Jay Parini - Paskutinė stotis

— Grafas — paprastas žmogus, — laikydamas vadeles pasakė Andrejus. — Neišgąsdins. Ne taip, kaip Čertkovas.

— Argi Čertkovas baugina žmones?

Andrejus užsisklendė.

— Viskas jam gerai, — tik tarstelėjo.

— Suprantu, ką turite omeny, — pasakiau ramindamas.

Dardėjome įšalusia purvyne. Rūkas tebebuvo tirštas, kabėjo ant medžių tarsi vilna ant karštuvų. Sūkuriavo, gulė slėnyje, raitėsi aplink išbalintas trobas, kišo uodegą į Zasekos miško pakraščius. Ore šiek tiek jautėsi specifinis vario kvapas.

Pilvas buvo tarsi odinis balionas, suspaustas, sunkus. Jaučiau neaiškų šleikštulį. Jaučiausi blogiau, negu pirmą kartą eidamas į mokyklą.

— Ar asmeniškai pažįstate Tolstojų? — paklausiau.

— Mačiau popietėmis jodinėjantį, visada vieną. Bet į Teliatinkus atkanka nedažnai. Grafienė neleidžia. Žinote, pavydi draugų. Tikra kalė.

— Grafienė Tolstaja — kalė?

— Neturėjau taip išsireikšti, ne taip grubiai.

— Visada sakykite ką galvojate.

Taip kalbėdamas jaučiausi veidmainis, bet, būdamas aukštesnio rango, tarsi privalėjau išlikti akivaizdžiai moralus.

— Nenoriu nuteikti prieš grafienę, — kalbėjo Andrejus, — tačiau prastų atsiliepimų išgirsite pakankamai. Tiesiog palaukite.

Nuo pat pradžių tolstojininkų draugijoje apie grafienę Tolstają neišgirdau nė vieno padoraus atsiliepimo. Ji darėsi panaši į mano senelę Aleksandrą Iljinišną, kuri despotiškai elgdavosi su vargšu seneliu Sergejumi Fiodorovičiumi. Tradicinis Sankt Peterburgo „laisvalaikio džentelmenas“ mirė praeitais metais nuo apopleksijos, būdamas septyniasdešimt devynerių. Paskutinius penkiasdešimt savo gyvenimo metų senelę ignoravo. Vaikštinėjo miesto soduose arba slapstėsi studijoje, kurioje skaitė naujausius prancūzų ir anglų romanus. Vasarą su panama, pakabučiais nusagstyta pikė liemene, senelis buvo iš tų žmonių, kuriuos Tolstojus niekintų. Tačiau aš senelį mėgau. Jis buvo kilniaširdis ir malonus, labai išsimokslinęs. Tai jis nuo mažumės lėmė mano pomėgį skaityti. Tiesą sakant, tai jis atvedė mane prie Tolstojaus, į kurį pats žiūrėjo nepalankiai: „Tolstojus išdavė savo luomą“, — toks buvo pagrindinis kritinis senelio teiginys, kurio negalėjo tiksliau išaiškinti ar detalizuoti. Nepaisant nieko, jį džiugino, kad pasinėriau į knygas, nesvarbu, į kokias knygas.

— Jis iš tų, paprastų žmonių, — dar pakartojo Andrejus.

— Kas?

— Tolstojus! Niekada prieš nieką nekelia balso.

Mintyse susidėliojo Tolstojaus paveikslas: žmonos valdomas, malonus, tylus, asketiškas ir tėviškas žmogus, nuo likusio pasaulio besiginantis kaip ir mano senelis — kažkaip netinkamai.

Pro Jasnaja Polianos vartus įsukome devintą valandą. Tarsi romane rūkas pradėjo kilti, netoliese atskleisdamas kaulo baltumo dvaro rūmų fasadą. Šviesa ryškėjo, spaustuvininko tikslumu apibrėždama žiemišką vaizdą: aukštus sušalusius gluosnius už namo, beržus palei kelią, šiaudinius įvairių dvaro statinių stogus. Pro neseniai laukus apkritusį sniegą styrojo piktžolės, dvaras atrodė apleistas ir tuščias, bet romus ir didingas.

Andrejus paliko mane prie priekinių durų nervintis vienumoje ir išdardėjo. Nusiėmiau skrybėlę, nusimoviau pirštines ir pabeldžiau į sunkias duris. Jas atidarė senstelėjęs vyriškis juodu uniforminiu švarku ir baltomis pirštinėmis. — Ar jūs naujasis sekretorius?

— Valentinas Fiodorovičius Bulgakovas, — prisistačiau.

Vyriškis linktelėjo galvą, šiek tiek nusilenkė. Pats nepasisakė vardo, o aš nepaklausiau. Palydėjo į drabužinę, kur palikau apsiaustą ir skrybėlę. Į švarko kišenę buvau įsidėjęs rekomendacinį Čertkovo laišką ir jaučiausi tikras, jog jis vis dar ten.

— Grafas išvykęs pasivaikščioti, — pranešė vyriškis. — Jis pageidautų, jei palauktumėte kabinete.

Per šiek tiek drėgną tuščią namą — gana tipišką rusų aristokratų šeimos kaimo namą, nors daug mažiau apstatytą baldais, nei galėjai tikėtis, mane nuvedė į asmeninius Tolstojaus kambarius. Medinės medaus spalvos grindys tviskėjo.

— Pageidausite arbatos?

Padėkojęs atsisakiau ir buvau nuvestas prie sutrūkinėjusios odinės kušetės šalia tolimosios sienos. Atsisėdau, sukryžiavau kojas. Jaučiausi ne vietoje, tarsi eilinę savaitės dieną klaidžiodamas cerkvėje. Vyriškiui išėjus atsistojau, įsitempęs, bet smalsumo kupinas. Kambarys buvo mažesnis, negu įsivaizdavau. Sienos išblukusios, nešvarios. Šiek tiek atsidavė kanapėmis ir lajumi: seno žmogaus kvapu. Rašomasis stalas puošniai išraitytomis masyviomis kojomis stovėjo kambario centre tarsi savotiškas altorius. Atsargiai paliečiau, perbraukiau delnu lygų stalviršį, paskui atsisėdau į Tolstojaus kėdę. Jaučiausi tarsi būčiau užsisėdęs ant galingo žirgo, ketinančio nuo visų pasprukti — nepaisant mano norų.

Ant stalo gulėjo stirta laiškų, visi vokai atplėšti, bet tikriausiai neatsakyti. Greta sugeriamo popieriaus puikavosi stiklinis indas pilnas pieštukų ir parkerių. Šalia praviro indiško rašalo buteliuko padėta stora knyga. Gulėjo atverstas sąsiuvinis. Raštas buvo stambus, bet sunkiai įskaitomas, tą galėjau pasakyti per atstumą. Troškau užmesti akį į sąsiuvinį, bet neišdrįsau, atšlijau nuo stalo.

Ant dviejų aukštų sieninės lentynos buvo sustatytos knygos. Apatinėje lentynoje tikra tekstų įvairovė: filosofai, religiniai mąstytojai, biblijos studijos, romanai iš Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Keletas rusų romanistų ir poetų. Iš lentynos išsitraukiau senoviškai atrodančią knygą buivolo odos viršeliais ir perverčiau. Rankose laikiau Džordžo Bernardo Šo pjesę „Žmogus ir antžmogis“, apie kurią nebuvau girdėjęs. Iš puslapių ant grindų nusklendė laiško kopija. Pakėliau. Laiškas adresuotas pjesės autoriui nuo Tolstojaus, parašytas angliškai. Akys užkliuvo už pastraipos ilgučiausio laiško pabaigoje:

Iš tiesų mano mielas Šo, gyvenimas yra didinga ir rimta pareiga, taigi kiekvienas turime sugebėti per trumpą mums skirtą laiką atrasti, kokia yra mūsų užduotis ir atlikti ją taip nuoširdžiai, kaip tik galime. Tas taikoma visiems vyrams ir moterims, bet ypač tokiems kaip jūs, žmonėms su originalaus mąstymo dovana, galintiems prasiskverbti į sudėtingų klausimų esmę. Taigi patikinęs, jog nenoriu jūsų įžeisti, pasakysiu, kas jūsų knygoje man atrodo negerai.

Pirmasis trūkumas tas, kad jūs nesate pakankamai rimtas. Negalima šaipytis iš žmogaus gyvenimo tikslų, nukrypimo nuo jų priežasčių, ar blogybių, kiekvieną mielą dieną naikinančių žmoniją...

Išgirdęs žingsnius, lioviausi skaityti, skubiai įkišau laišką atgal į knygą, o šią padėjau į lentyną. Visas virpėjau. Tolstojus tikrai buvo didis žmogus, jei gali taip atvirai rašyti tokiam kaip tas Šo iš Anglijos. Liaupsinti žmones lengva. Parodyti jiems klaidas visiškai kas kita.

Žingsniai nuaidėjo pro šalį ir nutolo koridoriaus gale. Dabar peržvelgiau viršutinę knygų eilę: per pusę kambario buvo išrikiuoti dailūs Brokhauzo ir Efrono enciklopedinio žodyno tomai mėlynomis nugarėlėmis su aukso raidėmis. Toliau stovėjo kolenkoru aptrauktų Tolstojaus romanų eilė. Pakėliau knygą nuo lentynos. „Vaikystė“ — pirmoji išspausdinta knyga. Perverčiau puslapius, perskaičiau keletą sakinių, tada išsitraukiau „Aną Kareniną“. Greitai peržvelgiau „Keturias išverstas ir paaiškintas evangelijas“. Šiame milžiniškame darbe Tolstojui pavyko atskirti tikrą Jėzaus evangeliją — pasakojimą apie asmenį, kuris atsisakė pasaulio dėl Dievo, dėl žmogaus. Taip pasielgęs Jėzus tapo panašus į Dievą — jo pamokomas gyvenimas, išvalytas nuo mistinių nuolaužų, atveriamas — „aiškinamas ir atpasakojamas“ — šioje knygoje, nors nedaug skaitytojų laikė Tolstojaus komentarus lengvai suvokiamus. Užtruks dešimtmečius išryškinti ir ištobulinti Tolstojaus pradėtą darbą.