Jay Parini - Paskutinė stotis

Reikėjo kažkaip užbaigti, kažkaip parodyti prieraišumą, kuris niekuomet nenutrūko — nė akimirkai: „Esate mano širdyje, brangusis, mielas senas drauge, kažkada taip mane mylėjęs. Telaimina tave Dievas ir pasirūpinkite savimi.“

Tą naktį miegojau prastai, nepaisant neapsakomo nuovargio, sapnavau Liovočką, mūsų bendrą gyvenimą. Kitą rytą, prieš aušrą, vėl nuėjau prie rašomojo stalo, prikišau prie žvakės seną mudviejų su Liovočka nuotrauką ir stebėjau, kaip liepsnos atgaivina ir nuspalvina vaiduokliškus senovinių siluetų skruostus.

Mėginau parašyti kelis jį sujaudinsiančius sakinius, tačiau viršun pradėjo lįsti kaltinimai ir suvokiau, jog taip tik dar labiau susvetimėsime. Nebus jokios naudos.

Kai rašiau, į duris pabeldė tarnas. Perdavė telegramą nuo žmogaus pavarde Orlovas, „Rusijos pasaulio“ reporterio: „Levas Nikolajevičius serga Astapove. Temperatūra — keturiasdešimt.“

Jis miršta!

Pareiga visų svarbiausia. Supratau, kad privalau nuvykti. Juk jis norės mane pamatyti? Argi nenugyvenome kartu šitiek metų? Argi neišleidome į pasaulį trylikos vaikų? Net neabejojau, artėjant galui jis panorės, kad būčiau greta. Norės išgirsti ir išklausyti mano išpažintį, kaip ir aš norėsiu išgirsti ir išklausyti jo. Kai sirgdavo, visada buvo kaip vaikas, trokštantis mano dėmesio. Ir skirdavau dėmesio, kaip ir dabar skirsiu, nors Liovočka mane ir išjuokė, viešai pasišaipė iš mūsų santuokos, kuri tęsėsi beveik pusę šimtmečio.

Keliavau su Tania, Ilja, Michailu ir Andrejumi, pasiėmę slaugę ir gydytoją psichiatrą, pastarąsias savaites prižiūrėjusį mane, bei keletą tarnų. Nežinai, kas gali nutikti tokiose kelionėse, taigi geriau būti pasirengusiai. Keliomis karietomis sukorėme kelią iki Tūlos stoties. Skubėjome į rytinį traukinį, tačiau pavėlavome, dėl to turėjau samdytis specialų traukinį, o tas atsiėjo man penkis šimtus rublių!

Visą dieną ir geroką vakaro dalį važiavome į pietus, atvykome vėlų vakarą. Kai priartėjome prie stoties, kurioje merdėdamas gulėjo mano vyras, vos galėjau kvėpuoti. Jaučiausi tarsi garsi Maskvos artistė, paskutinį kartą ketinanti pasirodyti perpildytoje salėje. Galvoje susikūriau per tuziną tobulų sakinių Liovočkai. Jo senos, švelnios rankos dar kartą, kaip anksčiau palies mano plaukus. Jo akis uždengs mirties šydas. Aš irgi mirsiu. Prieraišumas mano širdyje niekada nesusilpnėjo.

Bet, vos atvykus į Astapovą, smogė žiauri tikrovė. Liovočką supę sekėjai ir fanatikai manęs prie Liovočkos neprileido. Ankstesniu traukiniu iš Maskvos atvykęs Sergejus atvyko pas mus kaip priešiškos valstybės ambasadorius, bendravo su šeimos nariais kaip mažas išpuikęs princas. Jis — mano sūnus, bet nekenčiu jo. Tėvas „mirs“, jei mane pamatys , pareiškė Sergejus. Ar teisingai išgirdau?

Tačiau buvau per silpna, kad nepaklusčiau šiems žmonėms, kurie man, kaip visada, primetė savo valią. Argi moteris turi nors menkutę galimybę? Ar kada turėjau galimybę su Liovočka, išnaudojusiu mane tarsi melžiamą karvę?

Jis diena po dienos merdėjo, o aš nė bluosto nesudėjau. Tada, kaip ir dabar, išsekimo stebuklas nors trumpam gelbėjo mane nuo skausmo. Bet visą laiką jaučiau širdies dūžius, atsikartojančius riešuose ir smilkiniuose. Vaizduotę kamavo vizijos, pragaro vaizdai.

Visą laiką kinematografininkai įrašinėjo mano sielvartą. Visas pasaulis regėjo, bet niekas nesuprato mano liūdesio.

— Pasisukite į dešinę, grafiene, — rėkavo apgailėtinas operatorius Mėjeris. — Parodykite akis, grafiene. Vis dar girdėjau, mačiau, kaip jie, tie furijos, prisuka savo mechanizmus.

Kartą praeidama pro stoties viršininko namuką pastebėjau, jog nėra sargybos. Įžūliai įžengiau ir pamačiau jį, savo mirštantį vyrą, besiraitantį siauroje lovoje. Mačiau žilą barzdą ir plaukus, nubalusius antakius — visą baltą ant baltų paklodžių. Vien tik baltumas, mirties įvaizdis. Mirtis ir amarai!

— Liovočka! — surikau, bet kažkas, dar tebešaukiančią, jau stūmė mane atgalios, tarsi Euridikę — atgal į vienišumo pragarą.

Iš Sankt Peterburgo atėjo patriarcho telegrama, prašanti mano vyrą atgailauti, bet Čertkovas atsisakė netgi parodyti jam telegramą. Taip pat neprileido ir abato Varsonofijaus, atkakusio iš Optino vienuolyno.

Viešpaties dieną, sekmadienį, Sergejus pažadino mane šiek tiek po vidurnakčio. Sapnavau vieną birželio dieną prieš dešimtmečius, kai mudu su Liovočka lakstėme miške. Atsisėdome vaiskioje proskynoje, apsupti lauko gėlių, valgėme stirnieną su duona užsigerdami vynu. Jis kalbėjo, kad niekada manęs nepaliks, kad esu jo gyvenimas, kad jis negalėtų be manęs gyventi. Parvertė mane tarp vėdrynų ir saulučių, pakėlė sijonus, tampė savo didžiulėmis plaštakomis. Ir persmelkė savo nesutramdoma dvasia. Pakėlė liepsnojantį meilės kardą ir užvaldė. Visiškai atsidaviau šiam primityviam deginančiam jausmui.

O dabar šitai.

— Mama , pabuskit! — kartojo Sergejus. Jam kvėpuojant užuodžiau tabako kvapą. — Tėvas nepratemps iki ryto. Dabar galit jį pamatyti.

Visa drebėdama, vis dar su naktiniais, nusekiau paskui sūnų pro dvigubas žurnalistų eiles.

— Ar jis miršta, grafiene? — šūktelėjo kažkoks vyras prancūziškai.

Stūmiau juos visus į šoną.

— Leiskite jį pamatyti! — suspiegiau Čertkovui, kuris tarsi akmeninė užtvara stovėjo mano kelyje. — Tu kiaule! Praleisk!

— Turėtumėte būti kantresnė, Sofja Andrejevna.

O ką aš dariau? Negi nelaukiau dienų dienas tvankiame vagone, kol jie kėlė pokylius prie mirštančio mano vyro lovos?

Sustojau prie ištiestų Čertkovo rankų, o jis nebandė manęs sustabdyti.

Liovočka gulėjo lovoje tarytum tuščiaviduris pėdas. Blausioje šviesoje veidas atrodė pamėlęs, nosis aštriai išsikišusi. Paliečiau kaktą. Ji buvo drėgna, degė. Liovočka judino lūpas, bet neišleido nė garso. Net šnabždesio.

— Atleisk man, brangusis! — ištariau suklupusi greta. Paėmiau jo ranką, tokią bedvasę ir svetimą.

Jis truputį krūptelėjo ir ėmė gokčioti. Negalėjo kvėpuoti.

— Prašau, brangusis, atleiskite man! Buvau kvailė. Nesu išmintinga, juk žinote... Esu savanaudė, tiesa. Niekuomet nesugebėjau parodyti tos meilės, kurią jaučiu. Turite patikėti, Liovočka! Turite suprasti! Prašau! Prašau! — kalbėjau per garsiai, bet nešaukiau.

Sergejenka ištempė mane iš kambario.

— Valdykitės, grafiene.

Pažvelgė šaltai, įstumdamas į krėslą gretimame kambaryje. Aplink susibūrė minia, kaip grifai, laukiantys, kada galės pradėti draskyti mano kūną, puotauti ant mano palaikų.

— Noriu kalbėti savo vyrui, — kartojau, kūkčiodama po kiekvieno skiemens. Greitai supratau, jog prieš jo valią jie duoda jam morfijaus ir švirkščia kamparą, širdžiai. Tai buvo barbariška ir žiauru.

Vėliau, po kelių valandų, daktaras Usovas įkalbėjo kitus leisti man pasėdėti prie vyro lovos su sąlyga, kad garsiai nekalbėsiu.

Prieš švintant Dušanas Makovickis pakėlė žvakę prie mano vyro veido. Liovočka padarė grimasą ir nusisuko. Pradėjo krūpčioti ir dejuoti.

— Gurkštelkite, Levai Nikolajevičiau. Sudrėkinkite lūpas, — kalbėjo Dušanas, pridėjęs puodelį prie lūpų.

Jis šiek tiek gurkštelėjo ir vėl dejuodamas atsilošė.

Surikau:

— Liovočka! — bet jis manęs negirdėjo.

Kvėpavimas ėmė lėtėti, tapo neritmingas.

Jo sąmonė platėjo, kaip vandens ratilai — kiekvienas ribulys vis toliau nuo centro. Staiga daktaras Usovas pasakė.

— Pirmas sustojimas!

Žinojau, kas prasideda, tą akimirką įsivaizdavau ir kartojau metų metus. Prispaudžiau dešinę Liovočkos ranką tvirtai sau prie skruosto. Ji buvo karšta, kraujas dar tekėjo. Jis tebebuvo gyvas, mano Liovočka.