Jay Parini - Paskutinė stotis

— Sėdėjau palinkusi prie rankraščių su didinamuoju stiklu, stengiausi suprasti galybę pataisymų, kol iš skausmo imdavo plyšti galva, — pasakojau. — Bet tą skausmą būdavo lengva iškęsti. Kiekvieną rytą prabusdavau svajodama apie Pjerą ir Natašą, apie kunigaikštį Andrejų ir jo tėvą, netgi senąjį Kutuzovą!

Bulgakovas užsidegęs klausėsi. Buvo įsimylėjęs Liovočką. Iš akių mačiau.

— Dabar mano gyvenimas sudėtingas, — pridūriau. — Pastebėjote, jog mudu su Levu Nikolajevičiumi nesutariame.

— Apgailestauju.

— To, kas akivaizdu, negalima nepaisyti.

— Suprantu, turite nemažai rūpesčių.

— Jis mano, jog esu priešas, o ne draugas. Bet Levas Nikolajevičius, manasis Liovočka, — senas ir ligotas. Prieš keletą mėnesių vos jo nepraradome, tikriausiai žinote. Visą dieną išbuvo be sąmonės. Pulsas beveik sustojo.

Bulgakovas linktelėjo. Kaktoje įsirėžė užuojautos raukšlė. Žvilgsnis buvo tyras kaip šaltinis.

— Privalote padėti man, Valentinai Fiodorovičiau. Trokštu tik to, kas geriausia Levui Nikolajevičiui ir jo šeimai. Jie nori mus išskirti. Esu tikra, daug pastebėjote. Ištverčiau tokią padėtį, jei būtų susijusi tik su manimi. Nebūtų lengva, bet ištverčiau. Tačiau neišmintinga sėdėti atsukus nugarą, kol kiti grobsto tavo vaikų palikimą.

— Jie niekada taip nepasielgs.

Mėginau neprajukti.

— Jie padarys viską, ką reikės, užbaigti savo tikslams.

Jaunasis lankytojas pasijuto šiek tiek blogai. Nusprendžiau nebeprašyti pagalbos. Dar ne. Pirmiausia turiu užsitikrinti draugystę, nors mačiau, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys.

— Įteiksiu jums dovaną, — pasakiau iš stalčiaus traukdama nedidelį bloknotą kruopščiai reljefiniu ornamentu išpuoštu viršeliu, prieš kelis mėnesius nupirktą Maskvoje. Popierius — rankų darbo, iš Amalfio.

— Jūs per daug dosni, Sofja Andrejevna. Bijau, aš...

— Prašau! Jis jūsų, Valentinai Fiodorovičiau. Dienoraščiui. Privalote nuolat rašyti dienoraštį.

— Tūlos gubernijoje tai populiarus užsiėmimas.

— Erzinate. Nesvarbu. Tikiuosi, kasdien kreipsitės į sąžinę, o paskui užrašysite tiesą.

— Tiesą gali būti ne taip jau lengva atrasti.

— Pasiklausysite savo draugų Teliatinkuose. Ten nugirsite pakankamai tiesos apie mus visus. Užrašykite, ką matote.

Jis pabučiavo mane į abu skruostus ir nusilenkė. Bulgakovo mandagumas, toks gaivinantis, vertė ilgėtis Maskvos. Čia supa nepakeliamas grubumas. Gimiau ne tam, kad gyvenčiau kaip gyvulys.

Kai Bulgakovas išėjo, ilgokai pasėdėjau viena, mintydama apie jį. Ir visą rytą vis daugiau apie jį galvojau, o sniegas krito, sūkuriavo ties palangėmis, gaivino bąlančius laukus, sidabrines tolumas. Girdėjau artėjančius ir nutolstančius rogių žvangučius. Kažkas vyksta, bet klausinėti bijau. Esu tikra, jei greitu laiku ratas nepasisuks į mano pusę, būsiu žuvusi. Mirsiu, o mano vaikai ir vaikaičiai liks pliki basi. Melsiuosi, kad Valentinas Fiodorovičius man padėtų.

10 L. N.

DIENORAŠČIO ĮRAŠAS

1910 M. SAUSIO 5 D.

Man liūdna. Aplinkui gyvenantys žmonės atrodo baisiai svetimi. Mėginu suvokti, ką galvoti apie šio pasaulio netikinčiuosius. Galbūt geriausia laikyti juos neva gyvuliais: mylėti, užjausti, bet nesistengti užmegzti jokių dvasinių ryšių. Mėginimas suartėti būtų nemalonus. Tokie žmonės nesupranta manosios tikrovės. O jų supratingumo stoka, pasitikėjimas savimi, mėginimas racionaliais argumentais užtemdyti tiesą, tiesos ir dorybės nepaisymas verčia mane būti nemalonų. Pasirodau iš blogosios pusės. Jaučiu, jog kiekvienas privalo ugdyti savyje ypatingą nuostatą tų žmonių atžvilgiu, tačiau neatmesti galimybės juos mylėti.

11 Daktaras Makovickis

— Sapnavau sapną, Dušanai, — rytą pasakė Levas Nikolajevičius. — Ar galiu papasakoti savo sapną?

Jis atrodė prastai. Barzda pageltusi ir išsidraikiusi. Patikrinau pulsą ir temperatūrą. Normalūs, bet akys blizgėjo labiau nei paprastai. Paklausiau, ką regėjo, o jis atsiduso:

— Visada taip jaudinatės dėl mano sveikatos, Dušanai.

— Juk esu jūsų gydytojas, Levai Nikolajevičiau!

— Man nesvarbu, kas jūs. Esu senas. Seniai skiriasi nuo jaunuolių vienu svarbiu požiūriu: jie nebūna sveiki. Greitai mirsiu. Taigi rūpinkitės kuo nors svarbesniu.

Dažnai būnu visai patenkintas apsistojęs ties nereikšmingais dalykais. Bet, nenorėdamas jo pykdyti, medicinos reikmenis atidėjau į šalį. Susierzinimas padažnindavo pulsą.

— Ar žinote, ką apie sapnus kalbėjo Paskalis?

Papurčiau galvą. Nesu rimtas skaitytojas.

— Paskalis tvirtino: puiku, kad sapnai padriki, kitaip niekaip neatskirtume jų nuo tikrovės.

— Retai sapnuoju, — pasakiau.

— Nesąmonė! Visi sapnuojame. Tiesiog palaidojame užmarštyje. Sapnai tokie skausmingi. Jie per daug apie mus byloja.

Visada maniau, jog nėra nieko nuobodesnio, kaip klausytis kito žmogaus sapnų. Antra vertus, Levo Nikolajevičiaus sapnai mane nepaprastai domino kaip jo sąmonės veiklos pobūdžio rodikliai, kaip jo genijaus įrodymas. Jo lūpomis byloja Dievas. Jo balse girdžiu dangiškas moduliacijas.

Pasiėmiau bloknotą. Neatrodė, kad Levą Nikolajevičių trikdo, kai užrašinėju jo mintijimus, nors retkarčiais jis mane dėl to erzindavo.

— Praeitą naktį sapnavau, jog esu oficialiame pobūvyje Maskvoje, viename tokių, kokiuose lankydavausi būdamas jaunas karininkas. Orkestrui užgrojus kažkokį šokį suvokiau, kad puikiai prisimenu muziką, tačiau žingsneliai pasikeitę. Negalėjau suprasti, ką visi daro, o jie pradėjo kvatotis iš manęs, badyti pirštais ir juoktis.

— Niekada neinate koja kojon su laikmečiu, — pastebėjau, bet Levas Nikolajevičius nekreipė dėmesio. Nuleidau galvą ir skrebinau toliau.

— Kaip galite rašyti, jeigu aš nekalbu? — paklausė Levas Nikolajevičius. — Ar viską pagražinate, Dušanai Petrovičiau?

— Niekuomet nieko nepagražinčiau. Juk žinote, kad labai vertinu jūsų žodžius.

— Žinau, žinau. — Jis atsistojo ir pradėjo minti kabineto grindis. — Šią žiemą sapnavau tiek daug bauginančių sapnų. Kai kurie labai intymūs. Dažnai kankina fantazijos.

— Natūralu, — suburbėjau.

— Ar tikrai, Dušanai? Ar pastaruoju metu regėjote intymių sapnų?

— Aš nesapnuoju.

Jis nekreipė dėmesio į mano atsaką.

— Štai vienas toks sapnas. Sapnavau jauną juodaakę totorę, sutiktą Sevastopolyje per karą. Ji gyveno Eski-Simferopolyje, tiksliau — nedideliame kaimelyje netoli fronto linijos.

Buvau ten dislokuotas. Tas kaimelis buvo tiesiog nerealus prieglobstis ištremtiems iš Peterburgo visuomenės, visiems veltėdžiams. Niekas nežinojo, kad vos už kelių varstų miršta ar pūva, sukrauti į dvokiančias krūvas, tūkstančiai jaunų Rusijos kareivių. Čia visi lošė kortomis, persirenginėdavo vakarienei ir kėlė puotas.

— Mylėjote tą totorę?

— Niekada nemylėjau, Dušanai. Jūs viską romantizuojate. Savanaudiškiems tikslams niekšiškai naudojausi jos kūnu. — Levas Nikolajevičius nusiviepė.

— Atlikdavote lytinį aktą, — pataisiau.

— Būtent, kartais — du kartus per dieną.

Negalėjau susilaikyti nesudrebėjęs. Neįsivaizdavau taip besielgiančio Levo Nikolajevičiaus.

— Nuvyliau jus, Dušanai Petrovičiau. Jūs tokios delikačios prigimties. Turėčiau būti atsargesnis kalbėdamas jūsų akivaizdoje.

— Atleiskite, aš...

— Žinau, jūs skaistus.

— Levai Nikolajevičiau, aš...

Jis mostelėjo ranka tildydamas. Pajutau palengvėjimą.