Jay Parini - Paskutinė stotis

Buvo malonu atsikratyti senojo gyvenimo. Pavargau amžinai būti dėkinga tėčiui, kamuotis abejodama dėl ateities. Gyvenimas nusistovėjo — kartą ir visiems laikams.

O, kad būtų nusistovėjęs!

5 Daktaras Makovickis

Visi iš manęs juokiasi. Krizena ir šaiposi man už nugaros. Netgi tarnai stveriasi savo niekingų žaidimėlių. Štai neseniai girdėjau kalbant: „Tas daktaras — tikras neūžauga ir bukagalvis.“ Numanau, jog nugirsta tokių žodelių iš Sofjos Andrejevnos. Ji manęs nekenčia. Tačiau ko dar gali tikėtis iš tokios moters, kuri švaisto laiką tarsi šuo šniukštinėdama Levui Nikolajevičiui už nugaros, mėgindama užčiuopti naują giją nesutarimams. Nujaučia, kad Čertkovas pasiūlė jos vyrui parašyti naują testamentą, kuriuo po mirties savo raštus paliktų pasauliui. Levas Nikolajevičius visuomet kalbėjo norįs taip pasielgti, tas savaime suprantama. Bet Sofja Andrejevna trokšta privilegijų. Kaip kitaip išlaikytų visus tarnus, didelį namą, svečių srautus, kaip ištektų iškyloms ir kelionėms į Maskvą, apdarams iš Sankt Peterburgo? Apie jos šykštumą sklinda legendos, taip kaip ir apie nesugebėjimą suprasti vyro principų. Levas Nikolajevičiaus dažnai jai primena, kad niekas negali tikėtis pasipelnyti iš knygų, parašytų žmonijos labui. Jį įžeistų, jei kas nors, jau nekalbant apie vargšus, turėtų mokėti norėdamas paskaityti, ką Tolstojus buvo parašęs.

Tačiau Sofjos Andrejevnos savotiškai gaila. Ji nėra bloga moteris. Tiesiog nesupranta, ką atlieka jos vyras. Jos siela nėra pakankamai talpi, kad sugertų jo svajones apie žmonijos tobulinimą. Iš kitos pusės, norint suprasti, nereikia tokių jau milžiniškų pastangų. Vargšai paveldės žemę. Kuris buvo pirmas, taps paskutinis, paskutinysis taps pirmuoju. Viskas, ką teigia Levas Nikolajevičius, jau pasakyta anksčiau. Čia religijos ir etikos sritis, niekas šito neprasimanė, tik atranda ir skelbia.

Levas Nikolajevičius — garsus skleidėjas.

Tačiau nesu toks kvailys, kad manyčiau jį esant Kristų. Kristus yra Kristus. Bet Levas Nikolajevičius tikrai yra vienas Jo pranašų. Esu laimingas galėdamas taip artimai jį pažinti. Esu daugiau nei asmeninis gydytojas. Esu jo draugas.

Tolstojų pradėjau skaityti studijuodamas mediciną Prahoje. Klaidžiodamas tarp gelsvų šio miesto akmeninių mūrų ar sėdėdamas katedroje, kol vargonininkas ruošdavosi rytmetinėms sekmadienio pamaldoms, medituodavau skaitydamas jo raštus. Vėliau Vengrijoje pasišvenčiau jo kūrybai. Netrukus parašiau, klausdamas patarimo, pranešiau, kad susiieškojau vietinę tolstojininkų grupelę ir ketinu jai vadovauti.

Levas Nikolajevičius atrašė: „Didelė ir šiurkšti klaida kalbėti apie tolstoizmą, klausti mano patarimo šiuo klausimu ar prašyti spręsti tokią problemą. Nėra jokio tolstoizmo, nėra jokio mano mokymo. Ir niekada nebuvo. Yra tik vienas esminis ir universalus tiesos mokymas, kuris man, mums ir daugumai aiškiai išsakytas evangelijose.“

Taip, tą supratau. Bet taip pat žinojau, jog Levo Tolstojaus lūpomis Dievas byloja ypatingai aiškiai. Jo proza persmelkta dieviškumo šviesa. Mėginau gyventi šios šviesos vedinas, todėl kiekvieną dieną vykau į kaimą. Mediko profesija puikiai tinka gyvenimui tarnystėje, taigi kiekvieną vakarą į ankštą kambarėlį pensione grįždavau išsekęs, bet jausdamas pasitenkimą. Laimingas širdyje. Prie liepsnojančios dagties iki vidurnakčio skaitydavau Tolstojaus knygas. „Išpažintis“ mane didžiai sujaudino, kaip ir „Kuo aš tikiu“, nes jose jis stulbinamai paprastai išreiškė ką galvojąs.

Kas yra Kristus? Šis klausimas kelis dešimtmečius buvo užvaldęs Tolstojų. Jis atsako: „Kristus ir yra tas, kas sakosi esąs: Dievo Sūnus, žmogaus sūnus, tiesa ir gyvenimas.“ Bet jis nėra Dievas. Bažnyčios ideologai daro esminę klaidą. Kristus suteikia galimybę suprasti, kad mūsų gyvenimų negali suardyti mirtis. Juk būtent nuolat kankinanti mirties baimė tarsi grifas pakibusi žmonėms virš galvų. Kaip teigia Levas Tolstojus, turime nuginti šią baimę. Pasakyti: „Pranyk, grife!“ Ir tada ateis laisvė.

Turiu savo kovos simbolį — atsisakiau moterų. Iš tiesų, nesu patrauklus vyriškis. Mažiukas. Bet mano rankos — gydytojo rankos: jautrios ir švelnios. Siuvu ir pjaunu. Tvarstau ir raminu. Aš — gydytojas. Nors tikrai nesu senas, dar neperkopiau penktos dešimties, esu visiškai plikas, o tas bado moterims akis. Mano barzda, kurią tvarkau kiekvieną rytą, kas mėnesį vis labiau žyla. Bet dar turiu ugnies. Turiu ugnies galvoje ir širdyje. Myliu Dievą. Jaučiu sieloje degančią dievišką ugnį. Esu Jo dalis. Aš esu Dievas, kaip ir kiekvienas, pripažinęs Dievą savyje, tampa Dievu.

Galiu pripažinti, šiek tiek Dievo yra netgi tame sukčiuje ir šarlatane, tame žydų pianiste Goldenveizeryje. Kodėl Levas Nikolajevičius leidžia tam žmogui slampinėti po namus, groti pianinu, valgyti prie savo stalo ir vaikščioti drauge po sodą, nepajėgiu suprasti. Visą laiką buvo žinomas slavų rasės pranašumas prieš izraelitus. Būdamas mokslo žmogus, negaliu nepastebėti tų daugybės pergalių, kurias patiria žydai. Kur beeitų, jiems pasiseka. Jie tarpsta ir veši beveik kiekvienoje dirvoje. Levas Nikolajevičius nieko neišmano apie žydus.

Bet kiekvienas žmogus turi savo trūkumų. Levas Nikolajevičius nėra Dievas. Nepaisant to, myliu jį. Absoliučiai myliu. Negaliu patikėti sėkme, kad kiekvieną gyvenimo dieną nuo to laiko, kai prieš šešerius metus, tūkstantis devyni šimtai ketvirtaisiais, čionai atvykau, leidžiu greta jo. Esu tas, kuriam suteikta privilegija klausytis jo žodžių. Viską užrašau. Susigalvojau savitus trumpinimus, taigi retai praleidžiu ką nors svarbaus.

Tačiau pietūs ar vakarienė gali būti gana erzinantys. Sofja Andrejevna kabinėjasi, kad, kai Levas Nikolajevičius kalba, rašau po stalu. Ji šūkauja: „Dušanai Petrovičiau, vėl skrebinate! Bjauru, bjauru!“

Tačiau turiu puikią Dievo dovaną — nuostabią atmintį. Kiekvieną vakarą prieš užmigdamas įsitaisau prie mažyčio kortų stalelio ir, darbuodamasis prie per dieną sukauptų užrašų, prisimenu jo žodžius. Labai stengiuosi nieko nepagražinti. Levo Nikolajevičiaus žodžiams nereikia patobulinimų! Kiekviena pauzė, kiekvienas gestas, kiekviena šalutinė pastaba — viskas tobula. Ir viskas yra čia, mano dienoraštyje. Žodis į žodį — amžini užrašai. Dovana žmonijai.

Atmetus Sofjos Andrejevnos susierzinimą, gyvenimas šičia būtų maloni rutina. Kiekvieną rytą, kol Levas Nikolajevičius rašo, leidžiu kaime. Viena troba buvo paversta mano kabinetu, taigi kiekvieną dieną priimu apie tuziną pacientų. Kokliušas, skaudančios gerklės, vidurių užkietėjimai, karščiavimai, tymai, džiova, venerinės ligos. Isterijos atvejai. Utėlės. Visko mačiau. Bet myliu Rusijos valstiečius. Ištvermingos būtybės. Paprasti ir Dievą mylintys. Dievo bijantys. Štai kodėl Levas Nikolajevičius juos myli, ir aš myliu, nors dauguma jų — apgailėtinai prietaringi. Nesupranta, jog atstovauju medicinos mokslui. Kad tas, ką darau, nėra magija. Ieškoti stebuklų siunčiu į vienuolyną už Tūlos. „Tegu tave gydo vienuoliai, jei netiki mano metodais“, — sakau... Dar nė vienas nepasinaudojo tokiu siūlymu.

Šiandien buvo ypatinga diena. Prieš Sofjos Andrejevnos norą (dėl ko buvo dar smagiau), išėjome iš Levo Nikolajevičiaus kabineto pusę dešimtos. Jis jau buvo prasėdėjęs prie stalo dvi valandas, o tai gana neįprasta. Paprastai pradeda devintą. Bet šį rytą planavome kelionę į Tūlą, todėl atsikėlė ir pradėjo darbuotis dar prieš pabundant kitiems šeimynykščiams. Be abejonės, praturtėjo sielą persmelkiančia ryto skaidruma.