ilgai neužmigo. Iš galvos niekaip neišėjo mintis apie nugalėtą vadą Tašunką Vitko, kuris dabar, kaip ir Hapeda, turės paklusti baltiesiems, apie tėvą, kuris lyg koks tremtinys, lyg gainiojamas žvėris, užkankintas pūliuojančių žaizdų, turės pražūti dykynėje. Hapeda norėjo tėvui atiduoti abi mėsos dėžutes, tačiau Četansapa paėmė tik vieną. Berniukas niekaip negalėjo pamiršti įkritusių tėvo skruostų, karščiuojančių akių. Šią naktį ne tik Uinona, bet ir Hapeda sapnavo gyvą Tokei Ito, kuris žadėjo grįžti ir padėti saviškiams. Karštas vaiko troškimas apsprendė jo mintis ir net sapnų turinį.

Toli nuo Blogosios žemės prie Misūrio krantų taip pat buvo naktis ir mirgėjo žvaigždės. O kai išaušo diena, šviesa liko blausi ir neryški. Po pietų saulė tarsi visai prarado savo spindulius. Lyg raudonas diskas kabojo ji už miglos ir rūko šydo. Ramiai, plačiai išsilieję šniokštė drumsti Misūrio vandenys ir slėpė savo klastingus sūkurius. Seniai jau praūžė rudens liūtys, nakties šalnos pakando žolę. Didelėje Randalio tvirtovėje po nuveikto darbo viešpatavo kelionės nuotaika. Viename kambaryje, kuris forto sąlygomis atrodė labai prabangus, tačiau, žiūrint miestiečio akimis, gana kuklus, atsargos majoro Džonso žmona suruošė atsisveikinimo arbatėlę. Ji šypsojosi, kaip visada maloniai, ir apžiūrinėjo stalą. Tarnaitė, senyva negrė, jį gražiai padengė. Puodukai ir lėkštės buvo sustatytos šešiems asmenims. Pro langą veržėsi balzgana šviesa, kurioje spindėjo stalo sidabras ir damastinė staltiesė.

Artėjo arbatėlės metas. Misteris Džonsas, apsirengęs civiliškais drabužiais, atėjo keliomis minutėmis anksčiau. Žmona paaiškino jam, kokia tvarka reiks susodinti svečius.

— Pusseserę Betę pasisodink šalia savęs, Dikai, tai neišvengiama...

Misteris Džonsas šiuo klausimu visiškai sutarė su žmona. Pusseserė Betė buvo labai turtinga našlė, malūnų savininkė, ir užsitarnavo tokios pagarbos. Dikas nė nebandė prieštarauti.

— Negalėjau su tavim pasimatyti laiku. Kaip manai, ar gerai padariau, kad savo atsakomybe pakviečiau tą spalvotąjį, kurį misteris Morisas vadina savo neatskiriamu palydovu?

— Ilgąją Ietį? Jis elgsis padoriai ir santūriai, per daug ant staltiesės nepritaškys ir nepadaugins įsipilti į arbatą romo. Visur tampytis šitą šajeną— savotiškas garsaus menininko nikis. Tačiau jam pasisekė gerai jį išauklėti. Teisingai pasielgei.

Misis Džons buvo laiminga, kad dar kartą įtiko savo vyrui. Dabar ji dar labiau šypsojosi.

— Ką darysime su inžinierium Džo Braunu? Jis tik vakar atvyko ir nesuspėjo pailsėti, bet kvietimą priėmė.

— Tai bus tavo partneris, Kitę. Jis vienas iš garsiausių transkontinentinio geležinkelio tiesimo pionierių. Tik kalbama, kad jo niekas negali priversti pasakoti.

— Dar pamatysime, Dikai!

Pradėjo rinktis svečiai. Kai misteris Džonsas norėjo tapytoją Morisą supažindinti su vyriausiuoju inžinieriumi Braunu, pasirodė, kad jie jau pažįstami.

— Nuo vakar dienos? — Pusseserė Betė negalėjo tverti iš smalsumo.

— O ne! — atsakė mandagiai Morisas, kuris sėdėjo dešinėje Betės pusėje ir labai skyrėsi nuo apkūnios, išsipudravusios, žingeidžios našlės.

— O! Misteri Morisai! Misteri Braunai! Gal jūs susipažinote dar laukiniais mūsų tolimųjų Vakarų laikais? Tuomet turėsite viską papasakoti!

Kadangi nė vienas iš svečių neatsiliepė, įsikišo atsargos majoras Džonsas.

— Laukinių laikai, ačiū dievui, jau baigėsi. Iš rezervatų gaunu geras žinias. Dakotus apmalšinome, ištisos jų giminės perėjo į mūsų pusę, ir aš manau, kad bus galima oficialiai suformuoti indėnišką rezervatų policiją. Tai buvo tikri laukiniai, žvėrys. Bėglius iššaudėme, likusius pasistengsime prijaukinti.

— Jūs pasidarėte rezervato agentu? — paklausė Morisas.

— Taip.

— Kaip jūs galite imtis tokio uždavinio! — Pusseserė Betė ėmė nervintis. — Tokiose dykynėse tarp laukinių! Be to, kokia atsakomybė! Jei kas atsitiktų... Jūsų pačių gyvybė bus kiekvieną akimirksnį pavojuje!

— Taip buvo anksčiau. — Džonsas atlaidžiai nusišypsojo.

— Mes jau atidarėme indėniukams internatą, kuriame juos auklėsime kaip civilizuotus žmones, — paaiškino misis Džons, norėdama paremti vyrą. — Dar daug kas reikia ten padaryti. Kažkas man sakė, kad reikėtų juos aprūpinti lovomis, nors šitie laukinukai namuose miegodavo ant žemės. Tai, žinoma, turėsiu omenyje... Kaip ten bebūtų, mokymas jau vyksta. Reikėjo, tiesa, keletą užsispyrėlių atskirti ir nugabenti į negrų mokyklas.