Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Vadinasi, vieni rūpesčiai, nemalonumai, — įsitikino pusseserė Betė. — Kitę, jūs tikriausiai nesiruošiate vykti į tą agentūrą?

— Ką tu, Bete! Mes persikelsime į Sen Luisą, į savo namus. Agentūroje mano vyras paliko patikimą atstovą.

Betė garsiai atsiduso.

— Į Sen Luisą! Ten ir aš galėsiu jus aplankyti.

— Labai džiaugsimės, — užtikrino misteris Džonsas.

Pokalbis kažkaip nesirišo. Misteris Džonsas ir Braunas susidomėjo romu, misteris Morisas — varškės pyragu. Ša jenas Ilgoji Ietis tyrinėjo puodelyje rusvą arbatą. Pusseserė Betė jautė pareigą išblaškyti slogią tylą.

— Girdėjote? Pagaliau vėl kyla akcijų kursas! Mūsų pergalė prieš raudonodžius banditus ir Juodųjų kalnų su jų turtais atradimas padarė įtaką visam bizniui. Kokius milžiniškus uždavinius dar turės išspręsti mūsų pergalingoji respublikonų partija!

Misteris Džonsas, apsidžiaugęs, kad pasibaigė tyla, pritarė pusseserei.

— Taip! Tokiems uždaviniams mūsų didieji žmonės visą laiką buvo pribrendę. Visi kaip iš granito ištašyti, tačiau kiekvienas — atskiras pasaulis: vakariečiai, kareiviai, karininkai, inžinieriai, pramonininkai, net menininkai... Misteri Morisai, kokių įdomių vadų portretų jūs, rizikuodamas gyvybe, nutapėte... o apie jūsų, misteri Braunai, nutrūktgalviškus nuotykius, tiesiant transkontinentinę magistralę, tebešneka visa šalis!

— O kad aš galėčiau sužinoti, kas atsitiko Henriui, — pasakė Braunas, pertraukdamas Džonso tauškalus.

Visų žvilgsniai nukrypo į geležinkelių tiesimo bendrovės vyriausią inžinierių.

— Ar jūs ieškote dingusio be žinios sūnaus? — paklausė misteris Džonsas.

— Gal sūnėno? — pataisė misis Džons.

— Anūko? — tarė pusseserė Betė prislėgtu balsu.

— Turiu kažkur ir sūnų, ir sūnėnų, bet nė vienas neprapuolė. — Inžinieriaus raukšlės apie burną dar labiau pagilėjo. — Aš ieškau savo jaunesniojo draugo Henrio. Paskutiniai jo pėdsakai, kuriuos užtikau, baigiasi čia, Randalio forte!

Šajenas Ilgoji Ietis sėdėjo užstalėje lyg dailiai nulieta bronzinė statula. Jo rusvas veidas buvo lygus ir sustingęs. Juodos akys dabar žvelgė pro langą į kalvas ir dangų. Inžinieriui užsiminus apie Henrį, jo veido išraiška nepasikeitė. O tapytojas Morisas išraudo.

— Praėjusių metų ankstyvą pavasarį Henris išjojo į Vakarų prerijas Najobreros link. Jis tada ėjo ir kurjerio, ir reporterio pareigas, — pasakė Morisas. — Prieš jam iškeliaujant, kalbėjausi su juo ir labai rimtai perspėjau, tačiau jis nepaklausė ir, lydimas dviejų skautų, išjojo.

— Vakar man tą patį sakė ir komendantas, tik apie perspėjimą ir galimus pavojus, rodos, nieko nežinojo. Najobreros stoties, savo tikslo, Henris niekada nepasiekė. Sudegė kaip ugnyje. Jo skautų taip pat niekas nebematė.

— Teisybę pasakius, vienas iš skautų buvo jaunasis dakotų giminės vadas Tokei Ito.

— Kaip neįsivaizduojamai šiurpu! — Pusseserė Betė padėjo šaukštuką į lėkštutę kiek smarkiau, negu pridera. — Argi šitie skautai nužudė ir nuskalpavo misterį Henrį?

— Nebūtinai tai buvo žmogžudystė, — pataisė ją Braunas. — Mes ničnieko nežinome.

— Tačiau amunicijos gurguolė, kuri tuo metu keliavo prie Najobreros, buvo taip pat indėnų pagrobta, palydovai išplauti, — pasigyrė savo žiniomis pussseserė Betė. — Tai buvo kruvini laikai, pilni kasdienių tragiškų istorijų. Kiek nelaimių ir įtartinų įvykių liko iš anų dienų!

Misis Džons, pagauta prisiminimų, pagyvėjo:

— Ak, Bete, ar prisimeni, kaip mes pavasarį gėrėme Janktone arbatą kartu su jūsų žavia dukterėčia Kete Smit? Jos sužadėtinis, leitenantas Ročas, tada pradundėjo su savo dragūnais pro šalį. Tą dieną nė nenujautėme, kas atsitiks vėliau!

— Sakai, nenujautėme? Aš visada žinojau, kad Ketei prastai baigsis. Ir niekada ji man neatrodė žavi! Vis būdavo nedėkinga, neatidi. Kaip aš stengiausi ją perauklėti, tačiau ta lemtinga tėvo įtaka... Beje, ar mano giminaitis, majoras Smitas dar gyvas?

Klausimas buvo adresuotas Džonsui.

— Neseniai mirė Najobreros forte. Tai buvo jam pati geriausia išeitis, nes Smitas buvo padaręs tarnybinių klaidų. Per daug norėjo būti teisingas raudonodžiams! Jis nemokėjo prisitaikyti prie šio pasaulio.

— Tebūna jam lengva žemelė. Bet jis nemokėjo nei piniginių reikalų tvarkyti, nei duktės auklėti. Įsivaizduojate? Jis Ketę mokė jodinėti, važnyčioti, šaudyti! Nėra ko stebėtis, kad ji dabar, kaip girdėjau, susidėjo su kažkokiu pasieniečiu Adamu.

— Tikėkimės, kad Ketė Smit dar ištekės. Bendra situacija įpūs dabar į visų gyvenimą šviežio vėjo. — Misteris Džonsas buvo konvencijos šalininkas ir stojo prieš bet kokią netvarką. — Argi Ketė nebegali susitaikyti su kapitonu Roču?

Misis Džons papūtė lūpas ir nežymiai jas lyžtelėjo.

— Tai absoliučiai neįmanomas dalykas! Jie galutinai išsiskyrė, o aš Ketei atėmiau bet kokią teisę į palikimą. — Pusseserė Betė vėl ėmė karščiuotis. — Ketė niekuomet nepaveldės Minesotos malūnų. Ji buvo ir liko tėtušio dukra. Juk ir tada nuo manęs paspruko ir išdulkėjo su amunicijos gurguole į Najobreros fortą. Pati žinai, Kitę, išgirdusi tokią naujieną, aš gavau širdies smūgį. Ketė man mirusi, daugiau ji man neegzistuoja. Tegul dabar pati savimi rūpinasi.

— Nors ir ne jūsų žinioje, tačiau ši Ketė kažkur egzistuoja ir galėtų kai ką papasakoti apie gurguolės užpuolimą. Juk ji viską savo akimis matė? — pasiteiravo Braunas.

Iš šio sakinio pusseserė Betė pati sau tarė, kad šis inžinierius kaubojiškų manierų.

— Atrodo, kad apie tą spėjamą žmogžudystę būtų galima sužinoti tik iš indėnų, — samprotavo misteris Džonsas. — Tačiau tai, man rodos, bergždžios pastangos. Tokių žinių iš dakoto neištrauksi. Pats Tokei Ito, kuris tada, apsimetęs skautu, mus apgavo, o vėliau užpuolė amunicijos gurguolę, kiek girdėjau, yra nebegyvas. Tarp kita ko, tai laimė. Jei šis pasalūnas, galvažudys ir girtuoklio sūnus dabar gyventų rezervacijoje, būtų tikra katastrofa!

— Mano laikas ribotas, — užbaigė pokalbį Džo Braunas. — Po to, ką sužinojau, laikinai nutrauksiu paieškas. Gal koks atsitiktinumas atskleis kada šią paslaptį.

Didžiausiam šeimininkės apgailestavimui netrukus pakilo dailininkas Morisas, tai tarsi davė ženklą užbaigti arbatėlę. Džonsai ir pusseserė Betė dar pasiliko kurį laiką prie stalo.

Kai Kitė ir Dikas Džonsai kartu su pussesere Bete varinėjo savo nuobodžias šnekeles, Morisas, jo palydovas Ilgoji Ietis ir Džo Braunas ėjo per kiemą ir su palengvėjimu traukė į plaučius vėsų orą.

— Gal pakilkime pas mus? — paklausė Morisas inžinierių. — Aš galėčiau jums pristatyti vieną indėną, kuris, gal būt, kai ką žino apie Henrį. Jis vakar atvyko su korespondencija iš Najobreros forto.

— Taip? Būtų įdomu.

Dailininkas ir Ilgoji Ietis nuvedė Brauną į šviesų bokšto kambarėlį, kuriame jau senokai gyveno kaip komendanto svečiai. Inžinierius atsisėdo kampe ir užtraukė kvapnų cigarą. Čia jis bemat atkuto.

— Esu jums labai dėkingas! — tarė jis tapytojui. — Negalėjau kęsti tų banalių moterų ir misterio Džonso. Ak, ta „pusseserė Betė“ ir „mūsų pergalingoji respublikonų partija“! Linkolnas karste apsiverstų, jei pamatytų, kas čia darosi! Pagrindinė arbatėlės tema: rezervacijos agentas atsargos majoras Džonsas vyksta į Sen Luisą, kad galėtų ramiai leisti savo pinigus! Reikėtų įstatymu uždrausti tokį neatsakingumą. Kada gi įveiksime šitokį šeimininkavimo būdą, ėdantį mūsų visuomenę nuo pat pilietinio karo metų. Argi dėl to dirbome ir kovojome?