Jay Parini - Paskutinė stotis

Net Markas Antonijus taip niršiai nesikreipdavo į savo pulkus.

— Ką mėgini pasakyti, brangioji? — paklausė tėtis. — Kad mes mažiau niekšingi, nes gramofoną mums kažkas padovanojo?

Jis nusijuokė, kiti pritardami sukikeno, tačiau šiek tiek nervingai.

Nieko nepaisydamas daktaras Makovickis viską, ką tėtis bylojo, skrebino į mažutį bloknotą, paslėptą po stalu. Visada galima pasakyti, kada Dušanas rašo, nes jo burna persikreipia, o apatinė lūpa keistai atsikiša. Pastebėjau, jog reginys Valentiną Bulgakovą keistai sujaudino. Nemanau, jog būtų kada anksčiau girdėjęs viešai besiginčijančius mano tėvus. Jei nesi prie to pripratęs, gali gerokai nusivilti.

— Dušanai Petrovičiau, — kreipėsi tėtis, ištraukdamas daktarą iš stenografavimo transo. — Atneškite tą laišką nuo revoliucionieriaus. Tą, kurį rodžiau prieš kelias dienas. Turėtų gulėti ant rašomojo stalo.

Tėtis skaitė garsiai — visiems. Buvo neįprasta, kalbu apie laišką. Viena dalis giliai įsirėžė galvoje ir vis neramina.

Ne, Levai Nikolajevičiau, negaliu sutikti, kad žmonių santykius pataisys vien tik meilė. Taip gali kalbėti ir tuo pasitenkinti tik išsimokslinusieji su prikimštais pilvais. Ką pasakysime alkanam žmogui, auginančiam kupetą vaikų, turinčiam brautis per gyvenimą prispaustam tironų jungo? Jis turi nugalėti tironus. Turi išsilaisvinti iš vergijos. Dabar, artėjant jūsų mirties valandai, sakau jums, Levai Nikolajevičiau, kad pasaulis trokšta kraujo, kad žmonės nesiliaus kovoti ir žudyti ne tik šeimininkus, bet visus, net savo vaikus, taigi jų akimis nepažvelgs į priekį ir nepamatys, kokių blogybių pridirbo. Apgailestauju, jog negyvensite tiek, kad išvystumėte viską savo akimis ir pripažintumėte savo klaidą. Bet kuriuo atveju linkiu jums lengvos mirties.

Andrejus, palenkęs galvą virš stiklinės, tylėjo. Mama pasakė, kadangi laiškas atėjo iš Sibiro, tas žmogus — tikriausiai ištremtas nusikaltėlis ir į jo nuomonę nereikia kreipti dėmesio.

— Tikrai ištremtas, — patvirtino tėtis, — bet nematau jokios priežasties vadinti jį nusikaltėliu.

— Tai kodėl dar juos siunčia į Sibirą?

Tėtis papurtė galvą. Pakilo kažkaip sunkiai, nusilenkė ir paliko draugiją. Turi tokį įprotį — po arbatos pasitraukti į savo kabinetą, dažniausiai skaityti ar taisyti korektūrų.

Aš taip pat išėjau į savo kambarį, bet nejaučiau poreikio atsiprašinėti. Mandagumas turi ribas.

Neilgtrukus, spausdinant, į duris pasigirdo drovus beldimas.

— Įeikite, — tariau.

— Šį vakarą ilgai dirbate, Saša, — tarstelėjo Bulgakovas.

Švarką buvo užsisagstęs iki pat smakro, barzda žvilgėjo.

Geltonoje žibinto šviesoje įsitikinau, jog jis gana patrauklus.

Skruostai degė jaunam vyriškiui būdingu raudoniu. Man patiko, kad jo barzda retutė ir spėjau, jog krūtinė taip pat ne itin plaukuota. Iš tikrųjų jis šiek tiek moteriškas, kažkoks gležnas ir beformis.

— Iki vakarienės turiu pabaigti keturis laiškus, — pasakiau nepakildama. Spėliojau, ko jis šitaip atsivilko.

— Ar galiu įeiti?

— Žinoma, Valentinai Fiodorovičiau, sėskitės.

Jis prisitraukė pintą kėdę prie pat manęs, nemaloniai arti, ir dirstelėjo per petį. Pro palaidinukę jaučiau jo alsavimą.

— Ar jūsų tėvai dažnai vienas su kitu kalbasi taip... atvirai? — paklausė.

— Jokia paslaptis, kad mano tėvai iš esmės skirtingi, — pasakiau, stengdamasi apgalvoti kiekvieną žodį. Šiuose namuose niekada negali būti tikras, kas bus perduota ir kam. — Mama nesupranta tėčio tikslų. Jis — dvasinė būtybė, o jos svarbiausi poreikiai — materialiniai.

— Bet man jūsų motina patiko.

— Žinoma, ji pilna gerų ketinimų, — skambėjo nenuoširdžiai, bet ką turėjau sakyti? Kad mama nepraktiška, sukta ir gobši, egocentriška ir visai nepakenčiama?

— Jūsų tėvas — didžiausias šių dienų Rusijos rašytojas, — pasakė Bulgakovas.

— Taip.

— Jaučiuosi privilegijuotas būdamas čia, Saša. Tai garbė, apie kokią net nesvajojau.

Tiesiog linktelėjau. Buvo malonu girdėti tokius žodžius apie tėtį — kad ir kokie jie būtų naivūs. Šeima laiko Tolstojaus talentą šiek tiek per daug savaime suprantamu.

Bulgakovas pradėjo pasakoti apie savo šeimą, savo ambicijas. Persiėmė tėčio idėjomis susipažinęs su nedidele tolstojininkų grupele Maskvoje, o dabar tikisi skirti gyvenimą Dievui. Kalbėjo, jog jį liūdina Rusijos visuomenės neteisingumas. Buvo galvotas ir nuoširdus. Nors ir keista, man jis tikrai patiko. Kitaip nei dauguma čia besišlaistančių žmonių, jis atidžiai skaitė tėčio kūrinius ir rado savų žodžių išreikšti daugumai tokių pačių minčių.

Staiga į kambarį įskriejo mama, šaukdama:

— Valentinai Fiodorovičiau! Lipkite žemyn. Turiu parodyti laišką, praeitą savaitę gautą iš vienos moters — iš Gruzijos.

Mama negrabiai išsivedė jaunuolį iš kambario. Jis sutriko, tačiau nesusiprato, o gal neišdrįso pasipriešinti.

Ši moteris tiesiog negali pakęsti, kai kas nors lieka su manimi dviese. Tegu skaito jaunajam Bulgakovui savo kvailą laišką. Tas vyras man nieko nereiškia. Turiu darbo. Ir to pakanka.

9 Sofja Andrejevna

Jei teisingai kalbu, tikrai mėgstu tokias apniukusias žiemos dienas, kai gyveni tarsi įvyniotas į vatą. Balti dangumi skriejantys debesys, sniegas ant šakelių. Visur švarus, baltas, pyragaičius primenantis sniegas. Žemė minkšta nuo purių patalų, žingsniai prislopsta, kai žengi įšalusiais takais. Man patinka juodieji strazdai ir žvirbliai patinka, tokie atkaklūs, tvirti. Niekuo neįbauginsi. Kai ant sodo gyvatvorės pamatau juoduosius strazdus, širdis ima stipriau plakti.

Už akių kažkas rezgama, kažkas su testamentu. Vakar tiesiai paklausiau Liovočkos:

— Ar kas nors domėjosi tavo testamentu? Ar kas nors pasikeitė? Juk pasakytum man, pasakytum, jei kas nors nutiktų?

Jis mano, jog gali atiduoti viską, ką turime: namą, žemę, netgi visų savo darbų autorines teises. Argi neturi atsakomybės jausmo?

— Neturėtum jaudintis, Sonia, — patikino. — Nieko neatsitiko.

Bet vis tiek nerimauju.

Argi per daug prašyti, kad mano vyro vaikai paveldėtų jo nuosavybę, įskaitant teisę pakartotinai išleisti jo darbus po mirties, kai manys tą esant tinkamą? Jiems taip pat reikia gyventi. Prieš keletą metų susitarėme, kad galėsiu kontroliuoti viską, ką vyras parašė iki tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt pirmųjų. Esu patenkinta — tegu pasaulis pasiima likučius. Man lieka „Ana Karenina“, „Karas ir taika“, visos ankstyvosios apysakos — tos, kurios ir taip jau parduotos. Beveik komiška: mano vyras mano, kad vėlyvieji kūriniai gali tapti saujelės religinių fanatikų reikalu. Kas norės skaityti religinių spėlionių knygas? Knygas, kurios bylos žmogui, jog visą savo gyvenimą jis viską darė blogai?

Skaudančia galva guliu lovoje, stebiu krintantį sniegą, gurkšnoju arbatą. Negaliu skaityti. Galva įsitempusi kaip būgnas, pulsuoja. O miegamajame neturiu gramofono.

Muzika — vienintelis išsigelbėjimas, salelė aplinkui tyvuliuojančioje kautynių jūroje. Jei gyvenimas būtų susiklostęs palankiau, būčiau tapusi profesionali pianistė. Mano mokytojas Tanejevas tikino, jog talento būtų visiškai pakakę. Bet Liovočka uždraudė net šitai.

Nepakenčiamai elgėsi su Tanejevu, buvo toks šlykštus ir pavydus, tarsi kvailas mokinukas. Domėjausi šiuo brangiu, mielu mažu vyruku tiktai dalykiškai, arba beveik dalykiškai. Jis nėra, tarp kitko, patrauklus vyriškis — bent jau įprastu požiūriu. Mažiukas ir nutukęs, raudonais, viršugalvyje retėjančiais plaukais; atsisako tvarkyti ir skurdžią kaštoninę barzdikę. Bet manieros! Kokios manieros!