Jay Parini - Paskutinė stotis

Tanejevas supranta, kaip reikia elgtis su aukštuomenės dama. Deja, jau seniai nebuvau apsupta supratingų asmenų, draugų, kuriuos kviesdavosi tėtis: dvariškių ir generolų, žmonių, turinčių padėtį visuomenėje. Nieko keista, kad čionai jaučiausi vieniša: laukuose, apsupta barbarų.

Prisimenu, kai pirmą kartą Kijeve ant scenos pamačiau Tanejevą. Nuėjome su Tania į tą koncertą atsitiktinai, bet abi iš karto supratome, jog matome genijų. Kaip išprotėjusios verkėme, jam skambinant „Apasionatą“. Po koncerto karietos laukiantis vargšas vyrukas buvo apsuptas spiegiančių kvaišų poniučių. Pelagija Vasiljevna, žindyvė, o dabar lydinti jį visur, tarsi beprotiškai mylinti senelė, mėgino jas nustumti. Bet veltui stengėsi — tokia stipri buvo moterų aistra. Viena kvaila mergiotė, sugriebusi jo raudoną šilkinę skepetaitę, sudraskė į skutelius. Negalėjau ištverti šitokių nesąmonių ir paliepiau liokajui ko nors imtis.

Jis drąsiai nužingsniavo per minią, šūkaudamas: „Kelią grafienei Tolstajai!“ Nors ir trikdoma dėmesio, nusekiau iš paskos. Minia nurimo beveik kaip mostelėjus burtų lazdele — atsivėrė takas prie Sergejaus Ivanovičiaus. Pasijutau kaip puotos karalienė.

— Man didelė garbė, — bučiuodamas ranką pratarė Tanejevas.

— Šį vakarą skambinote stebuklingai puikiai, — pasakiau. — Ypač „Apasionatą“. Tai mano mėgstamiausia sonata.

— Dėkoju, grafiene. Bethovenas skirtas ne kiekvienam.

Pakviečiau važiuoti mūsų karieta, nes Tanejevo ekipažo niekur nebuvo matyti. Vyriškis mielai sutiko.

Pakeliui į viešbutį probėgšmiais užsiminiau, kad taip pat skambinu pianinu.

— Žinoma, palyginus su jumis tesu apgailėtina amatininke, — pridūriau.

— Esu tikras, kuklinatės, — paprieštaravo Tanejevas.

— Norėčiau, kad tai būtų tiesa.

— Galbūt galėčiau šiek tiek pamokyti? Ar jūs būtumėte linkusi, grafiene?

— Mane? Mokytumėte mane?

Tik įsivaizduokite! Koks neįtikėtinai malonus pasiūlymas: imti mokyti tokią naujokę. Tą vakarą lovoje gulėjau atmerktomis akimis, virpėdama. Mane mokys vyriškis, kurį patį, dešimties metų berniuką, atrado Nikolajus Rubinšteinas! Vyriškis, tapęs Čaikovskio protežė ir draugu! Skriabino mokytojas! Atrodė, kad man vėl nusišypsojo laimė.

Viskas vyko netrukus po mano mielojo mažojo Vanečkos mirties. Vanečka buvo mano geriausias, mano mieliausias mažas berniukas, toks mielas ir mylintis. Negaliu ramiai tarti jo vardą ar apie jį galvoti. Naktį prieš mirtį nuėjau prie lovelės ir paliečiau smulkutę karščiuojančią kaktytę.

— Atsiprašau, kad pažadinau tave, mama, — sušnibždėjo vaikiukas.

— Vaikeli, — pravirkau. — Mano mieliausias vaikeli!

Liovočka niekuomet nesuprato mano sielvarto. Nematė ir to, jog Tanejevas siūlo paguodą. Mielasis Sergejus Ivanovičius vedė mane iš tamsos į šviesą. Bet koks aršus tapo mano vyras, pilnas pavydo ir neapykantos, ribotas, trumparegis! Taip vadinami jo pasekėjai ateina čia kasdien, garbina jį kaip patį Jėzų Kristų, o Liovočka tą leidžia. Jis taip trokšta viešumo, pagyrų. Jei tik jie numanytų, ką aš žinau...

Sergejus Ivanovičius atvykdavo į Jasnaja Polianą dažnai, bet visada prieš mano vyro valią. Didysis rusų rašytojas, Puškino įpėdinis, lygus Dikensui ir Hugo, užsirakindavo kabinete, vengdavo pietų stalo, niurnėdavo tarsi vaikas, kuriam mama nedavė saldainio. Sergejus Ivanovičius, žinoma, elgėsi kuo puikiausiai.

Geriausiai laiką kartu leisdavome Maskvoje. Sergejus Ivanovičius valandų valandas svetainėje grodavo fortepijonu. Kaip jis skambindavo polonezus! Paskui drauge gerdavome arbatą, kalbėdavomės arba keliaudavome apsipirkti į Ochotnyj riadą. Sergejus Ivanovičius mėgdavo pavalgyti, gal net per daug aistringai, bet buvau pasiruošusi patenkinti jo troškimus. Slapčiomis nusigaudavome pas Treblį, kepėją ir pirkdavome tuzinus mažučių įdarytų pyragaičių, saldainių ir šokoladinių triufelių. Pakeliui namo pasikikendami rogių gale juos kimšdavome, kol senasis Jemeljanyčius, vežikas, imdavo raukytis. Kokios nuostabios dienos!

Maniau, jog sėkmė mane aplankė. Tada Liovočka parašė vieną savo garsių, kvailų laiškų:

Mane be galo liūdina ir žemina, kad tuščias ir nepatrauklus svetimas žmogus dabar valdo mūsų gyvenimus ir nuodija paskutinius drauge leidžiamus metus; liūdina ir žemina, kad privalau klausinėti, kada jis išvyks, kur vyks, kada repetuos savo kvailą muziką, kokį kūrinį gros. Baisu, baisu, niekšinga ir žema! Ir šitai turėjo atsitikti mūsų gyvenimo, kuris iki šiol buvo aiškus ir garbingas, pabaigoje, tuo metu, kai, atrodė, vis labiau suartėjame, nepaisant daugybės mus skiriančių dalykų...

Kaip jis elgėsi! Mano Liovočka labiau už viską mėgo plakti save, nešioti ašutinius marškinius ir marinti kūną. Bet kodėl visada plakdavo ir mane? Tanejevo asmenybė varė jį iš proto. Žinoma, man glostė savimeilę, kad vyras savo amžiuje, manęs pavydėjo. Prieš atvykstant Sergejui Ivanovičiui, jis nekreipė dėmesio, kas sėdi greta manęs ant sofos, kas rašo trumpus laiškelius ar kviečia arbatos. Niekada nesitikėjau tokio Liovočkos pasikeitimo, nes pavydas — užsiėmimas tų, kurie daugiau neturi ką veikti. Bet Sergejus Ivanovičius nedavė jam ramybės pačiu keisčiausiu būdu!

Pergalvojusi tikiu, jog taip galėjo būti dėl savotiško Tanejevo moteriškumo. Sergejus Ivanovičius nebuvo brutalus, raumeningas tipas, kokiais Liovočka, nepaisydamas savęs, žavisi. Sergejaus Ivanovičiaus nesutiktum vakare miške jodinėjančio arba jaunystėje medžiojančio. Jis mėgo maudytis putų pilnoje vonioje, kvepintis, vilkėti ryškių spalvų drabužius — toks elgesys tiesiog neapsakomai erzino Liovočką.

O laiškai, kuriuos vienas kitam rašėme! Liovočka nekentė mano kelionių į Maskvą ir buvo tikras, jog vykstu į mūsų namus Dolgo-Chamovničesko skersgatvyje dėl vienintelio tikslo: susitikti su Tanejevu. Susitikdavau ir tuos susitikimus mėgau! Bet tarp mūsų nevyko nieko gėdinga. Viskas buvo nekalta, švaru ir paprasta!

Nereikia tapti meiluže, kad mylėtum vyriškį. Žinau. Bet kuriuo atveju, Sergejus Ivanovičius tiesiog ne toks žmogus, kuris turi meilužių, — ne įprastu supratimu. Jam nereikia niekingų pasitenkinimų — šito nusenęs ožys niekada nesupras.

Kartą, vienintelį kartą jis pabučiavo mane.

Bet tai jau praeity. Nebesimatome. Nebebendraujame. Liovočka viską užbaigė laišku, atsiųstu iš brolio ūkio Pirogove. „Kyla pasibjaurėjimas regint, kad esi vis dar susidėjusi su tuo Tanejevu. Atvirai kalbant, negaliu toliau šitaip gyventi... Jei viso šito negali atsižadėti, skirkimės“.

Skirkimės! Gailiai nusijuokusi, pravirkau. Bet laiškas dar nesibaigė. Toliau buvo išdėstyti keturi galimi „problemos“ sprendimai:

1. Geriausia būtų iš karto nutraukti visus ryšius su Tanejevu, nekreipiant dėmesio, ką jis pagalvos. Akimirksniu pabėgtume iš košmaro, kankinančio ilgiau nei metus. Jokių susitikimų, jokių susirašinėjimų, jokių apsikeitimų portretais, jokių grybavimų miškelyje.

2. Galiu išvykti į užsienį, visiškai nuo tavęs atsiriboti. Kiekvienas mūsų tuomet gyventų savo gyvenimą.

3. Abu galėtume išvykti į užsienį, tada palengvėtų tavo išsiskyrimas su Tanejevu. Pasiliktume užsienyje tiek, kiek truktų užmiršti šitą aklą meilę.

4. Pats baisiausias sprendimas yra ketvirtasis, jis verčia mane drebėti. Galime pasistengti įtikinti save, jog problema išsispręs pati, ir nieko nedaryti.

Kodėl jis šitaip save kankina, kodėl raunasi plaukus? Nežinojau, ką atsakyti, visą reikalą laikiau nepagrįstą ir kvailą.