Jay Parini - Paskutinė stotis

Tą naktį Levas Nikolajevičius patyrė keletą nežymių traukulių. Jis trumpai sudrebėdavo nuo viršugalvio iki kojų pirštų, o dešinėje rankoje visą laiką laikė įsivaizduojamą pieštuką ir skrebino ant nesančio popieriaus.

Kambarin triukšmingai įžengė Varvara Michailovna. Levas Nikolajevičius krūptelėjo.

— Maša! Maša! — sušuko ir vėl nugrimzdo į stingulį. Niekuomet taip ir neatsigavo po mylimos dukters Mašos mirties. Taip nuožmiai, su akivaizdžiu praradimo skausmu šaukdamas Mašos vardą Levas Nikolajevičius žeidė Sašos jausmus.

Penktadienį būklė pablogėjo. Iš Maskvos atvyko garsusis daktaras Berkenheimas, plaučių ligų specialistas. Jis neslėpė savo nuomonės.

— Bijau, jog čia pabaiga, — pasakė.

— Negali būti! — prieštaravo Saša. — Klystate. Juk temperatūra nukrito.

Bet karščiavimas nesiliovė. Dvi dienas laikėsi trisdešimt devyni ir septynios. Pulsas po pietų neįtikėtinai pagreitėjo, galvojome, jog širdis neatlaikys. Dušanas Makovickis tiesiog paklaiko, nes manė, jog yra asmeniškai atsakingas už savo paciento pulso dažnumą.

Daktaras Berkenheimas atsivežė visą šiuolaikinės medicinos arsenalą: deguonies balionus, digitalino. Tačiau Levas Nikolajevičius nepasitikėjo šiuolaikine medicina ir prietaisais, taigi gydymo atsisakė.

Jo būklė kaitaliojosi kas valandą. Per pietus buvo visiškai sąmoningas, nurodinėjo mums, diskutavo apie „Tarpininko“ veiklą. Apie aštuntą pradėjo klejoti, ėmė šaukti seniai mirusią tetą Tuanetę.

Vėl pasirodė Tania, ir jis pasakė.

— Tiek visko užgriuvo mano Sonią, mano mielą Sonią. Ji neištvers. Šitai ją pribaigs.

— Ar norite ją pamatyti? — paklausė Tania. — Ar ją pakviesti?

Visi įsitempė. Ir kas jai šovė į galvą?

Laimei, tėvas nieko nepasakė. Pažiūrėjo į mus sutrikęs ir susmuko ant pagalvės. Lūpos įsirėžė į bedantes dantenas, kaip subliūkšta mielinės duonos kepalas.

Iš Maskvos atvyko dar du gydytojai: daktaras Usovas ir daktaras Šurovskis. Juos pakvietė Andrejus ir Ilja. Nekompetentingi daktariūkščiai susispietę kampe pradėjo aptarinėti padėtį pseudomoksliniais svaičiojimais, kalbėjosi su Makovickiu, kuris atrodė kankinamai sutrikęs.

Kai Levas Nikolajevičius juos išvydo, sušnibždėjo Taniai:

— Na štai. Pabaiga. Ir nieko nepadarysi.

Sustingę stovėjome aplinkui. Prisiminiau, kaip jis prieš devynerius metus vos nenumirė Gasproje. Levas Nikolajevičius nuvyko tenai atgauti jėgų šiltoje Krymo saulėje. Vienu metu jam pablogėjo, ir Sergejus paklausė, ar nenorėtų pamatyti vietinį šventiką, kuris meldė paskutinės „grafo“ atgailos. Levas Nikolajevičius atrėžė:

— Argi jie nesupranta, jog net gulint mirties patale du kart du — vis dar keturi!

Saša pasilenkusi papureno pagalvę, išlygino drobines paklodes, apkamšė antklodę.

— Brangioji, — prabilo Levas Nikolajevičius, — švaistai pernelyg daug laiko seniui, susiruošusiam mirti. Tavo dėmesio reikia daugybei žmonių pasaulyje.

— Nekalbėkite, papa, — atsakė Saša.

Sofja Andrejevna, Andrejus ir Ilja stovėjo greta namuko: neapykantos kupinas būrelis, reikalaujantis įleisti, bet Dušanas Makovickis kaip bebaimis leitenantas juos laikė. Pasakė, jog Levui Nikolajevičiui šiandien daug geriau, kad temperatūra nukrito. Daktarui kažkaip pavyko įkalbėti juos grįžti į traukinį.

Į pavakarę Levas Nikolajevičius vis labiau kliedėjo, maskviškiai daktarai reikalavo kamparo injekcijos, nuo kurios kūnas trumpai pasirangė ir atsipalaidavo. Virš veido įtaisė deguonies balioną — siaubingą šiuolaikinį prietaisą, tiesiog kankinimo kamerą. Turėjau nusisukti.

Turėjome rūpesčių ir su Bažnyčia. Levas Nikolajevičius buvo tarsi simbolis iššūkio jų pasenusioms dogmoms. Bažnyčia bandė apkerėti žmones, primygtinai siūlydama jiems sekti paskui caro armijas į begalinius beprasmiškus mūšius. Akivaizdu, jog jiems labai apsimokėtų pranešti, kad mirties patale Levas Tolstojus atsižadėjo savo pažiūrų ir mirė Motinos Bažnyčios glėbyje.

Atėjo Sankt Peterburgo metropolito telegrama, prašanti Levo Nikolajevičiaus atgailos. Greitai ant slenksčio pasirodė grasus vienuolis tėvas Varsonofijus, mažas apžėlęs tvarinys juoda su ryškėjančia žile barzda, dvokiantis česnakais ir vynu. Pirmiausiai apsimetė didžiai prijaučiantis Tolstojaus mintims, paskui pabandė gražbyliaudamas įkalbėti mus leisti pasimatyti su Levu Nikolajevičiumi.

— Tik noriu jį pamatyti! — rypavo.

Atsakėme, jog tai neįmanoma, taigi jis prisitrynė prie Sofjos Andrejevnos, tarsi nuo to padidėtų galimybę pasikalbėti! Galų gale Ozolinas pranešė, jog Maskvos arkivyskupo nurodymu į Astapovą atvyksta pats Tūlos vyskupas. Kokios nesąmonės.

Saša parodė man vienuolio jai parašytą laiškelį. Nuostabus apgaulės pavyzdys, išraitytas patyrusios rankos:

Turėtumėte žinoti, kad grafas pasakė savo seseriai, jūsų tetai, kad norėtų pasikalbėti su Bažnyčios atstovais dėl amžinos savo sielos ramybės. Labai apgailestauja, kad šio noro neįgyvendino Samordine. Maldauju jūsų, jaunoji panele, su visa pagarba, praneškite grafui apie mano buvimą Astapove. Būsiu labai laimingas, galėdamas jį pamatyti, nors ir penkioms minutėms. Jei jis nepanorės, kad išklausyčiau išpažintį, tučtuojau grįšiu į Optiną, ir tebūnie Viešpaties valia.

Įmečiau laiškelį į židinį. Prieš pražūdamas oranžinėse liepsnose, jis plačiai išsiskleidė.

Prisiminiau ištrauką iš Levo Nikolajevičiaus dienoraščio, parašytą tūkstantis devyni šimtai pirmaisiais, kai sirgo Gasproje: „Kai jausiu, jog priartėjo galas, noriu, kad manęs paklaustų, ar vis dar regiu gyvenimą kaip nepaliaujamą artėjimą Dievo link, kaip meilės augimą. Jei nepajėgčiau kalbėti, o atsakymas skambėtų — taip, užmerkčiau akis. Jei atsakymas būtų, deja, neigiamas, pakeičiau akis į viršų“. Man šovė į galvą, jog turėčiau pateikti šį klausimą dabar, bet, atrodė, neverta rizikuoti.

Mielasis Levas Nikolajevičius atrodė kaip niekada arti to plonyčio šydo, skiriančio mus nuo amžinybės.

Šeštadienio vakarą lūpos tapo tarsi akmeninės. Ant skruostų, ausų ir rankų iššoko mėlynos dėmės. Jis pradėjo dusti ir gergždžiančiu balsu šaukėsi gydytojų:

— Negaliu kvėpuoti!

Jie įšvirkštė dar vieną kamparo aliejaus injekciją, nors Levas Nikolajevičius nepaliovė prieštaravęs.

— Kvailystės... Kvailystės! — kimiai švarkštė. — Nereikia injekcijų... Palikite mane ramybėje, dėl Dievo meilės!

Tačiau injekcijos padėjo. Jis beveik iškart tapo daug ramesnis ir atsisėdo lovoje. Pasišaukė Sergejų.

— Mano sūnau, — prašneko, kai Sergejus priklaupė greta ir prikišo ausį prie tėvo lūpų. — Tiesa... tiek daug man reiškia... kelias...

Jo balsas užlūžo, išsekintas pastangų dar kartą byloti tiesą, dar pamosuoti kalbos botagu.

Pusę vienuoliktos visai palaimingai atrodydamas, užmigo. Visus, išskyrus Makovickį, išprašiau iš kambario.

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime Dušanas Makovickis pravirko.

39 Sofja Andrejevna

Keturias dienas pratylėjusi, nieko nevalgiusi, tik išgėrusi kelis gurkšnius vandens, parašiau:

Nesibaiminkit, mielasis, nekeliausiu jūsų ieškoti. Vargiai galiu bepajudėti, tokia silpna tapau. Neraginsiu jūsų grįžti, nieku gyvu. Elkitės, kaip jums atrodo geriausia. Jūsų išvykimas man — pamoka, skaudi pamoka, ir jei ištversiu, jei nenumirsiu, o jūs sugrįšite, darysiu viską, ką tik pajėgsiu, kad jums taptų lengviau. Tačiau širdis jaučia, kad niekuomet nebesusitiksime... Liovočka, suraskite meilę, kuri dar rusena jūsų širdyje ir žinokite, jog manyje irgi bunda didžiulė meilė.