Jay Parini - Paskutinė stotis

Nežinojau, ką atsakyti.

— Kaip Dievas duos.

Ji atsisėdo ant kėdės greta lovos. Pagalvojau, kad tuoj pravirks. Nenorėjau matyti ko nors verkiančio.

Paskaičiavau pulsą. Devyniasdešimt trys. Žmogui miegant toks dažnumas yra grėsmingas. Taip pat mačiau, kad Levas Nikolajevičius patiria silpnus, nerimą keliančius traukulius. Prasideda sunkūs laikai. Karštis tebebuvo didelis, bet nors nebekilo. Kairysis plautis, dažnai komplikuotas, aiškiai švokštė. Baiminausi prasidedančio plaučių uždegimo.

Stoties viršininko žmona, maloni apskritaveidė širdelė tankias juodais, į kuodą pakaušyje suimtais plaukais, kuriuose jau ryškėjo sniego baltumo sruogos, atnešė avižinės košės. Stiklinė po stiklinės iš virdulio gėrėme arbatą. Tie žmonės pagarbūs ir sąžiningi, paprasti, tačiau suprantantys Levo Tolstojaus buvimo čia svarbą. Iš tikrųjų netgi atrodė labai patenkinti, jog garsusis rašytojas pasinaudos jų svečių kambariu. Visų vardu padėkojau šeimininkams.

Labai blogai, kad Saša pati jiems nepadėkoja. Tikrai, ji dar vaikas ir visai neišmano mandagumo taisyklių. Jei visai atvirai, mergaitė turi savanaudiškų bruožų, kurie visada neramino jos tėvą. Varvara Michailovna dar blogesnė. O abi kartu ir šventąjį išvestų iš kantrybės. Reikėjo nemažai ištvermės pastaraisiais metais stebėti jas krizenančias, besignaibančias, susikibusias už rankučių. Jų fizinis artumas pradėjo trikdyti, tačiau niekas nieko lyg ir nepastebi. Nesiruošiu būti pirmas, kuris iškels šitą klausimą.

Pabudęs Levas Nikolajevičius pamojo Sašai. Norėjo padiktuoti telegramą Čertkovui.

— Labai noriu jį pamatyti, — pasakė, o mes sutikome tą vyrą pakviesti. — Bet tik ne kitus! — pridūrė. — Niekam daugiau neprasitarkite, kur esu.

— Neturėtumėte jaudintis, — patikinau. — Bus imtasi visų atsargumo priemonių.

— Aš labai dėkingas jums, Dušanai, labai dėkingas.

Jis atrodė toks verksmingas, toks graudus. Nusisukau.

Tą vakarą Levas Nikolajevičius vėl pradėjo minčių kovą, ypač buvo sutrikęs dėl to, kur esąs. Bet greitai užmigo, pirmą kartą po atvykimo į Astapovą, nugrimzdo į tikrai gilų miegą. Teištiko keli traukuliai.

Kitą rytą jam žymiai pagerėjo. Pulsas normalizavosi, taip pat ir temperatūra. Atrodė, jog tikrai įveiks krizę ir kad pakankamai greitai būsime Kryme, Bulgarijoj, o gal Turkijoj, kažkur, kur šviesu ir šilta, kur Levas Nikolajevičius galės mąstyti, dirbti ir melstis netrikdomoje vienumoje.

Jis atsisėdo lovoje pastebimai pradžiugęs, su visais draugiškai plepėjo. Norėjo aptarti įvairius kelionės maršrutus, taigi kalbėjomės gerą valandą. Jis neprarado susidomėjimo pasauliu.

Saša paklausė apie Dievą pamaniusi, jog klejonių metu tėvas galbūt suvokė kažką nauja, nei visada galvojo. Tyliai iš jos pasišaipiau. Tačiau Levas Nikolajevičius buvo malonus kaip visada, su būdingu tiesumu atsakė į klausimą:

— Dievas — begalinė visuma, kurios kiekvienas žmogus apčiuopia tik dalelę. Mes esame Dievo apraiška laike, erdvėje, medžiagoje.

Ji tą užsirašė. Kaip ir aš.

Levas Nikolajevičius pakėlė pirštą.

— Dar viena mintis, Saša. Dievas pats nėra meilė, bet kuo daugiau meilės žmoguje, tuo labiau per jį apsireiškia Dievas ir tuo teisingiau tas žmogus gyvena.

— Argi galime pasirinkti Dievo buvimą? — paklausiau.

Levas Nikolajevičius papurtė galvą:

— Nieko negalime pasirinkti.

Padėkojau už teiginį.

Priminėme, jog aną vakarą jis prašė pakviesti Čertkovą, taigi Levas Nikolajevičius labai sunerimo, kaip dėl to pasijus Sergejus ir Tania. Todėl paprašė Sašos štai ką užrašyti:

Prašau, nesupykite, kad drauge su Čertkovu nepakviečiau jūsų. Juk žinote, kad mudviejų santykiai ypatingi, Vladimiras Grigorjevičius aukoja savo gyvenimą tam pačiam tikslui, kuriam aš pašvenčiau beveik keturiasdešimt metų. Tas tikslas man labai brangus, todėl tikrai norėčiau, kad jis taptų esminis visiems žmonėms, įskaitant ir jus... Laimingai. Pamėginkite paguosti savo motiną, kurią nuoširdžiai myliu.

— Galėsite atiduoti šį raštelį po mano mirties, — pasakė staiga apsiašarojęs. Tai buvo jam labai nebūdinga.

Visą dieną gretimame kambaryje žaidė trys maži Ozolino vaikai: dainavo, švilpavo, šūkavo. Iš virtuvės sklido nemalonus verdamų kopūstų tvaikas, tarškėjo puodai, buvo girdėti juokas. Baiminausi, jog garsai trukdys Levui Nikolajevičiui, tačiau jis pasakė mėgstąs sambrūzdį ir paliepė niekam nieko nesakyti.

— Esame svečiai, — pabrėžė. — Turime gerbti šios šeimos gyvenimą.

Apie ketvirtą jis ėmė drebėti. Vėl palindo po apklotais, kaktą išpylė šaltas prakaitas, smakras virpėjo. Pamatavau temperatūrą: trisdešimt devyni ir aštuonios. Netrukus pradėjo spjaudyti į indelį kruvinus skreplius.

Pasikviečiau Sašą į gretimą kambarį.

— Siūlyčiau iš Tūlos išsikviesti gydytoją Nikitiną. Jis daug geriau už mane išmano, kaip gydyti plaučių uždegimą.

— Nusiųsiu telegramą Sergejui, — atsakė ji. — Jis pasirūpins, kad Nikitinas greitai čia atvyktų.

Vaiduokliškai išbalusi, Saša nuskubėjo į stotį. Visi žino, jog senyviems žmonėms plaučių uždegimas baisiai pavojingas, o gal kaip tik „draugingas“. Ši liga dažnai vadinama „senų žmonių draugu“, nes išvaduoja iš esamų kančių.

Visą naktį prasėdėjau greta Levo Nikolajevičiaus, nustatytais intervalais matuodamas temperatūrą ir tikrindamas pulsą. Tikra kankynė. Niekaip nenumalšinau jo troškulio, jis kelis kartus šaukėsi Dievo, meldė mirties. Tarsi senas laivas, besibraunantis per audrą, nuplėštomis lentomis, nuplėštomis burėmis, sulaužytu bušpritu.

Man palengvėjo, kai stojus rytui Levas Nikolajevičius tebebuvo gyvas. Kol jis knarkė, pagaliau giliai įmigęs, išėjau trumpam įkvėpti oro gurkšnį. Irgi jaučiausi išsekęs, spazmavo žarnyną. Kad neparvirsčiau, laikiausi už turėklų. Tą valandą stotis buvo tuščia. Vienui vienas sėdėjau perone ir žiūrėjau į begalybėn nusitęsusius sidabrinius bėgius. Pasidingojo, kad kūno gyvenimas ir sielos gyvenimas, kaip ir šitie bėgiai, bėga lygiagrečiai į regimą ateitį. Mums patiktų įsivaizduoti susitikimo tašką, sandūrą, kurioje žemiškasis kūnas susijungia su dangiškuoju. Bet čia tik iliuzija. Kūno bėgis, kažkur, apibrėžtame taške, nutrūksta. Sielos bėgis tęsiasi — tikriausiai į begalybę. Kas atsakys?

Priklaupęs ant suolelio, meldžiausi už Tolstojaus šeimą ir už savo paties sielą. Ir giliai viduje jaučiau, kad nesu vienišas.

Kai po valandos Levas Nikolajevičius prabudo, pats pasimatavo temperatūrą. Keturiasdešimt ir dvi.

— Blogas ženklas, Dušanai, — pasakė.

— Pasveiksite, — tariau.

— Nereikia meluoti, bičiuli, — patikino. — Bet suprantu, kaip jaučiatės. Tik atsiminkite, kad jūs — mano gydytojas, o ne mano angelas. Kas beatsitiktų, tai ne jūsų kaltė.

Staiga jį apėmė kosulio priepuolis, pradėjo baisiausiai purtytis. Daviau stiklinę vandens.

— Viskas bus gerai, — pasakė Levas Nikolajevičius. — Jūs visiškai teisus.

Pažiūrėjau į grindis. Kvaila iš mano pusės elgtis su juo kaip su vaiku.

— Štai jis, — tada pasakė, — šachas ir matas.

Pasižiūrėjau. Levas Nikolajevičius šypsojosi.

38 Čertkovas

Džiūgavau, kai Levas Nikolajevičius paliko Sofją Andrejevną. Visi įsivaizdavo, jog už jo išvykimo slėpiausi aš, tačiau tas buvo netiesa. Reporteriai iš Maskvos ir Peterburgo, iš Paryžiaus ir Londono iš karto susisiekė su manimi. Bet pirmiausia pasakiau tiesą: nežinau, kur jis išvyko. Pasakiau, jog Tolstojus norėjo ištrūkti. Nenorėjo viešumo.