Jay Parini - Paskutinė stotis

Kažkuriuo momentu minioje pasirodė keletas policininkų, raitų ant juodų žirgų. Tas įsibrovimas buvo siaubingas, tačiau juos tą patį akimirksnį apsupo mužikai ir privertė nusėsti nuo arklių bei atsiklaupti. Man palengvėjo, kai pareigūnai pakluso.

Staiga pradėjo snigti. Iš pradžių tik pūkeliai, bet netrukus jie pasunkėjo, ir duobkasiai ėmė nerimauti. Sergejui davus ženklą, jie pradėjo ant karsto pilti žemes, ir minios, tebegiedodamos „Amžiną atmintį“, tik dar garsiau, pradėjo sklaidytis.

— Jaučiuosi toks tuščias, — pasakiau Mašai.

Ji paėmė mane už parankės.

— Eime vidun, Valia. Pateiks arbatos ir užkandžių. Suledėjau!

— Vyksiu su tavimi, Maša, — tvirtai pasakiau. — Gerai?

— Kur?

— Į Peterburgą.

Ji atsisuko į mane su keistu, vaiskiu švelnumu.

— Man patiktų, — atsakė. — Bet dabar eime.

Eidami į Jasnaja Polianą minios viduryje, nieko nekalbėjome: nei kur vyksime, nei kodėl ir kada. Mudu nešė, drąsino tūkstančiai giedančių balsų, vyrų ir moterų, mylėjusių Tolstojų taip, kaip ir jis juos mylėjo, supratusių, kaip ir jis suprato, kad mirtis tėra viena iš daugybės taurių gyvenimo transformacijų ir kad niekas nesvarbu pasaulyje — tik meilė.

42 Dž. P.

ELEGIJA

Užklokite jį, dobilai,

Žole, tankus dusinantis kilime, globok.

Ta dulkė — tai žmogus, rovęs jus su šaknimis,

Ir vėl siunčia ženklus iš tamsos, ir vėl.

Tas žmogus — tai mudu,

Mielas skaitytojau.

Sako, jis buvo geras. Ne blogesnis

Nei tu esi ką tik pakirdęs,

Dar patalo nepaklojęs, dar nepasisotinęs.

Ne blogesnis nei aš, kai laužiu

šviežią duoną, nors visų kitų

duona seniai sužiedėjusi.

Ne blogesnis ir ne geresnis,

Nors mėgino gydyti.

Pasakok, Rusijos vėjau,

Aštrus, ištrūkęs iš stepių,

Nuolaužas išnešiok, išvalyk.

Švilpauk aukštuose medžiuose, jau belapiuose.

Senas pasaulis plynas žiemomis, kai išeiname.

Pabaiga

„Paskutinė stotis“ — grožinės literatūros kūrinys, taigi jame surasite kai kurių pagražinimų ir nukrypimų nuo konkrečių faktų. Viskas prasidėjo prieš penketą metų, kai naršydamas bukinisto krautuvėlėje Neapolyje užtikau Valentino Bulgakovo dienoraštį, aprašantį paskutinius su Levu Tolstojumi praleistus metus. Netrukus sužinojau, jog panašius dienoraščius turėjo ir kiti artimos Tolstojaus aplinkos žmonės, o tokių iki tūkstantis devyni šimtai dešimtųjų buvo gana daug. Daug kartų skaičiau Vladimiro Čertkovo, Sofjos Andrejevnos Tolstajos, Iljos ir Levo, Sergejaus, Tanios ir Aleksandros (Sašos) — Tolstojaus vaikų, — bei Dušano Makovickio ir kitų atsiminimus ir dienoraščius. Skaityti juos iš eilės — tai tarsi kaleidoskope ieškoti pastovaus vaizdo. Netrukus pamilau nepaliaujamą simetriškų formų kitimą gyvenime, kurį ėmiau tyrinėti.

Romanas — tarsi kelionė jūra, klajonė nepažįstamais vandenimis, bet plaukiau kiek galėdamas arčiau literatūrinių įvykių, sudarančių paskutiniuosius Tolstojaus gyvenimo metus, kranto linijos. Ten, kur šiame romane prabyla Tolstojus, cituoju tikslius jo žodžius, arba, rečiau, pasiremiu netiesiogine kalba. O kitur laisvai įsivaizduoju, kas galėjo būti, turėjo būti ar buvo pasakyta.

Be minėtų dienoraščių, chronologijai ir smulkesnėms detalėms rėmiausi gerai žinomomis Tolstojaus biografijomis, parašytomis Aylmerio Maude’o, Edwardo A. Steinerio, Ernesto J. Simmonso, Henry’io Troyato ir A. N. Willsono. Taip pat pasitarnavo Anne Edwards „Sofjos Andrėjevnos Tolstajos gyvenimas“. Besidominčiam skaitytojui nurodysiu knygą, kurioje radau bibliografinę informaciją: Leo Tolstoy: An Annotated Bibliography of English-language Sources to 1978 by David R. Egan and Melinda E. Egan (Metuchen N. J., 1979).

Visos citatos iš Tolstojaus raštų, iš laiškų ir dienoraščių, į anglų kalbą verstos mano (Jay Parini — vert. past.) , remiantis ankstesniais vertimais. Šitaip tikro Tolstojaus balsą pagal ritmą ir žodžių parinkimą galėjau priderinti prie savo sukurto Tolstojaus.

Esu dėkingas ir skolingas Šv. Endriuso universiteto Škotijoje profesoriui R. F. Christianui. Jis — vienas didžiųjų šio šimtmečio Tolstojaus tyrinėtojų, maloniai sutikęs perskaityti romano rankraštį ir pateikęs detalių siūlymų bei kai ką pataisęs. Taip pat esu dėkingas Gore’ui Vidalui, kuris rašant draugiškai skatino ir teikė praktinius patarimus. Ir kaip visada Devonai Jersild, savo žmonai, mano artimiausiai skaitytojai. Trumpai apie autorių

Džėjus Parinis (Jay Parini) yra Vermonto (JAV) Midlberio koledžo anglų kalbos profesorius. Tarp šešių jo parašytų romanų labiausiai išsiskiria „Bendžamino perėja“ ( Benjamirt’s Crossing) ir „Pameistrio mylimoji“ (The Apprentice Lover). Iš poezijos rinktinių paminėtinas „Atimties menas: nauja ir rinktinė poezija“ (The Art of Suhtraction: New and Selected Poems). Greta Džono Steinbeko (John Steinbeck), Roberto Frosto (Robert Frost), Viljamo Folknerio (William Faulkner) biografijų autorius parašė literatūros ir politikos esė knygų, pavyzdžiui, „Mokymo meną“ (The Art of Teaching). Redagavo „Oksfordo Amerikos literatūros enciklopediją“ ir reguliariai rašo į Guardian bei kitus leidinius. Išnašos

Žodžių žaismas: čiort (чёрт) - velnias (rus.).

Sveikos atvykusios! Kaip puiku! (pranc.).

Labai ačiū! Koks dailus namas! Dailus namas! Na, žinoma! (pranc.).

Sekite paskui mane, jaunuoli ( pranc.).

Chuangzi (Zhuangzi) - kinų filosofas, vienas žymiausių klasikinio daosizmo estetikos atstovų (III a. pr.Kr.).

Anglijos karalius Jurgis III kolekcionavo įvairius mokslo prietaisus, tarp jų ir gaublius.

Didesnei Dievo garbei (lot.).

Pagal graikų filosofo Sokrato žmonos Ksantipės, labai piktos ir barningos, var­dą - pikta, barninga moteris.

Transvalis (angį. Transvaal) - Transvalio respublika, būrų valstybė, gyvavusi 1856-1900 m. Pietų Afrikoje. Gandis Transvalyje vadovavo ten emigravusių indų sąjūdžiui prieš rasinę diskriminaciją ir sukūrė pasyvaus priešinimosi takti­ką satjagrahą , kurios svarbiausias principas - nenaudoti prievartos.

Vertė C. Kavaliauskas.