Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Įsakymą išvertė Tatokanas. Blykčiojanti Audra pati įpūtė ugnį, kad Uinonai nereikėtų paklusti šitam vambrijančiam kojotui. Liepsnos šoktelėjo linksmai į viršų ir apšvietė visą palapinę.

— Lauk iš čia, paršiukai! — sušnypštė baltasis ant vaikų.

Berniukai ir mergytės ramiai atsikėlė ir žengė prie išėjimo, kurį buvo užstoję įsibrovėliai.

Šonka nudelbė piktomis akimis savo augintinį Časkę, paskui pačiupo Hapedą.

— Tu lik čia!

Berniukas sustojo ir įtempė sprandą.

Blykčiojanti Audra, Driežo Galva ir Časkė išėjo. Netoli palapinės stabtelėjo, nes jiems rūpėjo išgirsti, kas ten bus.

Hapeda viską matė savo akimis.

Šonka įsmeigė akis į Uinoną ir Mongšongšą.

— Stot! — subliovė jis, pakartodamas angliškai baltojo suspiegtą žodį.

Moterys atsistojo.

— Darysime kratą!

Uinona ir Mongšongšą neatsiliepė.

— Kur paslėpėte išdaviką ir galvažudį Četansapą? Areštuosime ir pakarsime jį! Raudonasis Sparnas mirė nuo to maištininko dūrio.

Moterys tylėjo.

Policininkai ėmė kelti nuo aslos kailius ir mėtyti.

— O! — tarė Šonka ir prisiartino prie Uinonos. — Tu per daug šiltai laikai kojas. Pasitrauk nuo lokenos!

Uinona paėjėjo tris žingsnelius į šalį nuo sulankstyto grizlio kailio. Baltasis, padedant Šonkai, išvyniojo sunkią, pilką lokeną. Hapeda pirmą kartą pamatė, kas ten buvo susukta: ilga šventoji pypkė, kurią prieš vaišes vadas paleisdavo ratu, erelio plunksnų karūna, nebaigtas bizono kailio švarkas, kailinių mokasinų skiautės ir rėmeliai pašliūžoms.

Šonkos ir neūžaugos baltaveidžio, vamsinčio kojoto balsu, veide žybtelėjo pašaipa.

— Norite aprengti Četansapą?

Nei Šonka, nei kiti keturi indėnai nesitikėjo atsakymo. Jo laukė tik vienas baltasis.

Bet moterys tylėjo.

— Kur Četansapa?

Baltasis paspringo ir užsikosėjo. Žinoma, ne iš vargo, — jo kūną ėdė nedorybės.

Moterys tylėjo.

Šonka vėl sugriebė Hapedą už pečių ir stumtelėjo motinai.

— Šį mažąjį kojotą aš pasiimsiu su savim, jei nepasakysi, kam siuvi švarką!

Mongšongšą ėmė drebėti.

— Aš nesiuvu švarko.

— Tu nesiuvi? — Šonka paleido Hapedą ir priėjo prie Uinonos. — Tai tu, vadinasi, siuvi!

Šonka atkišo smakrą. Baltaveidis paėmė švarką.

— Hau. Aš siuvu, — tarė Uinona neįprastu, lyg nesavu, bespalviu balsu, kuris visus nustebino.

— Pašliūžas ruošiesi nupinti.

— Hau. Ir pašliūžas.

— Ir mokasinus siuvi?

— Hau. Ir mokasinus.

— Ak tu, pasalūne vilke! Vadinasi, tu padedi Četansapai?

— Ne.

Baltasis prarado kantrybę.

— Šveisk toms boboms per veidą! Duok toms velnio išperoms į kailį! Melagių lizdas! Ką ten tauškia ta suskretusi bobšė! Kam ji siuva švarką?

— Kam siuvi švarką? — subaubė dar kartą Šonka.

— Savo broliui! Tokei Ito!

Šonka atšlijo ir nudelbė nepatikliomis akimis merginą.

— Tave apsėdo piktoji dvasia!

Uinona tylėjo.

— Kam siuvi kailinius?

— Pasakiau.

— Meluoji! Tas, apie kurį paistai, seniai supuvo!

— Aš su juo kalbėjausi.

Šonka pasitraukė dar vieną žingsnį.

— Nemeluok taip įžūliai! — Prisitraukęs prie savęs Hapedą, pridėjo: — Žinokit, bobos! Padėsite Četansapai, pasmaugsiu šitą kojočiuką! Supratai?

Mongšongša suriko lyg sužeistas žvėris:

— Mano vaiką!

— O tu supratai?

Šonka vėl žingtelėjo žingsnį prie Uinonos.

Jie tylėjo.

— Tavo brolis padvėsė ir pūsta po žemėmis. Supranti?

— Aš su juo kalbėjausi.

Šonka sumišo.

Dabar prapliupo baltasis.

— Baik terliotis! — spygtelėjo jis Šonkai. — Nesusitvarkai su boba? Matyt, man teks įsikišti. Mano vardas Luisas. Majerso cirke aš išmokau gainioti raudonąsias kiaules.

Uinona priėjo prie jo ir ištraukė iš rankų kailinį švarką, tada padėjo jį ant lokenos ir pati ant viršaus atsisėdo.

— Jūs esate vagys! — tarė ji Šonkai ir baltajam. — Švarkas yra Tokei Ito.

Baltasis pažvelgė į indėną.

— Penki ginkluoti vyrai nenugali vienos bobšės! — Jis norėjo nusikvatoti, tačiau tik švilptelėjo. — Čia vienas yra beprotis— bobšė arba tu!

— Bobšė! — tarė Šonka. — Ji išprotėjo. Be to, ji ragana, moka užkeikti!

— Šita! — Luisas žingtelėjo į priekį, sustojo ir staiga pats persigando. Į jį įsmigo stiklinės Uinonos akys. Jis pamažu atsitraukė ir užlindo už Šonkos peties. — Iš tikrųjų ji dėbsi lyg ragana, — pritildė savo balsą rėksnys, kuris nė pačiu pragaru netikėjo, tačiau buvo giliai prietaringas. Jis užmetė akį į Mongšongšą. Uinonai atsisėdus, atsitūpė ir ši ir ėmė glostyti kraitelę su juodomis plunksnomis.

Baltaveidis pagręžė pirštu savo smilkinį ir tarė:

— Abi kvaištelėjusios! Eime! O tu vaikigali, — kreipėsi išeidamas į Hapedą, — jei duosi ką nors savo tėvui, tą patį akimirksnį būsi pakartas. Mes dar grįšime! Nepuoselėkit kvailų vilčių! Jūsų vadas Pasiutęs Arklys arba jūsiškai Tašunka kapituliavo su savo kariais. Generolas Mailsas pamokė jį mandagumo. Pasiutęs Arklys su savo dviem tūkstančiais žmonių, apšalęs ir išbadėjęs, jau traukia į agentūrą. Tai žinokite ir užmirškite savo kvailą užsispyrimą.

Šonka, piktai džiaugdamasis, išvertė baltojo žodžius.

Įsibrovėliai paliko palapinę.

Lauke vis dar stoviniavo Časkė, Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva.

— Nešdinkitės, paršigaliai!

Šonka įspyrė Časkei į pasturgalį ir tuo parodė, kad ketina iš baltaveidžių išmokti ne tik gėrio, bet ir blogio.

Vaikai šiek tiek paėjėjo ir spigino akimis nueinantį parsidavėlį Šonką ir baltąjį. Raiteliai jau ištirpo horizonte, o vaikai vis dar stovėjo lauke. Prieš jų akis dryksojo šykšti žemė, o galvas gaubė žvaigždėtas žiemos dangaus skliautas.

Palapinėse buvo girdėti tylus šurmulys, niekas negulė, kol iš kaimo išsinešdino stovyklos policininkai. Iš Četansapos palapinės šmurkštelėjo Hapeda ir pribėgo prie Časkės ir abiejų mergaičių. Jis paprašė Blykčiojančią Audrą ir Driežo Galvą pasitraukti, nes jam reikią su Časke kažką svarbaus aptarti. Mergytės dėl to neįsižeidė ir nuėjo sau. Jos suprato, kad Hapeda turi paslapčių, kurių niekam nevalia žinoti.

Kai berniukai paliko vieni du, Hapeda sukuždėjo:

— Časke! Aš tavim pasitikiu kaip pats savimi. Tau reikės laikyti paslaptyje viską, ką aš pasakysiu!

— Hau. Aš tylėsiu.

— Pirma, Tašunka Vitko sumuštas. Jis traukia su kariais į rezervatą.

Časkė prikando liežuvį, tramdydamas ašaras.

— Antra, šiąnakt ateis mano tėvas, — šnabždėjo dusliu balsu Hapeda. — Turėjom duoti maisto, o mes ničnieko neturime savo palapinėje. Motina labai įsibaiminusi ir nedrįs nieko prašyti, nes Šonka ir piktasis žmogus, vardu Luisas, grasino mane užmušti. Časke, tu turi man padėti. Šonkos palapinėje, kur gyvena Hiacintą, tavo mirusios motinos sesuo, nieko netrūksta. Ten mėsos ligi kaklo. Nueik pas ją, sakyk, kad esi alkanas ir nori valgyti.

— Kai pralaimėjo Tašunka Vitko, geriau liežuvį nusikąsiu, negu prašinėsiu to išverstakailio kojoto žmonos.

— Žinau, sunku, bet tu paprašyk, Časke, gerai?

— Gerai, paprašysiu. Hau.

Časkė nuėjo vykdyti jam labai sunkios užduoties. Jis pasuko prie palapinės, kurioje gyveno Hiacintą. Šonkos žmonos visas kaimas dabar vengdavo, ir todėl Časkė stengdavosi kuo rečiau būti namie.

Pro palapinės praskiepą skverbėsi blanki švieselė. Vadinasi, židinys dar ruseno. Kad neapsigalvotų, Časkė šmurkštelėjo kiek galima greičiau į tipi. Keletą žingsnių paėjėjęs sustojo.