Jay Parini: Paskutinė stotis

Iš anglų kalbos vertė

Giedrė Tartėnienė

Turinys

1. Sofja Andrejevna

2. Bulgakovas

3. L. N.

4. Sofja Andrejevna

5. Daktaras Makovickis

6. Bulgakovas

7. Dž. P.

8. Saša

9. Sofja Andrejevna

10. L. N.

11. Daktaras Makovickis

12. Bulgakovas

13. Saša

14. Sofja Andrejevna

15. L. N.

16. Bulgakovas

17. L. N.

18. Daktaras Makovickis

19. Čertkovas

20. Sofja Andrejevna

21. Saša

22. Dž. P.

23. Sofja Andrejevna

24. Bulgakovas

25. L. N.

26. Čertkovas

27. Bulgakovas

28. L. N.

29. Saša

30. L. N.

31. Bulgakovas

32. Sofja Andrejevna

33. Bulgakovas

34. L. N.

35. Laiškai

36. Saša

37. Daktaras Makovickis

38. Čertkovas

39. Sofja Andrejevna

40. L. N.

41. Bulgakovas

42. Dž. P.

Pabaiga

Trumpai apie autorių

Išnašos

Devonai,

kiekvienas žodis, visada

Prieš įkvepiant tebuvo tik Chaosas,

Tebuvo Žodis prieš naujus žodžius,

Prasmingus, išsamius ir pagarbius.

Bet pasipila mitai, kad gyvename ten,

Kur mums būt nepriklauso, kur ne mūsų vieta,

Kur sunku, nesvarbu, kad ateis pranašauta diena.

Volesas Stivensas,

Užrašai apie didžiausius prasimanymus

1Sofja Andrejevna

Prabėgo dar vieneri metai, štai jau pirmosios naujojo amžiaus dekados pabaiga. Dienoraštyje užrašiau keistus skaičius: 1910. Ar gali taip būti?

Liovočka miega, nepabus iki aušros. Šiek tiek ankstėliau pakirdau nuo griausmingo knarkimo, pasigirdusio iš jo kambario kitame koridoriaus gale. Tas knarkimas sklinda per visus namus tarsi durų girgždėjimas, o tarnai krizena. „Senasis ponas medžius pjauna“, — kalba net mano akivaizdoje. Jie manęs nebegerbia, bet vis tiek šypsausi.

Liovočkos knarkimas man nebetrukdo, juk dabar miegame atskiruose kambariuose. Kol miegojome toje pačioje lovoje, o vyras tebeturėjo dantis, knarkdavo truputį mažiau.

Atsisėdau ant siauros lovos ir užtraukiau pilką antklodę su raktų piešiniu jam iki pat smakro. Liovočka krūptelėjo, nutaisė siaubingą miną, bet neprabudo. Beveik niekas nepažadindavo Levo Tolstojaus. Viską, ką darė, darė atsidavęs: miegojo, dirbo, šoko, jodinėjo, valgė. Apie jį nuolat rašo spaudoje. Net Paryžiaus rytiniai laikraščiai dievina pikantiškas paskalas apie Liovočką, apie mus — tiesa ar ne, neturi jokios reikšmės. „Ką grafas Tolstojus mėgsta pusryčiams, grafiene?“ — tikėdamiesi paimti interviu klausinėdavo išsirikiavę priekinėje verandoje vasarą, kai oro sąlygos Tūloje tą maloniai leisdavo. „Ar Levas Tolstojus pats kerpasi plaukus? Ką grafas šiuo metu skaito? Ar nupirkote vyrui dovaną vardo dienos proga?“

Man nerūpi klausimai. Atsakau tik tiek, kad jie patenkinti išsiskirstytų. Liovočka, atrodo, visai tuo nesidomi. Vis tiek neskaito straipsnių, net kai laikraščius palieku ant stalo greta pusryčių. „Man neįdomu, — sako. — Nežinau, kodėl kažkam rūpi spausdinti šitokį šlamštą.“

Tačiau užmeta žvilgsnį į nuotraukas. Čia nuolat pilna fotografų, spragsinčių aparatais, maldaujančių pozuoti. Daugiausiai sumaišties kelia Čertkovas. Laiko save tikru menininku su fotoaparatu, bet iš tikrųjų yra toks pats nevykėlis, kaip ir kitur.

Liovočka miega knarkdamas, o aš glostau jo plaukus. Baltus plaukus, išsitaršiusius ant iškrakmolytos pagalvės. Sruogos baltos kaip jūros purslai, minkšti plaukų purslai. Visai ne šiurkštūs, kaip mano tėvo. Kalbuosi su miegančiu, vadinu jį savo „brangiu mažyliu“ Dabar, kai toks nusenęs, jis iš tiesų kaip vaikas. Turiu jį slaugyti, juo rūpintis, ginti nuo kasdien pas mus užgriūnančių pamišėlių, taip vadinamųjų pasekėjų, priviliotų ir įkvėptų Čertkovo, kuris iš tikrųjų velniškas1. Jie laiko Liovočką Kristumi. Ir Liovočka galvoja, kad jis — Kristus.

Pabučiavau miegantį, įkvėpiau saldaus kaip pienas kūdikiško alsavimo. Ir prisiminiau giedrą dieną prieš daugybę metų, kai man buvo dvidešimt dveji. Liovočkos barzda dar buvo juoda, o rankos švelnios, nors vyras ir praleisdavo pakankamai daug laiko su mužikais, besidarbuodamas laukuose — ypač kai reikėdavo nuimti derlių. Jis plūsdavo norėdamas pailsėti. Tikrai. Pasimankštinti. Tuomet tai dar nebuvo toks garbės reikalas, kaip vėliau, kai jam patikdavo širdies gilumoje tapatintis su vienu iš savo garbinamų nuostabių mužikų.

Jis rašė „Karą ir taiką“. Kiekvieną dieną atnešdavo perrašyti kažkiek puslapių. Nemanau, jog kada nors buvau laimingesnė, nei tuomet, kai ranka marginau tuos lapus, juodu indišku rašalu atvėrinėjau tokią gryną ir šventą viziją, kokia niekuomet nebuvo matyta ar sapnuota. Manau, ir Liovočka nebuvo laimingesnis. Jis visuomet būdavo laimingiausias dirbdamas, svajodamas savo didingas, nuostabias svajones.

Tik aš sugebėdavau perskaityti Liovočkos rankraščius. Kontrolinių egzempliorių paraštės, užpildytos jo ringiuotais hieroglifais, spaustuvininkams kėlė siutą. Vienus taisymus slėpė kiti. Net pats ne visada suprasdavo, ką parašęs. Bet aš sugebėjau. Supratau jo ketinimus, todėl žodžiai tapdavo aiškūs. Popietėmis, valandų valandas sėdėdami prie rusenančių durpių ir gurkšnodami liepžiedžių arbatą, mudu aptardavome pakeitimus. „Nataša kunigaikščiui Andrejui niekuomet šito nepasakytų“, — sakydavau vyrui. Arba: „Pjeras tame epizode pernelyg naivus. Jis ne toks kvailas, kokiu dedasi.“ Neleidau jam rašyti prastai. Kaip ir neleisdavau snūduriuoti kabinete, per ilgai užgaišti raitam ar laukuose. Liovočka turėjo daug svarbių darbų. Variau jį prie rašomojo stalo. Buvau jam svarbi.

Dabar nebe.

Ne taip, kaip tais ankstesniaisiais metais, per mano vardines rugsėjo septynioliktą, kai buvau dvidešimt dvejų, liauna ir daili lyg narcizas.

Tuo metu jau turėjome tris atžalas. Auginau vaikus, prižiūrėjau visą valdą (Liovočka niekuomet nepasižymėjo skrupulingumu ar tvarkingumu nei tada, nei dabar), perrašinėjau sutuoktinio rankraščius. Mano dienos buvo sekinančiai kupinos. Bet nesiskundžiau, net kai jis valandų valandas leisdavo savo kabinete su ta kvaila pedante Marja Ivanovna, prilipusia prie jo kaip šlapias lapas.

Žinojau, šitai ilgai netruks. Iš visų jo moterų tik aš buvau nuolatinė. Kitos negalėjo manęs nuversti — ir nenuvers.

Viskas vyko tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt šeštaisiais. Gerai prisimenu, nes tais metais mūsų palaimintąjį carą Aleksandrą apsaugojo Viešpaties ranka. Jis, kaip kasdien, vaikštinėjo Žiemos sode, kai išprotėjęs jaunuolis (deja, iš gerai žinomos šeimos) šovė į carą iš pistoleto. Carą išgelbėjo vienas mužikas, greitai susivokęs, trenkęs į užpuoliko ranką ir nukreipęs ginklą.

Tą patį vakarą mudu su Liovočka lankėmės teatre Maskvoje. Tomis dienomis dažnai kur nors eidavom. Spektaklio pradžioje visi žiūrovai atsistojo ir sugiedojo „Dieve, saugok carą!“ Niekuomet negirdėjau tokių verksmų! Po kelių savaičių dalyvavau iškilmingose padėkos mišiose, aukojamose Šv. Nikolajaus cerkvėje greta Kremliaus. Rusams tuo metu reikėjo caro. Ir dabar reikia, nors negali žinoti, kai pasiklausai mano sutuoktinio ir jo bičiulių. Stebuklas, kaip jų dar nenutildė policija. Jei Liovočka pats nebūtų galingas kaip caras, sakau tikrai, valdžia jau būtų įsikišusi.

Žinoma, Liovočka manęs visai nesiklauso. Caro jis nekenčia iš principo. Bet mūsų santuokos pradžioje pats buvo monarchistas. Garbino Aleksandrą, išlaisvinusį jo pusbrolį, generolą majorą kunigaikštį Volkonskį, dekabristą, Nikolajaus I ištremtą į Sibirą. Jo žmona, kunigaikštienė, palikusi mažus vaikus, paskui vyrą išvyko į tremtį.