Jay Parini - Paskutinė stotis

Levas Nikolajevičius vėl atsigulė, užsimerkė. Nepaliovė kalbėjęs, bet jo balsas silpo.

Staiga įstiklintame ligonio kambario durų langelyje pasirodė Sofjos Andrejevnos veidas. Tas riebus, iškraipytų bruožų veidas, į pomidorus panašūs skruostai ir nosis prisispaudė prie stiklo. Jos akys išsiplėtė. Išgąsdindama tėvą, Saša šoko nuo kėdės, tačiau Levas Nikolajevičius spėjo pagauti šmėstelėjusį Sofjos Andrejevnos atvaizdą prieš jai atsitraukiant.

— Kas?! — sušuko. — Kas ten buvo?!

— Stoties viršininko žmona, — atsakė Saša. — Norėjo užeiti. Pasakiau, kad miegate, nenorėjau, kad trukdytų...

— Ten buvo Sofja Andrejevna!

— Jums pasivaideno, — tikino Saša. — Ten buvo Ozolino žmona.

— Tikrai, — patvirtinau. — Ten buvo ne jūsų žmona. Grafienė namuose, kaip ir kalbėjo Sergejus.

— Jei Sonia panorėtų mane pamatyti, neatstumčiau, — pareiškė Levas Nikolajevičius. — Bet tas mane pribaigtų. Žinau, tas mane pribaigtų.

— Nėra jokios galimybės, — tikinau. — Jūsų žmona — namuose.

Laimei, Levas Nikolajevičius buvo per silpnas ginčytis. Sutiko su mūsų teiginiais, tačiau pagalvojau, ar tik nežino tiesos. Stengdamiesi apsaugoti nuo tolesnio trikdymo, virš langelio pakabinome antklodę sakydami, jog stoties viršininko draugai labai smalsauja ir toliau landžios, jei neuždengsime stiklo.

— Saša, — pratarė Levas Nikolajevičius vos girdimu drebančiu balsu, — noriu padiktuoti dar vieną laišką.

— Žinoma, papa, — Saša ant kelių pasidėjo bloknotą.

— Išsiusite šį laišką Elmeriui Modui į Angliją: „Mielas Modai, pakeliui į vietą, kurioje tikėjausi pabūti vienas, apsirgau“...

Mėgino tęsti, bet Saša negalėjo girdėti. Balsas pasimetė tarp gargaliuojančių gleivių.

— Pabaigsime vėliau, papa, — pasakė Saša. — Kai pamiegosite.

Veide mačiau baisingą neviltį žmogaus, kuriam ryšiai tarp žmonių yra viskas. Jis sunkiai bepakėlė dabartinę padėtį.

Saša tvirtai įsikibo į tėvo pareiškimą, kad susitikimas su žmona jį nužudytų. Gana žiauru, pagalvojau, kai ji nuskubėjo į mėlynąjį traukinį pranešti tokio požiūrio. Nusekiau iš paskos norėdamas įsitikinti, kad Sofja Andrejevna patikės.

— Ar papasakojote, kad vos nenusiskandinau tvenkinyje? — paklausė Sašos motina.

— Jis viską žino, — atsakė Saša.

— O ką pasakė?

— Pasakė, jog jei nusižudytumėte, jis siaubingai nuliūstų, bet negali elgtis kitaip, nei pasielgė.

— Ar nutuokiate, kiek šitas traukinys man kainavo? — spiegė Sofja Andrejevna. — Penkis šimtus rublių!

Saša atkirto, esą jai nerūpi, kad šitas absurdiškas traukinys galėjo atsieiti visą Tolstojaus dvarą, dėl to Sofja Andrejevna baisiai įtūžo, pradėjo kaltinti mane, paskui Sašą, paskui savo vyrą visokiausiais klastingais darbeliais. Iš traukinio girdėjau jos klyksmą: „Melagis! Melagis!“

Vėliau, jau aprimusi, ji įkalbėjo Dušaną Makovickį nunešti jos vyrui mažą siuvinėtą pagalvėlę, atsivežtą iš Jasnaja Polianos, o mylimiausia, aiškino. Daug ramiau ilsėsis, švelniai pasikišęs ją po galva.

Makovickis tokiais atvejais tampa sentimentalus. It visiškas kvailys atnešė pagalvėlę į ligonio kambarį ir padėjo ant lovos. Levas Nikolajevičius ją iš karto pastebėjo.

— Iš kur gavai tą daiktą? — paklausė.

— Atvyko jūsų dukra Tania. Ji ir atvežė, — atsakė Makovickis.

Idiotas!

— Tania! Leiskite pamatyti dukterį, — paprašė Levas Nikolajevičius. — Kur Tania?

Saša atsivedė visą virpančią, apsiašarojusią Tanią į stoties viršininko namelį. Tania apglėbė tėvą ir pravirko jam ant peties.

— Kur jūsų motina, Tania? — paklausė Levas Nikolajevičius.

— Mama pasiliko namuose.

— Kaip ji? Ar ketina čionai atvažiuoti?

Tanios vokai virpėjo.

— Nemanau... nežinau, papa. Nėra kaip...

— Ką?

Tania vargiai galėjo kalbėti. Tėvas palietė jos ranką ir paprašė nesijaudinti, po poros dienų jis pasveiksiąs.

— Paklausk daktaro Nikitino, — kalbėjo Levas Nikolajevičius. — Tiesiog girdėti karkalai kairiajame plautyje. Plaučiai visada kėlė rūpesčių.

Tanios charakteris beviltiškai silpnas. Jos švelnumas net vimdo. Kaip kartą išsitarė Varvara Michailovna, ji turi seno apmušalo kantrybę.

Levas Nikolajevičius paprašė atnešti dienoraštį, kuriame šiaip taip iškeverzojo:

Siaubinga naktis. Dvi dienos lovoje, karščiuoju. Jie sako, Sonja Andrejevna... Lapkričio trečioji, Tania. Praeitą vakarą atvyko Sergejus. Jo vizitas ypač sujaudino. Šiandien, trečiąją, Nikitinas, Tania, Goldenveizeris, Gorbunovas. Ir tuo pačiu mano planas... Fais ce que dois adv... Kitų gerovei, tikiuosi, bet labiausiai man pačiam...

Levas Nikolajevičius retai bevartoja prancūzų, ne taip kaip kiti jo luomo atstovai. Bet pasirinko puikų priežodį: „Kas beatsitiktų, daryk, ką privalai“.

Lauke prasidėjo tikras balaganas. Reporteriai, iššniukštinėję apie apsilankymą Samordine, atsekė mūsų buvimo vietą. Visais atžvilgiais užmirštas Astapovo miestukas tapo garsus. Žodžiai tarsi raupai plito žurnalistų bendruomenėje, mintančioje ir gyvuojančioje tik paskalomis. Iš pradžių prie mūsų prisidėjo tik keletas reporterių. Netrukus jų skaičius išaugo iki nedidukės minios, kurios kulminacija tapo Pathė vyrukų, atsitempusių kino kameras ir ketinančių susukti kroniką, kurią transliuos visame pasaulyje, atvykimas. Dabar kiekvienu traukiniu atvykdavo nauja fotoreporterių, leidėjų, reporterių, mašininkių minia. Telegrafas buvo sausakimšas, o Makovickį įpareigojo kviesti nuolatines spaudos konferencijas ir pranešinėti Tolstojaus pulsą, temperatūrą, numatyti jo sveikatos būklę kelioms artimiausioms valandoms.

Valdžios nurodymu atvyko raitoji policija. Tikriausiai valdžia baiminosi revoliucinių nuotaikų kilimo. Ką gi, jie gerokai mus pervertina.

Geležinkelininkai pasitarnavo žurnalistams ištempdami didžiulį tentą ir sustatydami tuziną eilių sudedamųjų lovelių. Buvo panašu į armijos stovyklą, tik kad buvo girdėti nepaliaujamas rašomųjų mašinėlių tarškėjimas ir fotoaparatų spragsėjimas. „Riazanės — Uralo“ geležinkelių kompanija skyrė miegamųjų vagonų, kuriuos atgabeno šį rytą, o tebeplaukiantiems žiopliams, įkyruoliams ir taip vadinamiems spaudos atstovams buvo paruoštos ne visiškai įrengtos parduotuvės. Jei Levas Nikolajevičius nemirs, kažkur kils didelis skandalas...

Sofja Andrejevna bent kartą surinko savęs vertą publiką. Išsipusčiusi prieš kameras paskleidė nepaliaujamą melo srautą, tinkamą spaudai. Pasakojo, kad laikau ją atskyręs nuo mirštančio vyro, taigi visi įsivaizdavo, jog esu pats tikriausiais velnias. Tikėjausi šito, bet vis dėlto buvo gėda dėl jos.

Diena po dienos mums pavyko nuo grafienės apsaugoti Levo Nikolajevičiaus ramybę, kuris bent jau bandė patikėti, kad yra vienas kaime, apsuptas būrelio draugų, prijaučiančių jo gyvenimo būdui. Kai nukrisdavo temperatūra ir galėjo kalbėti, Levas Nikolajevičius būdavo giedros nuotakos, laimingas.

Ketvirtadienio rytą pasakė Sašai:

— Manau, greitai mirsiu, o gal ir ne. Kaip sužinoti?

— Pasistenkite negalvoti, papa, — atsakė Saša.

Jos teiginys užgavo jautrią vietą.

— Argi įmanoma negalvoti? — atrėžė Levas Nikolajevičius. — Privalau galvoti!

Kai būdavo sąmoningas, didumą laiko leisdavau sėdėdamas greta ir skaitydamas ištraukas iš „Kiekvienai dienai“, daugiausiai dėmesio skirdamas svarbioms evangelijų, upanišadų dalims, Konfucijaus „Apmąstymams ir pašnekesiams“. Levas Nikolajevičius taip pat dažnai prašė paskaityti ką nors iš Ruso, nors mėginau atkalbėti jį nuo šiuo seno įpročio. Reikalavo ir Montenio — dar vieno ateisto. Negalėjau suprasti tokių norų, bet nusileisdavau.