Jay Parini - Paskutinė stotis

Ypač vyresnysis atrodė taip, tarsi nuogas paties caro būtų nutvertas prie Žiemos Rūmų.

— Būkite ramūs, jūsų nuodėmės jus suras, — vos girdimu balsu tiems vyriškiams sušnibždėjo Dušanas. Mačiau, kaip raukosi Varvara Michailovna, taigi jai žnybtelėjau. Dušanas gnybtelėjimą pastebėjo ir visas išraudo. Sumurmėjo kažką, bet nekreipiau dėmesio. Man patiko tą vyrą trikdyti.

Kai traukinyje pasklido žinia, jog važiuoja Tolstojus, abiejuose koridoriuose vagono galuose susirinko minios. Smalsuoliai ėjo tarpu tarp suolų, vėpsodami į garsiausią pasaulio rusą. Netgi tada keistai didžiavausi esanti Tolstojaus dukra, bet taip pat žvelgiau pavydžiai. Nekenčiau jų įžūlumo, jų niekingų snukelių, nepaliaujamo šnairavimo ir erzelio. Kas jie manosi esą?

Paprašiau konduktoriaus suvaldyti minią, jis sutiko padėti, lankstydamasis ir kalbėdamas: „Taip, jūsų šviesybe. Ko tik panorėsite, jūsų šviesybe.“ Skurdžiame antros klasės vagone šis ypatingas kreipinys atrodė ne vietoje. Bet kuriuo atveju nepakenčiu tokio pataikūniško elgesio, nors tą akimirką vyriškio susirūpinimas buvo naudingas.

Ant benzininės krosnelės vagono gale pašildžiau tėvui truputį miežių sriubos. Padėjo Dušanas, staiga tapęs gana plepus. Jam patinka, kad tėvas — garsenybė.

— Turėjote pamatyti sambrūzdį pakeliui į Optiną, — ėmė pasakoti. — Vagone visi apspito Levą Nikolajevičių, ėmė klausinėti apie Dievą, apie tinkamą valdymo formą, apie mokesčius. Būtumėte mačiusi savo tėvą! Stovėjo vagono viduryje ir valandą dėstė apie Henrį Džordžą ir jo vieningų mokesčių teoriją. Ir tai — aštuoniasdešimt dvejų metų vyriškis, ką tik palikęs namus! Ir beveik nemiegojęs praėjusią naktį. Net nemirktelėjo. Jis nepaprastas. Nepaprastas žmogus.

Šis pasakojimas uždavė man rūpesčio ir šiek tiek nuliūdino. Argi tėvas toks nešališkas, toks bejausmis, kad gali susitelkti ties apmokestinimo teorija paties įtempčiausio jo gyvenimo momento metu? Ar jis antžmogis ar... nežmoniškas? Kita vertus, jis gali būti toks mielas, toks dėmesingas. Tiesiai, paprastai atsako visiems, kurie kreipiasi: ir tarnams, ir valstybių vadovams. Kai žvelgia į tave savo tvirtu žvilgsniu, nedrįsti ištarti to, ko negalvoji.

Davėme tėvui miežių sriubos su trapias sausainiais, kurių pasiėmė Dušanas. Tėtis atrodė labai dėkingas. Atsisėdo saulėje, kuri krito pro vagono langus ir atrodydama begalinė gulė ant spindinčių metalinių grindų. Paskui, nepaisydamas vagono traškesio ir supimosi, ratų bildesio, iš variklio nešamų suodžių dvoko, tėvas užmigo. Apklojau antklode, o jis jaukiai susirangė sėdynėje.

Stotyje į traukinį įlipo du vyrai, iš pažiūros atliekantys tikrai ne taikią misiją. Stovėjo vagono gale vogčiomis šnairuodami į mus, apsimesdami, jog rūko ir kalbasi tarpusavyje. Kilo įtarimas, taigi pakviečiau konduktorių.

— Klausau, jūsų šviesybe.

— Tie vyrai... matote?

— Matau, jūsų šviesybe.

— Kas jie?

— Policininkai, jūsų šviesybe. Jūsų apsaugai.

Netikėtai atsisėdo tėvas, sutrikęs ir piktas.

— Kur mes dabar? — garsiai paklausė.

Dušanas nuskubėjo pas jį.

— Viskas gerai, Levai Nikolajevičiau. Viskas puiku. — Paguldė tėvą ant šono ir pamatavo temperatūrą. Trisdešimt devyni ir du!

— Dušanai! — surikau.

Jis taip pat atrodė sukrėstas.

— Pasveiks. Viskas bus gerai, — kalbėjo. Bet iš šnairo žvilgsnio mačiau, jog pats netiki tuo, ką kalba.

Tėtis palietė mano ranką.

— Klausykite Dušano, mieloji. Dabar jaučiuosi daug geriau... Tereikia truputį numigti.

Jis vargiai turėjo jėgų spustelti mano riešą.

Palinkau prie tėvo ir pradėjau raudoti. Negalėjau liautis. Dūmai vagone gulė taip tirštai, mus buvo apspitusi visa minia nepažįstamų žmonių. Buvo pasibaisėtina. Net Varvara Michailovna atrodė nutolusi, tokios nuotaikos, kurios negalėjau perprasti. Buvo irzli, nekantri, netgi bjauri — ir taip visą dieną. Neturėjau supratimo, kaip galėtume nusigauti iki Novočerkasko.

Po dviejų, gal trijų valandų Dušanas man sušnibždėjo, jog tėvui kyla karštis. Dabar jis buvo visai supanikavęs. Apsimetinėti nebuvo prasmės.

— Negalime važiuoti! — pasakiau.

Dušanas palingavo galvą. Bet ką tuomet daryti?

Traukinys truktelėjo ir išleido įprastą garsą, kai metalas trinasi į metalą, už lango buvo matyti maža dulkėta stotelė: Astapovas.

— Bus gerai, — pasakė Dušanas. — Jei reikės, galėsime čia pernakvoti. Jūsų tėvas per daug sunkiai serga, negali keliauti. Reikia gerai pailsėti, tikriausiai keletą dienų.

Jis prikando virpančią viršutinę lūpą. Tą akimirką pagalvojau, jog mato dūžtančiais gražias svajones apie Bulgariją, Turkiją, apie Kaukazą.

Priekin žengė keletas vyrų, pasiruošusių padėti iškelti tėvą iš traukinio. Mudvi su Varvara sekėme paskui.

— Atsiprašau, Saša. Tikrai atsiprašau, — tarstelėjo Varvara Michailovna.

— Kodėl?

— Jaučiuosi... sutrikusi. Nežinau, ką čia veikiu.

— Argi mudvi viena kitos nemylime? Tu mano sena draugė. Man tavęs reikia.

Ji mane apkabino.

— Ar aš pabaisa?

— Taip, tu pabaisa, — atsakiau.

Susikibusios rankom mudvi nusekėme paskui tėvą ir Dušaną Makovickį. Tėvas kiekvieną žingsnį žengė prieš tai visą amžinybę svarstęs, įsitvėręs Dušano rankos, kad išlaikytų pusiausvyrą. Dabar būti nešamam reikštų pralaimėjimą.

Jis atsisėdo ant medinio suolelio prie stoties, lazdelę pasidėjo tarp kojų. Galva nulinko ant krūtinės. Skruostai buvo šiek tiek drėgni.

Dušanas nuėjo pasikalbėti su stoties viršininku, gretimais turinčiu namą, kuriame, tikėjomės, tėvas galės kelias dienas pailsėti. Namukas nedidelis, šviesiu skardiniu stogu, tinkuotomis ir raudonai nudažytomis sienomis. Iki bėgių tebuvo apie penkiasdešimt žingsnių, vadinasi, bus triukšminga, namuką supo nedidelis sodelis.

— Levui Nikolajevičiui tenai bus patogu, — pasakė Dušanas. Mano palengvėjimui, jis vėl atrodė savimi pasitikintis. — Stoties viršininkas pasakė, jog galime naudotis svečių kambariu tiek, kiek reikės. Netoliese nėra viešbučių, tai mums pasisekė, kad jis toks kilniaširdis. Visi kiti galėsime miegoti pačioje stotyje, laukiamajame. Viršininkas parūpins sulankstomų lovelių.

Žiūrėjau, kaip tėvas svirduliuoja į mažą namelį, ne didesnį nei įrankių sandėliukai Jasnaja Polianoje. Nežinau kodėl, bet negalėjau liautis raudojusi, net kai Varvara Michailovna suspaudė mano ranką ir priglaudė mano galvą sau prie peties.

Atrodė, jog priėjome pasaulio kraštą.

37 Daktaras Makovickis

Be abejonės, turėjome pasilikti Šamordine. Mano profesinį nuovokumą galėjo sumažinti entuziazmas. Labai apgailestauju.

Levas Nikolajevičius sirgdamas guli stoties viršininko Ozolino name.

Buvo siaubinga regėti jį einantį iš traukinio. Kiekviename žingsnyje — begalinis silpnumas! Mužikai išsirikiavo į eilę palei taką iki durų, suvokdami, jog vyksta kažkas didinga ir baisu. Visi žinojo, kad eina Levas Tolstojus. Nusiėmė kepures ir lankstėsi, tarsi čia būtų Indija, kurioje garbinamas šventas žmogus.

Levas Nikolajevičius galvoja, jog grįžo į Jasnaja Polianą.

— Kur mano antklodė? — paklausė atsigulęs mažame kambarėlyje. Antklodė su raktų piešiniu puošė jo lovą nuo vaikystės.

Visą laiką drebėjo, taigi apklojome stoties viršininko žmonos atneštomis storomis dygsniuotomis antklodėmis. Greitai nugrimzdo į abejingą snaudulį, galva negrabiai pasviro į vieną pusę.

— Ar jis gyvens, Dušanai? — paklausė Levo Nikolajevičiaus duktė.