Jay Parini: Paskutinė stotis

— Tikiuosi, daugiau grafas nebekortuoja, — tarstelėjo Liza. — Juk per daug negeria. Praktiškai blaivininkas. Ir labai dievobaimingas.

Sesuo sudėjo lūputes dailiu rožės pumpuru. Užsinorėjau jai kepštelti. Bet susilaikiau, nes nutuokiau apie tikruosius grafo ketinimus.

— Lažinuosi, jis bjauresnis nei kada nors, — užginčijo Tania. — Visi jauni vyrai geria ir lošia. Dievas žino, ką išdarinėja su moterimis.

— Per savo liežuvį nukeliausi tiesiai į vienuolyną, — pešiodama plaukus sumurmėjo mama.

Pravažiavome du baltai dažytus bokštus ir patekome į Jasnaja Polianos žemes. Ilgo vingiuoto keliuko gale stūksojo didelis akmeninis namas, perstatytas iš apleistų flygelių. Abipus įvažiavimo tarsi garbės sargyba rikiavosi sidabriniai beržai, už jų driekėsi vešlios, iš pažiūros tokios švelnios pievos, nutaškuotos vėdrynais. O kiek plaštakių! Namas dėl mūsų dėmesio varžėsi žavumu su gamta. Ilgas dviejų aukštų statinys, baltas kaip gipsas, virš įėjimo — veranda, kurios viršuje puikuojasi graikiškas frontonas. „Gražus narnas“, — sušnabždėjau pati sau. Ketinau tapti jo šeimininke.

Mus pasveikino Liovočkos teta Tuanetė, susiraukšlėjusi būtybė kaimiška suknele.

— Bienvenu! Comme c’est bon! 2 — sučirškė, sučiulbėjo.

Atrodė visiškai neįtikėtina, jog tokia akivaizdžiai kaimietė moteris — tikra valstietė — kalba prancūziškai paryžietiška tarme beveik be akcento.

Mama atsakė į jos pasveikinimą laužyta prancūzų, kuri mano ausims skambėjo panašiau į kinų kalbą:

— Merei beaucoup! C’est une belle maison! Une belle maison! Mais oui! 3 — šūkčiojo.

Vos atgaudamas kvapą, visas išraudęs, atsiprašinėdamas pro duris išlėkė Liovočka. Sakė, jog nesitikėjo mūsų sulaukti. Bet neturime jaustis kaltos. Tarsi prancūzų didikas visoms iš eilės pabučiavo rankas, tą ypatingą akimirką šiek tiek užgaišdamas prie manosios. Nutvieksta meilės, viduje visa nušvitau. Nežinojau, kur žiūrėti ir ką sakyti.

— Leiskite parodyti jums sodą, — tarė grafas. Pasirodė keista, ypač mamai, kad ketinama aprodyti sodą dar neapžiūrėjus paties namo, tačiau ji nepuolė prieštarauti.

— Mes juk dieviname sodus, — sučiulbėjo. — Argi mes nedieviname sodų, mergaitės?

— Nemąsčiau apie tai, — tarstelėjo Liza.

Ji galėjo būti tokia nuobodybė.

Praėjome krūmų, aplipusių sunokusiomis, raudonomis uogomis, tankumyną.

— Avietės! — suspiegė Tania, tarsi niekuomet nebūtų mačiusi aviečių.

Liovočka išdalino kibirėlius, ir visoms, netgi mamai, buvo prisakyta tiesiog čia ir dabar prisiraškyti uogų. Mama tokioje apgailėtinoje padėtyje pasielgė tiesiog nuostabiai:

— Kokios puikios avietės, — pasigėrėjo. — Argi mes nedieviname aviečių?

Su kibirėliu žengtelėjau už didesnio krūmo ir keletą minučių smagiai, nieko negalvodama, raškiau uogas. Staiga iš lapų tankumyno tarsi lokys išlindo Liovočka.

— Išgąsdinot! — papriekaištavau.

Jis paėmė iš manęs kibirėlį ir suspaudė plaštakas.

— Atsiprašau, — pasakė. — Tikrai.

— Turėtumėte.

Grafas nepaleido mano rankų.

— Miestietiškos rankutės, — ištarė.

Laikė plaštakas ir žiūrėjo į mane taip ilgai.

— Ar mėgstate uogas? — paklausiau.

Tarsi įžūlus vaikiščias jis pačiupo uogą iš kibirėlio ir įspraudė tarp putlių lūpų. Pastebėjusi storą raudoną liežuvį, nusigręžiau.

— Turiu eiti, — pasakė.

Ir pradingo.

Dabar buvau tikra, jog nuojauta neklydo. Tiesiog keista, kaip kartais gali numatyti visą ateitį — ne smulkmenas, bet viską. Žinojau, jog čia praleisiu gyvenimą: ant šios žemės, su Levu Tolstojumi. Taip pat žinojau, jog būsiu aršiausia kritikė ir geriausia draugė, o ateityje laukia širdies skausmas, neapibrėžiamas, bet žiaurus.

Nešiojau šią paslaptį, šį antgamtišką žinojimą savyje, saugojau tarsi amuletą. Jei kas nors išsiaiškins neatėjus laikui, viskas žlugs.

Tania, Liza ir aš įsikūrėme skliautuotame kambaryje pirmame aukšte. Tas kambarys šiomis dienomis kimšte prisikimšęs dvokiančių šiurkščių Tolstojaus pasekėjų: pamišusių didikų, elgetų, besididžiuojančių savo nuosmukiu, bedančių vienuolių, idealistų studentų, revoliucionierių, nusikaltėlių, vegetarų, užsieniečių. Čia apsistojęs beprotis ekonomistas Nikolajevas, skelbiantis Henrio Džordžo vieningų mokesčių sistemą, bet ant drobinės staltiesės laistantis sriubą, taškantis sėdinčius dešinėje ir kairėje. Čia ir fotoreporteris Drankovas. Nekreipiu dėmesio, nors jis nepaliaudamas visus fotografuoja.

Tikėjausi, jog po vakarienės Liovočka man pasipirš. Nepasipiršo. Kol dvi dienas svečiavomės, nieko nenutiko. Dar blogiau, jis elgėsi taip, tarsi mudu niekuomet nebūtume patyrę intymių akimirkų. Ėmiau abejoti savo įžvalgomis. Nejaugi visą laiką klydau? Gal jis taip pat elgėsi ir su Liza? Netgi su Tania? Išvykstant vos galėjau paslėpti nusivylimą, nors vaidinau linksmą. Mane linksmino tai, jog Liza buvo dar labiau apgailėtina. Kai dardėjome trikinkėje, sesuo atvirai bliovė, o mama ją koneveikė:

— Pasipirš, kai bus pasiruošęs, — kalbėjo iš nusivylimo stringančiu balsu.

Po dviejų dienų senelio namuose pas mane atskuodė Tania.

— Grafas!

— Erzini.

— Ne, tikrai! Atjojo baltu žirgu.

Niekas nepranoks mano Liovočkos. Efektingas kaip visada. Kartą pasakė: „Žirgas — raitelio sielos simbolis.“

Mūsų senelis atrodo keistokai su iki mėlynumo nugrandytais skruostais, juoda kepuraite ir skustuvą primenančia nosimi. Jo plaukuoti tarsi voro kojos pirštai, atrodo, visą laiką juda, o akys tarsi nepriklauso viena nuo kitos, kaip žuvies akys, spoksančios iš priešingų siauros galvos pusių. Senelis sutiko grafą entuziastingai, išsišiepęs, lankstydamasis.

Liovočka buvo apneštas balsvomis dulkėmis, suprakaitavęs. Atsiprašydamas dėl išvaizdos droviai, berniokiškai nusišypsojo.

Senelis paliepė liautis nerimavus dėl tokių niekų. Juk tai garbė, kalbėjo senelis.

— Taigi, kiek užtrukote, Levai Nikolajevičiau? Ilgas kelias raitam.

— Tris valandas. Gal šiek tiek ilgėliau. Nesiskubinau. Nuostabi diena, tiesa?

— Leiskite pasiūlyti išgerti.

— Būtų labai malonu, pone.

Pasislėpę prieškambario šešėliuose, klausėmės jų pokalbio. Tą dieną vilkėjau muslino suknelę, baltą, vasarinę, su alyvinio atspalvio rožele ant dešinio peties. Prie vienos rankos prikabinau ilgą kaspiną, kurį paprastai vadindavome: Suivez moi, jeune homme 4.

— Grafas atvyko tavęs, Liza, — prabilo mama. Vos galėjo suvardyti lengvabūdiškumą ir pasididžiavimą. — Šiandien tavo diena.

— Nemiegočiau su tokiu apdulkėjusiu vyru, — pasišaipė iš Lizos Tania.

Liza užrietė nosį. Būsimai grafienei nepritinka reaguoti į sesers juokelius.

Toliau sekė vasariškos vaišės su įvairiais (nors itin neįprastais) patiekalais, daugybe grupinių žaidimų ir kvailų juokelių. Įtampa laukiant, kol grafas pasisakys, seneliui buvo nepakeliama. Mama jautėsi nė kiek ne geriau. Kalbėdama šnekėjo nesąmones, bet, dėkui Dievui, grafas nieko nepastebėjo.

Tai įvyko po vakarienės. Visi išėjo iš valgomojo, išskyrus mane ir akivaizdžiai pernelyg susijaudinusį grafą. Jis atsisuko ir tarė:

— Gal galėtumėte minutėlę palaukti, Sofja Andrejevna? Čia taip jauku.

— Puikus kambarys, tiesa? — melavau.

— Nuostabus maistas.

— Seneliui patinka valgyti.

Mindžiukavome nuo kojos ant kojos. „Nagi“, — mintyse raginau grafą.