Jay Parini - Paskutinė stotis

Didesnę rudens dalį praleidau Maskvoje su Tanejevu mokydamasi skambinti pianinu, beveik kiekvieną vakarą lankiau koncertus konservatorijoje. Artėjant žiemai Dolgo-Chamovničesko skersgatvyje pasirodė Liovočka, raudonomis kaip atviros žaizdos akimis, išsidraikiusiais plaukais ir balta barzda. Skausmingai pervėrė jausmas, jog jis pamišo.

Visą dieną apie Tanejevą jis nepasakė nė žodžio, bet puikiai supratau, kodėl blaškosi po namus kaip laukinis žvėris. Su Liovočka viskas akivaizdu. Tą naktį, kai gulėjome lovoje, apsupti, kaip jis žaviai vadino, „gėdingos prabangos“, atvirai prabilau apie problemą. Buvau viską rūpestingai apsvarsčiusi ir nusprendusi, jog taip susiklosčius aplinkybėms, ryšių su Tanejevu tęsti neverta.

— Liovočka, — prabilau, atsisėsdama lovoje, — nutrauksiu pamokas su Sergejumi Ivanovičiumi. Daugiau nebus jokių pamokų. Jokių užsibuvimų Maskvoje, jei jie tave taip liūdina. Bet prašau vienos nuolaidos: kad jis galėtų aplankyti mane kartą per mėnesį, arba, galbūt, kas antrą mėnesį. Noriu, kad Sergejus Ivanovičius jaustųsi laisvas atvykti kada nori, retkarčiais, vienai popietei atsisėsti greta manęs prie pianino, taip, kaip draugas.

Liovočka pasikėlė, atsisėdo, žiūrėdamas tiesiai priešais, tarsi balzamuotas numirėlis. Drebėjo, tarsi būtų suledėjęs iki kaulų smegenų. Pradėjau baimintis.

— Argi per daug prašau? — paklausiau. — Paprastos draugystės su Sergejumi Ivanovičiumi?

— Tai, ką pasakei, įrodo, kad jūsų ryšiai su Tanejevu jau peržengė draugystės ribas, — aukštu ir virpančiu balsu atšovė vyras. — Kokio dar asmens kasmėnesiniai apsilankymai suteiktų jums tiek džiaugsmo? Jei iš tikrųjų taip, kodėl nesimatyti kas savaitę, gal kasdien! Džiaugtumėtės kiekviena gyvenimo akimirka!

Pokalbis iš nemalonaus virto nepakeliamu. Liovočka vadino mane „koncertine draikana“ ir taip įniršo, kad, maniau, uždus iš pykčio! Bet nepasidaviau. Tikriausiai „duoti grąžos“ yra tinkamiausias būdas išsakyti savo nuomonę. Nepasiduosiu, nebendradarbiausiu, nemikčiosiu, nebūsiu nuolanki. Kariausiu dėl žmonių, dėl savo giliausių poreikių. Galų gale nugalėsiu.

— Pirmyn! — sušukau. — Nužudyk mane! Perrėžk gerklę nuo ausies iki ausies!

Atsilošiau ant apkloto, atidengdama švelnų lopinėlį po smakru.

Keletą minučių jis dar tyliai keiksnojo, paskui griebėsi primityviausio ginklo: lytinių santykių. Tarsi jauniklis liūtas užgriuvo mane, bučiavo gerklę, kaktą, šiurkščiomis raudonomis rankomis maigė krūtis. Suvokiau, jog daugiau nebėra prasmės. Negaliu kovoti su Levu Tolstojumi — ne dabar. Bet tyliai apsisprendžiau tęsti pasipriešinimą.

Iš mandagumo po kelių mėnesių Sergejų Ivanovičių pakviečiau į Jasnaja Polianą trumpo vizito. Jis atvyko. O Liovočka išliko mandagus. Bet visi žinojo, jog viskas baigta.

Vienintelė mano viltis, blyškus, bet nesupainiojamas šviesos srautas, apšviečiantis apniukusį mano gyvenimą, dabar yra Bulgakovas. Vos jam peržengus šių namų slenkstį supratau, jog šis jaunuolis turi sveiko proto. Jis nėra, kaip bailys Gusevas, dar vienas nemąstantis Čertkovo favoritas. Kodėl visi vergiškai keliaklupsčiauja jam kaip kokiam Rytų valdovui? Tas išgeltęs pagiežingas žmogėnas makaule kaip statinė! Jei galėčiau, plikom rankom jam širdį išplėščiau. Iki mirties nešiočiau pasikabinusi po kaklu iš džiaugsmo, kad nugalabijau tą niekšą. Pagaliau jį ištrėmė iš Tūlos. Gubernatorius supratingas: Čertkovas — pavojingas revoliucionierius. Bet ir ganėtinai kvailas. Bulgakovas, kurį jis pažino tik paviršutiniškai, tikrai nesutiks vykdyti niekšiškų menkystos Čertkovo užmačių. Čertkovas padarė mielą menkutę klaidelę.

Vakar palaukiau prie kambario, kuriame Bulgakovas dirbo.

— Atleiskite, Valentinai Fiodorovičiau, — tariau jam žengiant pro duris. — Gal ateitumėte į siuvimo kambarį? Galėtume išgerti arbatos ir pasikalbėti.

— Dėkoju, grafiene, — atsakė jaunuolis. — Būsiu pagerbtas.

— Prašau, mano drauge! — uždėjau plaštaką jam ant dilbio. — Vadinkite mane Sofja Andrejevna. Turbūt jau pastebėjote, mes čionai formalumų nesivaikome.

Jo ranka buvo kaip plienas, tvirta ir stipri. Nors baisingai liesas, neatrodė silpnas. Jo akys nuolat švyti, o kai kalba, žiūri tiesiai į akis. Nė vienas kitas tolstojininkas taip nesielgia. Jie jaučiasi nusikaltę prieš mane, tie landūnai! Bet ne Bulgakovas. Jis mielas ir malonus iš prigimties. Tiesa, jis protingas, bet rūpestingas ir švelnus. Nesijaučia išskirtinis, jog skaito Platoną ir tuos miglotus vokiečius. Taip pat ir netiki, kaip Čertkovas su Sergejenka, kad susilaikymas nuo mėsos atpirks visas nuodėmes!

— Esate labai dailus jaunuolis, — pasakiau sūpuodamasi krėsle. — Tokių tyrų akių. Žavių bruožų.

Židinyje degė ugnis, krištolo stiklinėse garavo arbata.

— Dėkoju, Sofja Andrejevna, — atsakė jis. — Smagu, jei mano išvaizda kam nors suteikia malonumo, nors abejoju, ar galima įgyti gerą vardą vien dėl bruožų. Labai maži mano paties nuopelnai.

— Labai greitai galite savo išvaizdą susigadinti. Mačiau daugybę jaunuolių, kurie susibjaurojo gerdami, puotaudami, leisdami laiką su laisvo elgesio moterimis. Turite išlikti tyras — tikras tolstojininkas, turiu pasakyti!

Turėjau tvardytis. Jei mano balse pasijus nors krislelis pajuokos, viskas gali subyrėti. Kaip dauguma jaunuolių, Bulgakovas perdėtai jautrus. Tikrai nebuvo pakankamai patyręs, ypač bendrauti su moterimis.

— Nepaprastai žaviuosi Levu Nikolajevičiumi.

— Puiku. Jam patiks. Nebus perdaug pagyrų.

Bulgakovas varžėsi, taigi pakeičiau elgesį.

— Liovočka labai dėkingas už pagalbą, kurią jam teikiate. Pasiūlėte daugybę naudingų dalykų. Pats taip tikino. Manau, jį stebina, kiek toks jaunas žmogus gali būti išsilavinęs. Kai buvo jūsų metų, pats ištvirkavo Kaukaze.

Mielas vaikinukas aiškiai nekreipė dėmesio į pašaipias užuominas apie Liovočką — geras ženklas. Taktas yra viešumoje gana praverčianti nenuoširdumo forma. Jo akivaizdžiai trūksta mano sutuoktinio bendrininkams. Liovočkai, žinoma, niekuomet nereikėjo jaudintis dėl jį užgauliojančių žmonių. Jei esate Levas Tolstojus, paprasčiausiai iškelsite aikštėn tiesą.

— „Kiekvienai dienai“ — didingas projektas, — pasakė Bulgakovas. — Tas kūrinys padės žmonėms labiau įsigilinti į savo gyvenimus.

— Įsigilinti į gyvenimus! — tariau. — Gražiai kalbate, Valentinai Fiodorovičiau. Turite iškalbos dovaną!

Jis žiūrėjo pro mane, pro langą, į krentantį sniegą.

— Žiema mums maloninga, — pasakiau, — nors ir sninga. Bet ne tiek, kad negalėtum ištverti. Šiaip jau baiminuosi žiemų kaime. Bet Levas Nikolajevičius jas nepaprastai mėgsta. Vargiai galiu išsitempti jį į Maskvą, nebent trumpų vizitų. Jį vargina minia. Žmonės apspinta tarsi imperatorių. Nelabai saugu keliauti.

— Girdėjau, kas nutiko Kursko stotyje.

— Ten buvo tūkstančiai, spiegiančių ir džiūgaujančių, besistumdančių aplink! Tūkstančiai! Pats caras nesulaukia tokio dėmesio.

Jaunuoliui patiko klausytis, kaip liaupsinu Liovočkos knygas. Kitaip nei Gusevas, kuris buvo visiškas nemokša, Bulgakovas perskaitė visus mano vyro kūrinius. „Karą ir taiką“ pavadino „paminklu“, klausinėjo apie jo atsiradimą. Taigi papasakojau apie penkerius metus, seniai, septinto dešimtmečio viduryje, kurių reikėjo romanui visiškai užbaigti. Ar galėjo būti taip seniai? Tuo metu beveik su niekuo nesusitikinėjome. Liovočka karštligiškai rašė, nekreipdamas dėmesio į šio pasaulio apraiškas, nesinervindamas dėl pasekėjų, jokio Čertkovo, jokio Sergejenkos, besitrinančių greta ir išplėšiančių iš rankų kiekvieną popieriaus lakštą dar rašalui nenudžiūvus! Aš, jaunoji žmona, darbavausi greta kiekviename etape.