Jay Parini - Paskutinė stotis

Bet šiam klausimui reikėjo viešumo. Kad apsisaugočiau nuo Sofjos Andrejevnos pasakojimo viešpatavimo spaudoje, paruošiau pareiškimą apie Tolstojaus išvykimo priežastis, aiškinantį, kad iš moralinės pusės jis neturėjo kito pasirinkimo, tik išvykti.

Telegrama iš Astapovo, prašanti atvykti, smarkiai sujaudino. Net užėmė kvapą. Keistai pradžiugau. Mano darbas nebuvo bergždžias.

Iš karto susiruošiau ir antradienį atvykau į nedidelę stotelę. Visą naktį keliavau prie jo lovos. Mane lydėjo Sergejenka.

Širdis vos neiššoko, kai pamačiau Levą Nikolajevičių: nusikamavusį, susitraukusį, bet vis dar gražiu veidu, iki pat smakro užtraukta antklode. Jis karščiavo, buvo paraudęs ir išsekęs, bet sutiko mane su ašaromis akyse, apkabino.

— Čia jūs! — nepaliovė kartojęs. — Vos galiu patikėti, kad jūs čia, pagaliau. Dėkoju, Vladimirai. Dėkoju.

Stoties viršininkas paklausė, ar aš — jo sūnus.

Levas Nikolajevičius entuziastingai sulinksėjo.

— Sūnus, — patvirtino, — neturiu kito tokio supratingo sūnaus.

Mudu išgėrėme po stiklinę arbatos ir pakalbėjome apie išvykimą iš namų. Sofjos Andrejevnos reikalai visai prasti. Būdama ne viso proto, ji mesis ant mūsų vos sužinojusi, kur jos vyras. Tai jau tikrai.

— Nežinau, kada ji atvyks, — pasakė Levas Nikolajevičius, — bet atvyks. Esu tikras.

— Ji jums nesutrukdys, — patikinau.

Kai taip pasakiau, jam, atrodo, palengvėjo, taigi nusprendžiau laikyti tą moterį toliau nuo Levo Nikolajevičiaus. Grafienė nepavers jo mirties apgailėtina.

Kaip ir baiminausi, tos netikusios moters neteko ilgai laukti.

Kažkada ankstyvą rytą pasirodė Ozolinas ir paprašė manęs ir Sašos išeiti iš kambario. Laimei, Levas Nikolajevičius snūduriavo.

— Iš Tūlos atėjo telegrama, — pasakė vyriškis. — Grafienė Tolstaja pasisamdė privatų traukinį, pirmos klasės traukinį! Atvyks į Astapovą po pietų.

Iš karto sukviečiau visus į stoties laukiamąjį: Sašą, Varvarą Michailovną, Dušaną, Sergejenką. Visi pritarė, kad Sofja Andrejevna neturi būti įleista pasimatyti su vyru. Tokiomis sąlygomis tai jį pražudytų.

— Mama temptų jį atgalios lyg paprasčiausią pupų maišą, gyvą ar mirusį, — sakė Saša.

— Aplink stoties viršininko namą turime sudaryti apsauginį ratą, — pasiūliau. — Sofja Andrejevna ir jos baisiausi palikuonys, kalbu apie šlykščiausius — Ilją ir Andrejų — turi būti sulaikyti nuo Levo Nikolajevičiaus ligos patalo.

Turime būti dėkingi, kad nors jaunasis Levas šiuo metu Paryžiuje. Jis melagis ir chuliganas, ir Viešpats žino, kaip kliudytų mano ketinimams.

Tą vakarą prieš vakarienę atvyko Sergejus. Bet aiškiai jaučiau, jog ir jis neturi būti prileistas prie tėvo lovos — ne dabar.

— Turiu pamatyti savo tėvą, — reikalavo vyrukas, stačiokiškai stovėdamas tarpduryje.

— Viskas gerai, — pasakė Saša, — jis gali įeiti.

Nemačiau prasmės priešintis. Sutikimas suteiks man pranašumo vėliau, kai galbūt prireiks.

Levą Nikolajevičių, kaip ir tikėjausi, Sergejaus atvykimas nuliūdino ir sutrikdė.

— Kaip radai mane, Sergejau? — paklausė, baimingai šnibždėdamas.

— Keliavau pro Gorbačiovą, — pasakojo Sergejus. — Ir pasitaikė konduktorius, žinantis, kur jūs esate. Man paprasčiausiai pasisekė, papa!

Levas Nikolajevičius pajuto, kad žaidimui pasirengta, o jis privalo vaidinti savo vaidmenį.

Mano nustebimui, iš Sergejaus noriai sėmė naujienas apie savo žmoną ir Jasnaja Polianą. Liūdėdamas suvokiau, jog tebesiilgi ankstesniojo gyvenimo.

Po vakarienės Levo Nikolajevičiaus temperatūra dar labiau pakilo, jis ėmė klejoti. Apie dešimtą šiaip taip užmigo.

— Ką manote, Dušanai? — pašnibždomis paklausiau.

— Beveik viskas, — atsakė gydytojas. — Būtų negarbinga teigti kitaip.

Apie vidurnaktį atvykęs tamsiai mėlynas Sofjos Andrejevnos traukinys buvo nutemptas ant atsarginio kelio. Ponia atkeliavo prabangiame vagone su keletu tarnų, slauge, visokio plauko vaikais ir jų sutuoktinėmis. Išvydome absurdišką, visomis prasmėmis grafienės vertą reginį.

Jos sutikti nuėjo Dušanas Makovickis ir pareiškė, kad abu: ir jis, ir gydytojas Nikitinas sutaria, jog šiuo metu niekas negali pamatyti jos vyro. Šis tiesmukiškumas apsimokėjo: Sofja Andrejevna pritarė Dušano argumentams ir sutiko pasilikti traukinyje, kol Levas Nikolajevičius sustiprės.

— Kartais, — vėliau sušnibždėjo Sergejenka, — ir iš šiaurės papučia šiltesni vėjai.

Nebuvo kur daugiau apsigyventi, tad privatus traukinys tapo laikinu viešbučiu.

Daktaras Nikitinas atvyko tik kitą dieną, tačiau Sofja Andrejevna to nežinojo. Jis apžiūrėjo Levą Nikolajevičių, patvirtino, kad jo širdis nusilpusi, o kairysis plautis tikrai infekuotas. Tačiau geras ženklas tas, kad karštis nukrito iki trisdešimt septynių ir aštuonių ir laikosi pastovus. Jokiu būdu galutinė diagnozė nėra plaučių uždegimas, nes Levo Nikolajevičiaus krūtinėje gydytojas girdi karkalus. Esant plaučių uždegimui, plautis arba plaučiai prisipildo skysčio. Tuomet vietoj karkalų girdėti tik nieko gera nežadanti tyla.

Levas Nikolajevičius, pradžiugintas tokio pareiškimo, tapo gyvesnis. Susirangė pagalvėlėmis apkrautame krėsle, pečius apsisiautęs antklode, kojas pasidėjo ant suolelio. Trokšte troško pasikalbėti.

— Daktare Nikitinai, norėčiau paaiškinti savo požiūrį į gyvenimą, kad suprastumėte, kodėl palikau žmoną ir kodėl, netgi būdamas per senas tokiems dalykams, jaučiu, jog privalau tęsti šią kelionę.

Sėdėjome atsilošę, apstulbę, kai jis skaitė tą trumpą savo gyvenimo filosofijos paskaitą: glaustai, aiškiai išdėstė mintis. Ir aš nesugebėčiau geriau.

— Pasielgčiau neapgalvotai, jei pasiūlyčiau ką kita, nei ilgalaikį poilsį, — pareiškė gydytojas Nikitinas. — Jūsų atsparumas menkas.

— Tai kiek? Savaitę?

— Mažiausiai — dvi savaites. Tiesą sakant, saugiau būtų pailsėti mėnesį.

— Neįmanoma! Per tiek laiko žmona tikrai mane suras. To neturi atsitikti. — Levas Nikolajevičius pasisuko į mane. — Vladimirai, juk suprantate, kodėl to neturi atsitikti?

Užtikrinau, kad suprantu ir pasakiau, kad nereikia jaudintis. Argi Sergejus nepaaiškino, kad Sofja Andrejevna susitaikė su savo nauju gyvenimu?

— Nejau galvojate, kad tuo patikėsiu?

— Galvoju, — atsakiau. — Nėra jokio pagrindo abejoti.

Levas Nikolajevičius skeptiškai apžvelgė kambarį, tada atsilošė ir įkišo smakrą į antklodę, kuria buvome jį apsupę.

— Siaubingai šalta, — tarstelėjo. — Iš kažkur traukia skersvėjis.

Vidudienį iš Maskvos su mūsų leidėju Gorbunovu atvyko Goldenveizeris. Prieš dvi dienas telegrafavau Goldenveizeriui, bet tikrai nesitikėjau išvysti jo Astapove. Žinojau, kaip ir Levas Nikolajevičius, kad šiomis dienomis jam Maskvoje, akademijoje, svarbus koncertas. Prieš kelias savaites aptarinėjome galimybę nustebinti pianistą, pasirodydami koncerte. Levas Nikolajevičius, nors ir baisiai sirgdamas, koncerto datą prisiminė ir išplūdo Goldenveizerį, kam šis atšaukęs pasirodymą.

— Negalėjau pasielgti kitaip, — paprieštaravo Goldenveizeris. — Kaip galiu viešai skambinti, kai jūs sirgdamas gulite kažkur tolybėje?

— Niekai, — atrėžė Levas Nikolajevičius. — Žemdirbys, vagodamas arimą, nepaliks lauko net dėl mirštančio tėvo. Koncertas — jūsų arimas. Negalite palikti arklo.

Tada Levas Nikolajevičius entuziastingai pasisuko į Gorbunovą aptarti būsimų „Tarpininko“ leidyklos darbų. Paaiškino, kad apsistojęs Kaukaze ar kur kitur ketina pabaigti knygą, pavadintą „Gyvenimo kelias“. Jau turi nemažai pasižymėjęs, tačiau kai kurie užrašai liko Jasnaja Polianoje, tikisi, jog juos atgausime. Patikinau, jog čia tikrai ne problema. Mane parėmė Saša pasakiusi, kad žino, apie kuriuos užrašus tėvas kalba, ir ketina padėti.