Jay Parini - Paskutinė stotis

Keliavome Tulon trikinke. Sąlyginai trumpa, pastangų nereikalaujanti kelionė, nebent žiemą, kai kelią gali užtverti milžiniškos pusnys. Šiandien buvo neįprastai šilta, keliai saugūs, nors naktį švelniai pasnyguriavo. Prieš akis driekėsi baltutėliai laukai. Buvo taip gražu! Levas Nikolajevičius kelis kartus paminėjo dienos vaiskumą ir ramumą. Jo sveikata neseniai šiek tiek pablogėjo — jis persišaldė, truputį kosėjo, todėl pasirūpinau, kad apsisiaustų keliais apsiaustais ir dėvėtų storą kepurę. Ant kojų nuo vėjo užmečiau antklodę. Jis šiek tiek seilėjosi, todėl barzda netrukus apsitraukė ledu, bet jis, atrodo, to nepastebėjo.

Levas Nikolajevičius buvo sujaudintas nedidukės ekskursijos, kurią planavome jau kelias savaites. Tūlos „Molva“ tik apie tai ir rašė. Keli Denisovo dvaro mužikai buvo apkaltinti laiškų iš pašto vagyste. Ir pradžių turėjo būti teisiami jie, vėliau — šis tas svarbesnio, kai kas mielesnio Levo Nikolajevičiaus širdžiai, nei pašto grobimas. I. I. Afanasjevas, su kuriuo Levas Nikolajevičius kelis kartus buvo susitikęs Teliatinkuose, buvo kaltinamas socializmą ir revoliuciją propaguojančių brošiūrų platinimu.

— Visuomet kelia sielvartą, kai žmogus kaltinamas niekuo daugiau, tik blaivesnio nei vyraujantis, požiūrio į gyvenimą išsakymu, — labiau pats sau nei man sumurmėjo Levas Nikolajevičius, trikinkei mediniu tiltu dardant į Tūlą. Jis žvelgė tuo sunkiu žvilgsniu, kuris kartais persmelkdavo ir iškraipydavo jo bruožus.

Atvykus prie teismo rūmų, gatvėje laukė spūstis. Ne tokia, kaip Maskvos Kursko stotyje mėnesio pradžioje, kai Levas Nikolajevičius tiesiog skendo tūkstantinėje sveikintojų minioje, iš visos sveikatos klykiančioje jo vardą. Šiandien, pasklidus gandams, jog Tolstojus pasirodys kaip gynybos liudytojas abiejose bylose, žmonės susirinko tikėdamiesi nors probėgšmais jį pamatyti. Visokiausio plauko žmogystos, bet daugiausiai valkatos, įsivaizduojantys, jog „grafas“, kaip jie nepaliauja jį vadinę, gali parodyti stebuklą. Dauguma praeidami stengėsi nors paliesti jo apsiaustą.

— Kelią Levui Nikolajevičiui! — sušukau.

Keturi jauni kareiviai tamsiai žaliomis milinėmis puolėsi mums padėti. Penkiese sustojome trikampiu, kaip gervės, skrendančios į pietus, pačiame „V“ gale — Levas Nikolajevičius. Galvą laikė nuleidęs, nekreipė dėmesio į šūksnius: „Telaimina jus Dievas, Levai Nikolajevičiau!“ Baiminausi, jog suklups ar parpuls, kaip kartais nutikdavo, tačiau žengė ryžtingai. Tarp kitko, dėmesys jį palaikė.

Teisme aštuoniasdešimt dvejų Levui Nikolajevičiui buvo per šalta. Nors visuose židiniuose pleškėjo rąstgaliai, tuščios salės ir aukštos lubos trukdė sukurti nors kokį jaukumą. Levas Nikolajevičius netruko pasiduoti žemai temperatūrai. Lūpos greitai pradėjo virpėti, pamėlynijo — kaip ir nagai. Baiminausi, kad jis vėliau nepatirtų dar vieno nedidelio priepuolio. Priepuoliai laikinai atimdavo kalbos dovaną, pablogindavo atmintį.

— Apsivilkite apsiaustą, Levai Nikolajevičiau, — patariau. — Šiandien net saulė šalta.

Jis nusišiepė savo bedante šypsena, ištempdamas lūpas.

— Argi jūs ne mano gydytojas?

— Žinoma. Todėl bent kartą paklausykite.

Amžinai stengiuosi priminti, kad elgtųsi taip, kaip pridera jo amžiui.

Teismo pareigūnas palydėjo mus į nedidelį atitvarą, kur atsisėdome ant medinių suolų su kitais kviestiniais ir oficialiais liudytojais. Galerija buvo perpildyta. Teisėjas, aristokratas ir vietinės milicijos narys pavarde Beriozovas įėjęs ir atsistojęs už stalo lengvai linktelėjo Levui Nikolajevičiui.

Pirmuosius svarstė mužikus, pavogusius paštą. Levas Nikolajevičius tikėjo, jog mužikai buvo apšmeižti. Perdaviau šią informaciją teisėjui. Levas Nikolajevičius ilgais pirštais tapšnojo kelius, tarsi grotų jam vienam žinomą melodiją. Viso teismo proceso metu atrodė paskendęs savo mintyse. Bet per parodymus prieš Afanasjevą, priklausantį kraštutinei socialistų ir revoliucionierių grupuotei, atgijo. Panašus į jautį kaltintojas kariška uniforma apkaltino Afanasjevą platinant medžiagą, skirtą nepasitenkinimui tarp mužikų kurstyti. Afanasjevas nebuvo tiesiogiai kaltinamas kurstymu nuversti caro vyriausybę, bet buvo įsivėlęs. Norintys jį ginti, tokie, kaip Levas Nikolajevičius, turėjo pasisakyti popietinės sesijos metu.

Pietavome nedideliame tuščiame kambarėlyje greta teismo salės. Buvome pasiėmę kriaukšlę rupios juodos duonos ir gabalėlį ožkos sūrio, užgėrėme karšta pardavėjo atnešta arbata. Kai imdavome kalbėti apie teismo procesus, Levas Nikolajevičius pagyvėdavo. Jis sakė tikįs elementariais žodžio laisvės principais, principais, tokiais svetimais imperatoriškajai Rusijos valdžiai. Žavėjosi jaunu idealistu Afanasjevu. Iš tikrųjų simpatizavo jaunojo vyriškio tikslams, nors abejojo, ar smurtinė revoliucija kada nors nuvestų laisvos visuomenės sukūrimo link.

— Atrodo, žmonės pamiršta, jog visi mirsime, — kalbėjo Levas Nikolajevičius. Drebančiomis rankomis atplėšė kąsnelį duonos ir ėmė lėtai gromuliuoti dantenomis. — Nereikėtų eikvoti energijos betiksliams konfliktams, turėtume daryti tai, kas aiškiai gera. Jei revoliucija nebus kažkas visiškai nauja — pavyzdžiui, visos valdžios panaikinimas — ji nebus niekas kita, tik pakartojimas to, ką jau turime, ir gali tapti dar blogesnis pakaitalas to, ką jau turime.

Nesupratau, viso to, kas pasakyta, prasmės.

— Bet caras yra blogybė, — sušnabždėjau, nors, atrodo, buvome vieni. — Bet kokia valdžia būtų geresnė nei esančioji. Tiesą sakant, nieko blogiau negali būti.

Levas Nikolajevičius kalbėjo ramiai, nesibaimino būti atsitiktinai nugirstas. Jis — vienas iš tų nedaugelio rusų, kurie, galima sakyti, turi neliečiamybę caro persekiojimams.

— Negalima pagerinti Rusijos liaudies gyvenimo, — kalbėjo, — nei jokių kitų žmonių, revoliucijos, kuri neturi moralinio pagrindo, keliu. O esant moraliniam pagrindui galima tikėtis, jog nebus griebiamasi jėgos.

Paskubomis klojau viską užrašuose. Puiku. Tiesiog puiku. Bet nesutikau su tokia nepraktiška pozicija. Taip pat tikėjau, jog visur reikia paisyti Dievo valios ir kad nedorovingos revoliucijos tik pakenktų Rusijos žmonėms. Ir nesupratau, kodėl Dievo valios negalima įžvelgti tironišką vyriausybę pakeičiant nuosaikia, kad ir jėga. Išsakiau šias abejones, bet Levas Nikolajevičius atrodė nepajudinamas. Gal kaupėsi popietinei sesijai?

Pirmučiausia grįžome į teismo patalpas. Buvo dar šalčiau. Levas Nikolajevičius palinko pirmyn ir darbavosi žandikauliais, tarsi burnoje tebeturėtų duonos kąsnį. Kartą ar du aiktelėjo, taigi greitai čiupau jo pulsą. Širdis beprotiškai daužėsi. Primygtinai pareikalavau grįžti į Jasnaja Polianą.

— Aš nekalbėsiu, — pasakė Levas Nikolajevičius, — bet šnekėsite jūs. Pasakykit, kad nesutinku su niekuo, kas bloga pasakyta prieš Afanasjevą. Pasakykit, kad matau jauną vyrą, kupiną aukšty idealų ir gerų norų, ir kad jis neturėtų būti baudžiamas.

Sugrįžus teisėjui, atsistojau atsiprašyti Levo Nikolajevičiaus vardu, tardamas, jog dėl sveikatos jis negali kalbėti viešai. Trumpai persakiau jo mintis apie Afanasjevą, o teisėjas šiltai mums padėkojo. Tuomet Levas Nikolajevičius atsistojo, nusilenkė teisėjui, susirinkusiems ir, sunkiai atsirėmęs į mano ranką, išėjo iš teismo salės.

Mums išeinant buvo visiškai tylu. Staiga toje tyloje nuskambėjo balsas, vienišas kaip dūmų siūlelis horizonte: „Telaimina Dievas Levą Nikolajevičių!“

Atsigręžiau. Tai buvo Afanasjevas.

Levui Nikolajevičiui tebebuvo šalta, taigi sustojome išgerti dar vieno puodelio arbatos. Pasėdėjome tik truputį, kai pasirodė jaunas vyras. Pasakė turįs žinutę grafui, o man šypsojosi taip, tarsi būtume labai artimi.