Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Stovykloje viešpatavo mirtina tyla; keiksnojo tik keletas kareivių, niršdami ant tų, kurie per lėtai vykdė įsakymą. Po dakotų minią šmižinėjo kontrolieriai.

Lokės giminės vyrai jau atidavė ginklus. Dabar stovėjo tuščiomis rankomis prie moterų ir vaikų. Šie vyrai nuo ketvirtų savo gyvenimo metų buvo auklėjami kaip medžiotojai ir kariai. Staiga jie neteko ir užsiėmimo, ir laisvės.

Jie nenorėjo nė akių viens kitam rodyti. Daugelio mūšių ir kovų prieš baltaveidžius laimėtojai dabar stovėjo nugalėti, nuginkluoti, paimti į nelaisvę ant gabalėlio šiurkščia stepių žole apžėlusios žemės, kur nėra ką medžioti. Blykčiojančią Audrą apėmė keistas blogumas. Štai ir nebėra kas ją apgintų, maitintų. Jos pasaulis staiga sugriuvo. Ji buvo atiduota priešų valiai.

Pykštelėjo trys šūviai. Nei Lokės giminės vyrai, nei moterys nematė, kas šovė. Tačiau daug kovų matę kariai tą pačią akimirką suprato, ką sumanė dragūnai. Četansapa riktelėjo moterims ir vaikams:

— Gult! — ir pats krito į žolę.

Iš visų pusių į beginklius žmones pasipylė šūviai. Sukliko vaikai. Sužeistieji susirietė, pasipylė kraujas. Mirštantieji voliojosi ant žemės ir tampėsi agonijoje.

Tai tęsėsi tik keletą sekundžių.

Pamažu atsikėlė Četansapa. Jis nudelbė vienu vieninteliu žvilgsniu šaulius, kurie jau vėl spėjo užtaisyti šautuvus. Blykčiojanti Audra suprato, ką dabar jautė Juodasis Sakalas. Tačiau jis buvo beginklis.

Mongšongšos rankose gulėjo sulysęs vaikiukas. Jis buvo nebegyvas. Iš Čapos šlaunies tryško kraujas. Senojo Varno žmona tysojo kraujo klane ir nebekalbėjo. Driežo Galva, jos anūkė, stovėjo šalia ir nežinojo, ko griebtis. Jaunesnysis Ihasapos broliukas raitėsi skausmuose, jis gavo kulką į pilvą.

Untšida ir Uinona kartu su kitomis moterimis jau sukosi apie tuos, kuriems dar buvo galima padėti. Blykčiojanti Audra laikėsi prie Uinonos ir tylėdama stengėsi padėti jai ir Untšidai. Kulką įsmigo giliai į Bebro šlaunį; ją teko išpjauti, ir kraujas šovė čiurkšle. Pagaliau Havandšitai ir Untšidai pasisekė aprišti žaizdą. Varno žmona, kuriai buvo peršauta krūtinė, pamažu užgeso. Dešimties metų Ihasapos broliukas, kentėdamas neapsakomus skausmus, neteko daug kraujo ir taip pat mirė.

Dragūnai, stovėję ratu ir šaudę be atodairos, nukovė ir sužeidė taip pat keletą saviškių.

Apie pietus baltieji nustojo ieškoti stovykloje ginklų. Įbauginti indėnai vėl turėjo formuotis į vilkstines. Beginklius vyrus, moteris ir vaikus išvarė grupėmis į jiems paskirtas teritorijas. Belaisviai tempė su savim sužeistuosius, mirštančius ir lavonus.

Ihasapa užsisodino ant savo mustango sužeistą Bebrą, kuris vienas nebegalėjo joti. Lavonai, suvystyti odinėse palose, buvo paguldyti į valkčius. Mongšongša nešėsi savo mirusį kūdikį ant nugaros. Bereikšmiu žvilgsniu ji žvelgė prieš save ir atrodė pamiršusi net savo sūnų Hapedą.

Vilkstinė traukė į žiemvakarius, į vis tuštesnes žemes. Įmantrių formų uolos kėlė iš žemės savo kupras. Dragūnai ragino skubėti. Blykčiojanti Audra jau išmoko keletą jų keiksmažodžių.

Antrą po pjautynių vakarą kareiviai įsakė sustoti. Tai buvo busimoji Lokės giminės gyvenvietė.

Blykčiojanti Audra apsidairė. Kiek akys užmato, — tyrlaukiai, smėlis, sudūlėję akmenys, nusususi žolė, vandens mažai. Četansapa ir Havandšita liepė statyti palapines. Visi nusliuogė nuo mustangų. Berniukai ir vyrai surinko arklius. Blykčiojanti Audra ir Medaus Gėlė pastatė Bebro palapinę ir sutempė visą mantą. Paskui nuėjo į aikštę dalyvauti trijų nukautųjų laidotuvėse. Lavonai buvo susupti į odines palas ir pririšti prie nudžiūvusio medžio, kad nepasiektų vilkai.

Visa tai buvo padaryta visiškoje tyloje. Vienintelė skundo ir protesto forma dabar buvo tyla; kito ginklo pavergtieji neturėjo.

Kai žuvusieji buvo palaidoti oro ir vėjo kape, Blykčiojanti Audra nuėjo pas Uinoną ir Untšidą. Beveik išdžiūvusioje baloje ji pasėmė šiek tiek vandens, parnešė į palapinę ir išsiruošė rinkti malkų. Untšida išėjo su ja. Uinona liko palapinėje viena.

Kai mergytė su senele sugrįžo, rado ugniakurą jau išraustą.

— Galite parsinešti maisto, — tarė ji keistai prikimusiu balsu. — Četansapa duoda iš atsargų.

Blykčiojanti Audra nubėgo paimti apskusto dienos davinio, kurio užteko tik vienam pavalgymui. Uinona atsisėdo palapinės kamputyje. Prie jos priėjo Untšida. Abi moterys nepratarė viena kitai nė žodžio. Kai sugrįžo Blykčiojanti Audra, Uinona atidavė jai savo maisto dalį. Mergytė kratėsi tokios dovanos, tačiau vado sesers mintys jau vėl buvo toli, ir ji, atrodo, nė negirdėjo, ką sako Blykčiojanti Audra.

Mergytė ėmė valgyti ir dairytis po Matotaupos ir Tokei Ito palapinę. Blykčiojanti Audra greit pastebėjo, kad čia kažko trūksta, ir greit suprato ko. Pilkas didžiojo lokio kailis, kurį kadaise sumedžiojo Matotaupa su savo vienuolikmečiu sūnumi Harka, nebekarojo kaip anksčiau ant karties, o buvo patiestas ant žemės. Ji pasigedo ir baltojo kaulinio Tokei Ito lanko. Kur jis dingo? Mergytė neprisiminė, kad Uinona būtų jį atidavusi Ilgiesiems Peiliams. Šiaip ar taip, ant karties lankas nebekabojo. Uinona pagriebė peilį ir nusipjovė ilgas juodas kasas. Tai buvo gedulo ženklas. Tuo tarpu, kai moterys tylėdamos sėdėjo palapinėse, vyrai, jaunuoliai ir vaikai stovėjo lauke ir žiopsojo, kaip dragūnai valgo konservus ir ruošiasi nakčiai. Čapa Garbiniuota Galva nusiklausė, kad kitą dieną kareiviai ketina grįžti į agentūrą. Šį gandą perdavė ir kitiems. Časkė tai gerai įsidėjo galvon.

— Nejaugi mus paliks čia dvėsti badu? — išgirdo jis klausiant Četansapą.

— Mums reikia nueiti pas juos ir apie tai pasikalbėti.

— Nueik.

Čapa perkreipė lūpas, pasiėmė Senąjį Varną ir Čotanką ir nukabaldžiavo pas dragūnų vadą. Trims vyrams teko gerokai palūkėti, prisiklausyti daugybės skaudžių replikų. Časkei iš pykčio pliūptelėjo į veidą kraujas. Pagaliau vyrai gavo leidimą kalbėti.

— Pasakykite, — pradėjo Čapa Garbiniuota Galva, visa ką pats sakė ir girdėjo, jis tuojau pat vertė, kad ir kiti žinotų, apie ką kalbama, — iš ko mums reikės čia gyventi? Mūsų atsargos baigiasi.

— Oho! Tai bent vyras! Dakotas nigeris! Nesukite galvos! Gausite pensijas ir gyvensite kaip inkstai taukuose. Kad mums šitaip kada nors įsitaisius! Rytoj josime į agentūrą, poryt gausite produktų! Viskas eina pagal planą.

Gavęs tokias garantijas, Čapa negalėjo abejoti; be to, tai būtų buvęs bergždžias darbas.

Artėjo naktis. Pelėdos ir šikšnosparniai, kurie lig šiol netrukdomi viešpatavo dykynėje, ėmė pypsėti, ūkauti, stūgavo kojotai ir šunys. Žvėrių kauksmas buvo vienintelis garsas, primenąs tremtiniams gimtinę.

Hapeda kiūtojo tėvų palapinėje. Netardamas nė žodžio, žvelgė į tėvą, atsisėdusį prie naujai išrausto ugniakuro. Liepsnelės laižė šakų viršūnes ir apšvietė kaulėtus Četansapos pečius ir plaušinį galvos raištį. Durklas nupjovė kuokštelę plaukų, iškirto skiautelę odos ir atskėlė kaulo gabalėlį. Četansapai tikriausiai labai skaudėjo, tačiau iš jo akių, įbestų į ugniavietę, iš raukšlių, kurios vagojo kaktą ir rietėsi aplink lūpas, tryško kur kas gilesnės ir skausmingesnės mintys ir jausmai, negu galėjo sukelti kraujuojanti galvos žaizda.

Hapeda labai gerai suprato tėvą. Četansapa norėjo karius nuvesti pas dar laisvus dakotus, pas Tatanką Jotanką ir Tašunką Vitko, bet jam nepavyko.

Palapinės kamputyje sėdėjo Mongšongša ir be perstojo glostė tuščią vaiko kraitelę, kurią pripylė juodų plunksnų, reiškiančių gedulą. Hapeda prislinko arčiau motinos, tačiau neatitraukė nė sekundei akių nuo tėvo, sėdinčio prie ugnies. Berniuką apniko juodos tarsi šikšnosparniai lauke mintys. Ir jo vaikystė baigėsi. Galas ir svajonėms apie bizonų medžiokles, pergalingas kovas, apie gimtinę ir laisvę. Berniukas kiūtojo dabar palapinėje kartu su beginkliu tėvu ir sielvartaujančia motina. Dar prieš brėkštant rytui, jis išbėgo iš tipi, iš palapinių kaimo ir įsmeigė akis į snieguotas Juodųjų kalnų viršūnes, ten, atrodo, snigo. Už tų kalnų buvo prerijos, kuriose dar buvo dakotų vyrų, karių, kurie nugalėjo Ilguosius Peilius. Ar ateis jie kada nors išlaisvinti pavergtų brolių ir seserų?