Jay Parini - Paskutinė stotis

— Atsisėskite greta, ant sofutės, — pratarė. — Juk neatsisakysite?

Nusišypsojusi nusekiau paskui prie nedidelės, pasienyje stovinčios sofutės.

Jis nemandagiai atsisėdo pirmas, bet pasielgė taip leisdamas man pasirinkti vietą. Drovėdamasi tarp mudviejų palikau kelių pirštų tarpą.

Grafas pritraukė žalią, gelumbe aptrauktą staliuką, o iš švarko kišenės išsitraukė kreidą. Įdėmiai stebėjau, kaip, palinkęs prie stalo, ant minkšto paviršiaus pradėjo vedžioti raides.

„ J. j. i. j. l. t. ž. p. m. m. a. i. k. 1. n.“ - užrašė.

Stebeilijau į neįprastą užrašą.

— Ar galite iššifruoti?

— Juk čia tik raidžių eilė, Levai Nikolajevičiau.

Gal čia kokia aristokratų žaidžiamo popietinio žaidimo atmaina? Suspaudė skrandį.

— Padėsiu, — pratarė grafas. — Pirmosios dvi „j“ reiškia „jūsų jaunystė“.

— Jūsų jaunystė ir jūsų laimės troškimas žiauriai primena man mano amžių ir kad laimė negalima, — sušukau, atstačiusi visą sakinį. Stebuklas!

Suvokusi prasmę, suvirpėjau. Viskas pradėjo aiškėti.

Tuo laiku Liovočka nuvalė ką parašęs ir toliau tęsė žaidimą.

Šį kartą užrašė: „J. š. k. d. m. j. L. p. v. n.“

Tiksliai žinojau, ką jis turi omenyje, nes supratau, jog didžioji „L“ reiškia „Liza“: „Jūsų šeima klysta dėl mano jausmų Lizai. Padėkite viską nuskaidrinti.“

Iš tikrųjų, nors niekas nepasipiršo kelias savaites, žinojau, jog vargšelė Liza nebeturi jokios vilties. Grafas mylėjo tik mane.

Kai rugsėjį Maskvoje Liovočka mus aplankė, daviau jam pačios parašytą apsakymą. Apsakymas buvo apie mielą jauną merginą, kurios rankos siekė toks Dublickis — senas, netgi negražus didikas. Jis labiau už viską pasaulyje troško ją vesti, bet mergina nebuvo tikra, jog tikrai jo trokšta. Nežinau, kodėl parašiau tokį apsakymą. Tikrai nemaniau, jog Liovočka senas ir bjaurus. Na, bet truputį toks jis buvo. Daviau paskaityti neįsivaizduodama, kad galiu sukelti tiek skausmo. Atsakymas po kelių dienų atėjo paštu:

Mano mieloji, savaime suprantama, perskaitęs kūrinį supratau, jogas ir esu Dublickis. Kaip galėjau galvoti kitaip? Supratau, jog esu tas, kas esu: dėdulė Levas, senas, baisiai negražus — netgi bjaurus — personažas, kuris turėtų atsiduoti Dievo darbui ir niekam daugiau. Atsiduosiu Dievo darbui, atliksiu jį puikiai ir to man visiškai pakaks. Tampu pasigailėtinas, kai galvoju apie jus dabar, kai suvokiau, jog esu Dublickis. Man primintas mano amžius ir negalėjimas tapti laimingam. Bet kuriuo atveju taip — esu Dublickis. Bet man visiškai nepriimtina vesti tik todėl, kad reikia žmonos. Negaliu taip pasielgti. Juk prašyčiau savo būsimos žmonos kažko baisaus, neįmanomo: primygtinai reikalaučiau mylėti taip, kaip aš myliu. Užmirškite mane. Daugiau jums nebetrukdysiu.

Galėjau tūkstantį kartų muštis į krūtinę, jei būtų buvęs koks skirtumas. Keikiau save už tai, kad daviau jam apsakymą. Ką sau galvojau? Niekas negalėjo manęs paguosti.

Po savaitės sėdėjau prie pianino, mėginau atrasti ramybę lengvoje italų muzikoje, valse, pavadintame II Bado, bučinys. Į duris pabeldė. Atėjo Liovočka. Po gauruotais antakiais tarsi į duobes buvo įkritusios akys. Gal klystu, bet nuo jo dvelkė levandomis.

Atsisėdęs greta manęs prie pianino pasakė:

— Jau keletą dienų kišenėje nešiojuosi laišką. Ar perskaitysite, Sonia? Laiškas — jums.

Ramiai nusinešiau laišką koridoriumi į savo kambarį, užsirakinau, norėjau perskaityti. Drebančiomis rankomis, pro ašaras sunkiai įžiūrėdama raides, skaičiau: „Galbūt jūs sutiktumėte būti mano žmona? “

— Atidaryk duris! — klykė Liza, tikriausiai supratusi, kas vyksta. — Sonia! Atidaryk duris.

Žvilgtelėjau pro plyšį.

— Ką jis tau rašo? Pasakyk nuoširdžiai.

— Siūlo savo ranką, siūlo susituokti.

Sesers veidas įsitempė, atrodė, tuoj sprogs, kaip pernokęs pomidoras.

— Atstumk jį, Sonia! Pasakyk: „Ne“! — ji ėmė rautis plaukus. — Numirsiu, jei jo neatstumsi. Tai nepakenčiama!

Kokia scena! Mėgavausi kiekviena akimirka, bet, žinoma, laikiausi šaltakraujiškai. Pagaliau šiuose namuose kas nors tapo vertas grafienės Tolstajos titulo.

Išgirdusi sambrūzdį vilkdama kojas koridoriumi atskubėjo mama. Ji nutempė besispardančią ir kaip kiaulė žviegiančią Lizą atgal į kambarį.

— Ką pagalvos grafas! — šaukė mama.

— Privalai nueiti į svetainę ir pateikti atsakymą, — paliepė kategoriškai. Iš scenos, kurios taip ilgai laukė, nepatyrė jokio galimo malonumo.

Liovočka baltu kaip drobė veidu stovėjo prie sienos. Gniaužė rankas.

— Na? — paklausė.

Klausime išgirdau nuolankumo gaidelę, ir mano širdis nuplasnojo pas jį. Vargšas, mielas vyriškis!

— Taip, — pasakiau. — Taip, tekėsiu už jūsų, Levai Nikolajevičiau.

Staiga mums ant galvų tarsi pasipylė lavina: lakstantys tarnai, greta bliaunanti Liza, nepadoriai šūkčiojanti Tania ir mama, siūlanti išgerti. Susirinko visi, išskyrus tėtį, kuris apsimetė sergąs. Iš tiesų tėtis labai nusivylė, kai grafas parodė tokias blogas manieras. Jis pirmiausia turėjo atsiklausti tėčio. Tiesą sakant, grafas turėjo prašyti Lizos rankos. Mama turėjo įtikinėti kelias dienas, kol tėtis nusileido. Visuomet nusileisdavo.

Gyvenimas pernelyg greitai vėl tapo apgailėtinas. Atvirumo akimirką Liovočka davė man savo dienoraščius. Iš pradžių jaučiausi pagerbta ir sujaudinta. Atrodė nuostabu ir romantiška skaityti pačias asmeniškiausias būsimo vyro mintis.

Tačiau vienas sakinys juodu debesimi pakibo mano atminty: „Moterų draugiją laikau privaloma blogybe ir, kai tik galiu, stengiuosi jų vengti. Moterys — viso lengvabūdiškumo, jausmingumo, ištižimo, visų ydų, į kurias linksta vyriškis, šaltinis/’ Jis nepaliovė vardyti visų pasibjaurėtinų begalinių naktų Maskvoje, Sankt Peterburge, netgi Tūloje ir Sevastopolyje! Visokio plauko kekšės ir valstietės dalijosi su juo lova!

Skaičiau netikėdama, jog jis nekaltybę prarado Kazanėje, keturiolikos, kad jį į bordelį nusivedė vyresnysis brolis Sergejus, kuris nuo mažumės ištvirkavo. Atlikęs pasibjaurėtiną aktą, stovėjo prie prostitutės lovos verkdamas. Tarsi būtų viską numatęs.

Čia dar ne viskas. Pirmą kartą išgirdau apie Aksiniją, valstietę, trejus metus iki mūsų vestuvių tarnavusią jo begėdiškiems poreikiams. Galėčiau viską iškęsti, jei ne vis apsilankantis jų sūnus Timofejus. Šlykštus, lėtai mąstantis Timofejus, sniaukrojantis ir kvatojantis, klaidžiojantis po mūsų namus tarsi demono dvasia iš pragaro. Blogiausia, jog jis toks panašus į Liovočką: tokio paties ūgio, tokiais pačiais šiek tiek pakumpusiais pečiais, išskirtiniai antakiai ir putoti barzdos kuokštai! Ir profilis kaip Liovočkos: mėsinga nosis, atsikišęs smakras. Pasibjaurėtina mano vyro parodija svirdinėja po Jasnaja Polianą, nešioja malkas, atlieka pavedimus, lėtai slankioja šešėliuose.

Maldavau vyro atsikratyti Timofejaus, bent jau išsiųsti į Maskvą. Mes ten jau nebevažiuojame. Bet Šeimininkas pageidauja, kad jo nuodėmės nuolat save primintų. Jis nori kentėti, kiekviename posūkyje nori matyti groteskišką savo paties atspindį.

Ištekėjau už didžiojo rašytojo Levo Tolstojaus tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt antrų metų rugsėjo dvidešimt trečią dieną, aštuntą valandą Nekalto Prasidėjimo cerkvėje, po ilgais, imperatoriškais Kremliaus šešėliais.

— Kaip gyvensiu be tavo draugijos? — išeinant iš cerkvės paklausė sesuo Tania.

— Pabandyk, mieloji. Pabandyk.