Jay Parini - Paskutinė stotis

— Sveika parvykusi, — pasakiau Mašai, o ji gailiai nusišypsojo.

Namiškiai, savaime suprantama, dėvėjo gedulą, o vieta vaiduokliškai tam pritiko. Čertkovas su Sergejenka visu šiuo sunkiu metu išbuvo greta Levo Nikolajevičiaus, taigi ką tik pasiekė pranešimai. Laidotuvės sutrauks dideles minias, tiesą sakant, jau visą dieną traukiniai iš Maskvos ir ne tik perpildyti — šimtai žmonių, kai kurie jų niekada nematę Tolstojaus, jau kuria stovyklas Jasnaja Polianos žemėse.

— Vos galiu patikėti, jog tu čia, — pasakiau. — Manau, nespėjau išsiųsti šios dienos laiško. Gali paimti.

Ji nusišypsojo, kai ištiesiau voką, ir įsikišo į apsiausto kišenę.

Paėmiau jos ranką ir trumpai palaikiau. Maša žvelgė į mane taip įdėmiai, jog net žeidė.

Virtuvėje prisipylėme po stiklinę arbatos.

— Žinai, tu dar puikiau atrodai, — švelniai pasakiau. — Truputį bijau, kad būdami akis į akį nesugebėsime tiesiai šnekėtis. Laiškais daug lengviau. Popieriuje esu daug nuoširdesnis.

— Vis tiek per daug pasilieki sau, net ir laiškuose.

— Nenoriu to.

— Nėra jokios priežasties, kad negalėtume atvirai kalbėtis.

Pamačiau, jog ji suvirpėjo.

— Tau šalta?

— Ne, viskas gerai.

Nusivilkau apsiaustą ir apgaubiau juo liaunus Mašos petukus, įkvėpiau mielo plaukų kvapo, visiškai nekreipdamas dėmesio, jog jie šiek tiek riebiai blizgėjo. Plaukai dvelkė vandeniu ir dumblu.

— Visą dieną keliavai. Turėtum būti išsekusi.

— Taip gera tave matyti, visa kita nesvarbu.

Išgėrėme arbatos. Merginos odinį krepšį nunešiau į kambarį, kuriame paklojau švarias paklodes.

— Ačiū, — droviai sumurmėjo Maša.

Uždaręs paskui save duris, ištiesiau ranką ir paliečiau jos veidą, švelniai švelniai leidau pirštams slysti oda. Ji užsimerkė.

— Ar galiu tave pabučiuoti, Maša?

Ji nieko neatsakė. Tiesiog atmerkė savo didžiules kaip ežerai, gilias ir drėgnas, žvakės šviesoje melsvai žalias akis.

Pajutau, jog drovumas byra nuo manęs, nusineria kaip sena gyvatės oda. Išdrąsėjęs prispaudžiau lūpas prie josios. Ryžtingai uždėjau rankas jai ant klubų.

Kai ji rankomis apsivijo mano pečius, supratau, jog viskas bus gerai.

— Myliu tave, Valia, — sušnibždėjo Maša.

— Labai džiaugiuosi.

Tą naktį mudu mylėjomės. Ne pašėlusiai, kaip tikėjausi, bet švelniai, beveik rituališkai susiliejome. Žinojau, jog niekada nebebūsiu toks kaip anksčiau.

Keletą valandų gulėjome susisukę, prisispaudę prie vienas kito tarsi vaikai. Atrodo, ji giliai įmigo, o aš gulėjau visiškai išsibudinęs, apstulbintas visko, kas atsitiko. Net nenorėjau miego. Norėjau viską jausti: sumaigytas paklodes, visą kaip ilgą jos kūną greta savęs, jos šlaunis, jos sėdmenis, jos rankas, jos pečius. Plūduriavau, toks imlus, toks žmogiškas — tvarinys iš odos, plaukų ir kaulų.

Prieš pat aušrą pamačiau, kad Maša atsibudusi, taigi švelniai pabučiavau jos kaktą.

— O, kad suprasčiau, kas yra meilė, — užsisvajojau.

— Nereikia suprasti, — atsakė Maša. — Meilei tikrai nereikia analizės.

Gale koridoriaus buvo girdėti kalbant. Supratau, jog laikas keltis, jei norime Zasekos stotyje sutikti traukinį, traukinį, parvežantį Levo Nikolajevičiaus kūną namo — ilsėtis.

— Štai! — šūktelėjo mužikas.

Į stotį įpukšėjo valandą pavėlavęs traukinys. Rytas buvo gana šaltas, geležinkelio peroną dengė sausas sniegas. Nuo vasaros užsilikę karpažolių ir tūbių stagarai kyšojo pro baltą plutą. Kai kur buvo matyti plika dirva, juoda Rusijos žemė, kurią visą laiką mėgau. Iš cerkvės girdėjau sklindantį aštuonvarpį skambesį.

Oras kibirkščiavo, kvėpuojant apie veidus telkėsi balti debesys. Visur buvo pilna policijos. Caras, kaip kalba, baiminasi sukilimo. Visa kur Rusijoje policija ir milicija padvigubino savo pajėgas, cenzūra įsigaliojo visiems raštams.

Bet Rusijos žmonių jausmų nebuvo galima užslopinti. Žmonės sriūbavo atvirai — gatvėse. Maskvoje ir Sankt Peterburge buvo uždaryti teatrai, profesoriai universitetuose atsisakė skaityti paskaitas. Mudu su Maša stovėjome už studentų iš Maskvos delegacijos.

Žinojau, supratau, kad Levas Tolstojus Rusijos žmonėms reiškė daug. Tačiau kažkaip nesupratau, gal ne visiškai, jo gyvenimo svarbos. Jo pavyzdžio.

Sofja Andrejevna išlipo iš traukinio ori ir susitaikiusi. Ji, kaip ir jos vyras, troško uždarumo. Žmonės, ją išvydę, pradėjo giedoti „Amžiną atmintį“, seną giesmę, kuria, buvo žinoma, žavėjosi Levas Nikolajevičius. Giedodama sustojo visa stotis. Net konduktoriai giedojo savo vagonuose.

Pagaliau pasirodė karstas, paprastas, lygus rusvas pušinis, ilgas ir siauras. Keturi stiprūs Levo Nikolajevičiaus sūnūs ant pečių išnešė karstą iš vagono į laukiančią karietą. Jiems einant mužikai mėtė gėles, garsiai giedojo ir verkė. Keli valstiečiai laikė iškėlę plakatą su užrašu: „Brangus Levai Nikolajevičiau, nepamiršime jūsų gerumo. Jis niekada nemirs.“ Pasirašė: „Našlaičiais palikę Jasnaja Polianos mužikai.“

Sudarėme lėtą procesiją į Tolstojaus sodybą. Kojos traškėjo sušalusiu keliu, gurgždėjo per sniegą, ilgiausias dviejų ar trijų tūkstančių žmonių, žmonių nulenktomis galvomis, traukinys nusidriekė iki didingų baltų bokštelių — vartų į Jasnaja Polianą. Pusę vienuoliktos karstas atkeliavo prie įėjimo į kabinetą, kuriame Levas Nikolajevičius parašė žodžius, nutiesusius kelią į kolektyvinę tautos atmintį.

Už viską atsakingas Sergejus atidarė karstą, parodė Levo Nikolajevičiaus palaikus. Ir ilga, liūdna procesija prasidėjo.

Levas Nikolajevičius nebuvo toks kaip visada. Buvo sukrečiančiai plonas, nosis tebepanaši į bulvę, bet tik pačiame viršuje, o šonuose — susiraukšlėjusi. Skruostai įdubę. Kažkas sušukavo plaukus ne į tą pusę, taigi barzda šiaušėsi kaip medvilnės pūkai. Lūpos buvo užsiūtos, idant neatkristų žandikauliai. Veido oda buvo suskilinėjusi tarsi sena lėkštė į milijonus gabalėlių, besilaikančių drauge greičiau iš įpročio.

Kai atėjo mano eilė atsistoti greta karsto, paliečiau jo šaltus pirštus. Meldžiausi: „Dieve, priimk savo sūnų Levą Nikolajevičių amžinybės glėbin.“ Pirmą kartą tą dieną atvirai apsiašarojau.

Maša suspaudė mano plaštaką.

Levas Nikolajevičius prašė jį palaidoti netoli griovos Zasekos miške. Čia buvo ta vieta kur, kaip kartą minėjo brolis Nikolenka, išraižyta ant žalios šakelės palaidota amžinos meilės paslaptis. Saša nurodė tikslią vietą ir vidurdienį, tokiu metu, kai Levas Nikolajevičius paprastai būtų jodinėjęs po tą mišką su Delire, tenai įvyko laidotuvės. Argi nejojau, tiesą sakant, vos prieš mėnesį drauge su juo pro tą pačią vietą? Atrodė neįtikima...

Kur bepažvelgtum, klūpėjo ar nuleistomis galvomis stovėjo gedintys, giedantys „Amžiną atmintį.“ Nuo giesmės garsiai ataidėjo galingi medžių kamienai. Giesmė, tarsi didinga banga, sklido per miškus. Fotografai pleškino iš visų kampų. Kinoreporteriai burzgino savo keistas šiuolaikiškas mašinas. Aštrus vėjas vertė visus gūžtis ir glaustis kiek įmanoma arčiau vieniems kitų.

Sofja Andrėjevna reikalavo, kad prie kapo niekas nekalbėtų. Net vienuolis neištartų įprastų žodžių. Nebus jokios ceremonijos. Netgi mirdamas Levas Nikolajevičius parodė kelią į naują pasaulį, pasaulį be melagingų kalbų, tuščių ritualų, kvailų maskuočių. Jam nereikia valdžios palaiminimų.

Bet senas mužikas pats apsiėmė. Atsistojo ant kelmo ir pasakė trumpą pamokslą apie „brangų žmogų, pakeitusį visų gyvenimus.“ Visi pagarbiai klausėsi. Nors kalbėjo „neapsišvietęs“ vyras, jo kalba buvo raiški ir aiški. Atrodė visiškai pagrįsta, kad paskutinius Levo Nikolajevičiaus garbei skirtus žodžius ištarė valstietis, vienas iš Rusijos mužikų, taip pašlovintų Levo Tolstojaus raštuose.