Jay Parini: Paskutinė stotis

— Jei galite, paimkite šiuos laiškus Levui Nikolajevičiui, — tarė Čertkovas, tiesdamas man mažą, tvirtai perrištą paketą. — Bijau, negalime būti tikri, kas jam patenka. — Vyriškis prikando lūpą. — Sofja Andrejevna negerbia jo privatumo.

— Tikrai perima jo laiškus!?

Jis linktelėjo, nuslėpdamas vypsnį.

— Turiu dar vieną nedidelę užduotėlę. Privalau pasakyti — slaptą. — Krėsle jis palinko pirmyn. — Liepiau savo sekretoriui Teliatinkuose Sergejenkai duoti jums keletą angliškų sąsiuvinių, sumanytų ypatingiems tikslams.

Norėjau žvelgti pro šoną, bet neturėjau drąsos.

— Sergejenka parodys, kaip jais naudotis. Trumpai tariant, rašysite man asmeninį dienoraštį. Rašysite cheminiu pieštuku ir naudosite kopijavimo popierių. Įdėliotus baltus lapus iš sąsiuvinio galima lengvai išplėšti. Atnešite sąsiuvinį Sergejenkai kas savaitę, jis persiųs man. Noriu tiksliai žinoti, kas vyksta Jasnaja Polianoje. — Jo akys sušvito keista gelsva šviesa. — Norėčiau žinoti, kas lanko Levą Nikolajevičių. Papasakokite, ką jis skaito, užsiminkite, kieno laiškus gauna ir kam atrašo. Ir praneškite, ką kalba Sofja Andrejevna.

Stojo ilga tyla, kurios metu nepasakiau nė žodžio.

— Savaime suprantama, — tęsė Čertkovas, — noriu žinoti, ką Levas Nikolajevičius rašo. Pernelyg daug laiko, bijau, iššvaistoma antologijai. Galėtumėte padėti, perimdamas dalį leidybos rūpesčių. Darykite daugiau, nei jis prašo. Paskatinkite jį grįžti prie filosofinių veikalų.

— Ar Levas Nikolajevičius rašo dar vieną romaną?

Čertkovas atsirūgo į šilkinę nosinaitę.

— Romanai skirti moterims. Išpaikintoms buržujų moterims, kurios neturi kur dėti savo laiko.

— Bet „Ana Karenina“...

— Tinkamas pavyzdys, bet vis tiek ganėtinai kvailas.

— Vladimirai Grigorjevičiau, aš...

Jis spoksojo į mane mažutėmis akutėmis, visai nepanašiomis į žmogaus akis. Tai buvo žebenkšties akys.

— Man patinka „Ana Karenina“.

— Jūs jaunas, Valentinai Fiodorovičiau! Jauniems patinka romanai. Prieš daugelį metų ir man patiko. Tiesą sakant, mano motina buvo Turgenevo draugė. Grožinė literatūra skirta žmonėms, kurie dar kaip reikiant nepradėjo savojo Dievo paieškų. Kokius dalykėlius rezga tie romanistai? Aš jums pasakysiu: skatina aistras ir svetimavimą.

Viršutinė Čertkovo lūpa užsirietė, atidengdama dantis tarsi gluosnių šaknis pelkėje, burna išsitempė į ilgą, kone ryklio, šypseną.

— Labai man patinkat, mielas berneli. Esu tikras, jog Levas Nikolajevičiaus jums bus dėkingas už bet kokią suteiktą pagalbą.

Kalbėdamas ant rankų užsitraukė plonas juodas odines pirštines: norėjo paslėpti nepaprastai bjaurius egzemos lopus. Pagaliau tikrai įsitikinau, kad darbas — mano.

— Tikiuosi, sugebėsiu padėti, — pasakiau.

— Sugebėsit. Matau.

Kvailai išsiviepiau, ir Čertkovas, tarsi pasipiktinęs manimi, atsistojo.

— Dabar viso gero, — pasakė. — Lauksiu dienoraščių. Ir atsiminkit: niekas neturi apie juos sužinoti. Net Levas Nikolajevičius. Tik susierzintų.

Pakratėme vienas kitam rankas, persimetėme keliais žodžiais apie pasiruošimą kitos savaitės kelionei į Tūlą traukiniu. Vladimiras Grigorjevičius palydėjo mane į tamsų vestibiulį. Mūsų žingsniai skalūno grindimis aidu atsimušė aukštose lubose. Tarnas ištiesė apsiaustą ir skrybėlę.

— Nepatikėčiau jums šitos užduoties, jei nebūčiau tikras, jog esate vienas iš mūsų, — pasakė Čertkovas. Jo juoda pirštinėta ranka ilsėjosi ant mano peties. — Žinote, siaubingai nerimauju. Levas Nikolajevičius silpnas ir nervingas, nors iš jo niekada neišgirsite nei vieno skundo. Labai skausminga gyventi taip toli nuo to žmogaus paskutinėmis jo buvimo žemėje dienomis.

Linktelėjau, bet neatrodė, kad jo teiginiams reikia patvirtinimo.

— Esu labai jums dėkingas, Vladimirai Grigorjevičiau, — pasakiau.

Jis nutraukė mane mostelėjęs ranka.

— Laimingos kelionės, — palinkėjo, pastūmė duris ir atvėrė jas į sniego sūkurį. — Nepamirškit, ką sakiau: viską užrašykit!

Jis pabučiavo mane į abu skruostus ir išstūmė į nuožmų sausio vėją. Ant kelio laukė juodos rogės, o vežikas buvo susivyniojęs į tiek daug kailių, kad neatrodė panašus į žmogų.

Risčia pasileidome vingiuotu keliu pro plikų guobų eilę. Kaktą plakė lengvas sniegas. Susisupau į kaftaną. Jaučiausi pakylėtas ir įbaugintas, tarsi Elijas, švystelėtas į dangų ugnies verpete.

3L. N.

LAIŠKAS PIOTRUI MELNIKOVUI, DARBININKUI IŠ BAKU

JASNAJA POLIANA, 1910 M. SAUSIO 22 D.

Atrodo, jums neduoda ramybės du klausimai: Dievas — kas yra Dievas? Ir žmogaus sielos prigimtis. Taip pat teiraujatės apie Dievo ryšį su žmonija ir domitės gyvenimu po mirties.

Leiskite atsakyti į pirmą klausimą. Kas yra Dievas ir kaip jis siejasi su žmonija? Biblijoje daug prirašyta, kaip Dievas kūrė visatą ir kaip jis susijęs su žmonėmis — skirstydamas atpildus ir bausmes. Visa tai niekai. Užmirškit viską. Išmeskit iš galvos. Dievas yra visa ko pradžia, esminė būties sąlyga. Jis — tas mažas trupinėlis mumyse, kurį vadiname gyvenimu, atsiskleidžiantis, kai mylime (nes juk sakome: „Dievas yra Meilė“). Dar kartą prašau — pamirškite visus ginčus apie Pasaulio ir žmonių padermės kūrimą ir kaip Dievas baudžia kiekvieną nepaklususį. Norėdamas naujai apmąstyti savo gyvenimą, visa tai turite ištrinti iš galvos.

Žinome arba galime žinoti apie Dievą tiek, kiek sakiau.

Apie sielą galime tiek tepasakyti: tas, ką vadiname gyvenimu yra tiktai dieviškumo pagrindas. Be jo niekas neegzistuotų. Čia nieko fiziška, nieko laikina. Taigi, kūnui liovusis egzistuoti, tai negali mirti.

Taip pat, kaip ir visi kiti, norite sužinoti apie gyvenimą po mirties.

Norėdamas geriau mane suprasti, labiau įsigilinkite į tą, ką pasakysiu toliau.

Mirtingam žmogui (vadinasi, kūnui) egzistuoja laikas: praeina valandos, dienos, mėnesiai, metai. Kūnui egzistuoja fizinis pasaulis — viskas, kas gali būti matoma ar liečiama rankomis. Viskas, kas mažas arba didelis, kietas arba minkštas, tvirtas arba trapus. O siela nepavaldi laikui. Ji tiesiog apsigyvenusi žmogaus kūne. Aš, kalbėjęs prieš septyniasdešimt metų, esu tas pats aš, bylojantis dabar. Siela neturi nieko fizinio. Kur bebūčiau, kas benutiktų, siela, bylojantis aš, visą laiką liks tokia pati ir nefizinė. Taigi, laikas egzistuoja tik kūnui. Sielai laikas, vieta ir fizinis pasaulis nėra realūs. Vadinasi negalime klausti, kas nutiks sielai ar kur po mirties ji pasidės, nes būsimasis laikas yra laikas, o žodelis kur nurodo vietą. Nei laikas, nei vieta sielai reikšmės neturi, jei jau fizinis kūnas liaujasi gyvavęs.

Visi lėkšti ir klaidingi apmąstymai apie gyvenimą po mirties arba dangų ir pragarą dabar turėtų išsisklaidyti. Jei siela po mirties kur nors keliautų, ji turėtų kur nors gyvuoti ir prieš gimimą. Bet, atrodo, niekas to nepastebėjo.

Jaučiu, jog mumyse esanti siela nemiršta drauge su kūnu, tačiau negalime žinoti, kas jai atsitiks ir kur ji keliaus — nors ir žinome, jog ji nemirs. Apie bausmes ir atpildą: manau, jog mūsų gyvenimas šioje žemėje prasmingas tik tuomet, jei laikomės priesako mylėti vieni kitus. Gyvenimas tampa įtemptas, sudėtingas, kai šio nurodymo nesilaikome. Atrodytų, jog visas bausmes ir atpildus, savo darbais užsitarnautus, turėtume gauti šiame gyvenime, tačiau niekuo negali būti tikras.

4Sofja Andrejevna

Įsitikinau. Jie padarys viską, kad įsibrautų tarp manęs ir mano vyro. Dievas mato, bus pakankamai sunku, visi laikys mane furija. Visų blogiausia, jog jie galvoja, kad nenutuokiu apie ketinimus išbraukti mane ir mano vaikus — Levo Tolstojaus vaikus ir vaikaičius! — iš jo testamento. Visada nujaučiu, kas vyksta man už nugaros. Galiu tą išskaityti iš jų žvilgsnių, šnabždesių ir pasimirkčiojimų, netgi rodomos pagarbos. Kažkodėl visi įsivaizduoja, jog nepastebiu slaptų žinučių, perduodamų vos man nusisukus. Vos vakar tarnas atnešė Liovočkai Sergejenkos laišką, tiesiog mano panosėje, aš, žinoma, atpažinau jo stambią, kilpotą rašyseną ant voko! Jie ką, galvoja, kad aš vakar gimusi?