Jay Parini - Paskutinė stotis

— Aleksandra Lvovna! — sušuko tėtis, taip ir suakmenėdamas tarpdury.

— Papa!

Stipriai apsikabinome. Jis pravirko. Taip ir žinojau, kad džiaugsis mane matydamas.

— Ir jūs, Varvara, — tarstelėjo, pirštais suimdamas jos smakrą.

Apžiūrėjo tarsi bronzos statulą, paskui atsisuko į mane.

— Tikiuosi, motina judviejų neatlydėjo?

— Ji namuose. Bet labai kenčia.

Tėvas nerangiai mindžiukavo nuo kojos ant kojos.

— Jūs niekaip kitaip pasielgti negalėjote.

— Žinau, — patikino. — Tačiau jei Soniai kas nors nutiks, labai nuliūsiu. Ji vis dar mano žmona. Niekas negali išvengti atsakomybės jausmo už veiksmus...

— Ji nori, kad grįžtumėte. Turite žinoti.

Tėvas vėl nejaukiai patrepseno.

— Radau nuomojamą trobą, — pasakė, žiūrėdamas į grindis. — Mažą valstietišką lūšnelę, pripildytą cerkvės varpų gaudesio. Puiki vieta baigti dienas, Saša. Skaityčiau, mąstyčiau, galbūt net kai ką parašyčiau.

— Mama jus suras. Partemps namo.

Varvara Michailovna suspaudė man riešą. Gana.

— Bijau, tu teisi, — sutiko tėvas. — Turime išvykti, kol mūsų čia neužtiko.

Koridoriumi ėjo tarnaitė. Teta paprašė ją atnešti arbatos.

— Sėskitės, — pasiūlė mums. — Tas bereikšmis plepėjimas visus tik liūdina.

Tėvas pasilenkė ir pabučiavo seserį į kaktą.

— Nors ir labai norėčiau, negaliu pasilikti.

Padaviau tėčiui laiškus. Nenoriai juos paėmęs, grįžo į savo kambarį skaityti.

Vėliau tą vakarą sėdėjome tėčio kambaryje ir planavome tolesnę kelionę. Ugnis akmeniniame židinyje skleidė salsvą durpių kvapą.

— Jei vyksime, — pradėjo, su savo polinkiu į nuvalkiotas tiesas, Dušanas Makovickis, — turime žinoti, kur vykstame.

— Nuostabu, Dušanai Petrovičiau, — pritarė Varvara, o aš vienintelė kambaryje sugavau sarkastišką potekstę. — Veskite mus.

Tėvas, atrodė, buvo linkęs aptarti galimus maršrutus. Buvo siūloma Bulgarija ar Turkija: niekas mūsų ten nepažins, o klimatas visai neblogas. Tačiau spėliojome, ar kertant sieną neprireiks pasų. Kodėl neapsistojus Kaukaze? Ten yra kelios tolstojininkų kolonijos, jų savimeilę tik paglostys, jei pats Tolstojus pasirinks paskutines dienas praleisti su jais.

Kurį laiką aptarinėjome, vykti į Kaukazą ar ne, kai staiga, netikėtai, piktu balsu prabilo tėvas. Šnekos jam visai nepatiko.

— Ne! Negaliu ištverti šitų projektų, šitų absurdiškų planų. Eikime... kur kojos veda. Nereikia jokių planų.

Tėvas visada vengdavo planuoti, labiau mėgo spontaniškumą — kaip plaštakė. Mėgdavo pabrėžti, jog pats Kristus buvo prieš ateities planavimą.

— Labai pavargau, — pasakė tėvas.

— Leiskit paguldyti jus į lovą, papa.

Nuvedžiau jį prie gulto mažame kambarėlyje išbalintomis sienomis ir skliautuotomis lubomis. Stalelis prie lovos buvo apkrautas visai kaip namuose: žvakė, keletas degtukų, bloknotas ir nudrožti pieštukai. Tėvas mėgo ką nors brūkštelėti nors ir vidury nakties, jei staiga pabudintų idėja ar užsigeistų užrašyti sapną.

Jis atsargiai atsigulė. Buvo toks išsekęs, jog net nepanoro, kad nuaučiau batus, tačiau apklojau šiurkščia vilnone antklode, nes kambaryje buvo labai šalta. Užmigo dar prieš man išeinant, pradėjo knarkti pro susiraukšlėjusią burną. Neramino, kad kvėpavimas toks nelygus.

Miegojau kambaryje su keliomis kitomis moterimis ir Varvara Michailovna. Potyris buvo savotiškas, klaidinantis. Kambaryje dvelkė bičių vašku ir dezinfekavimo priemonėmis. Po mano gultu snaudė purvina katė, taigi pradėjo niežėti akis. Senelė kosėjo pro miegus tarsi ožka kalvos papėdėje. Sušalau.

Kažkaip sugebėjau užsnūsti. Bet jau ketvirtą pažadino Varvara Michailovna. Nuo jos aštrių žodžių mano sapno burbulas išlakstė į šipulius.

— Pabuskite, Saša! Išvažiuojame. Jūsų tėvas pageidauja išvykti kol tamsu. Galvoja, jog atsiveja Sofja Andrejevna.

Nekenčiau tos ciniško gaidelės jos balse.

— Neįmanoma, — prieštaravau.

— Vakar vakare jį nugąsdinote. Mano, jog jūsų motina suplanavo mus sekti. Kitkuo jo neįtikinsi.

— Nenormalu. Papa nepakels tokio blaškymosi.

Pamačiau tarpduryje su žvake stovintį Dušaną Makovickį, vilkintį naktiniais marškiniais. Jis atėjo mūsų žadinti ir pašėlusiai mojavo. Jo kaulėtos kojos buvo plikos.

Kelias į Kozelsko stotį buvo visas provėžuotas, griovėtas. Vienoje vietoje dalį kelio neseniai praūžusi audra visiškai nuplovė, taigi teko daryti ilgoką lankstą per ūkininko ropių lauką. Nors stotis buvo vos už devynių varstų, nusigavome per kelias valandas. Brikelė, pasiskolinta iš vienuolyno, atrodė vargiai betvers. Ratams dardant per kiekvieną duobę tėvas dejavo, dabar jau žinau, jog merdėjo. Jo žvilgsnis mane gąsdino. Atrodė jau apleidęs šio pasaulio gyvenimą, nors dar neįžengęs į kitą. Norėjau verkti, bet susivaldžiau.

Kozelske įsėdome į pirmą į pietus vykstantį traukinį: lyg ir planavome aplankyti pusbrolio dvarą netoli Novočerkasko. Denisenka tėvą myli, neseniai juodu susirašinėjo. Atrodė, tėvas pritaria tokiam planui, net jei ten nusigauti prireiks mažiausiai dvidešimt keturių valandų.

— Ar Levas Nikolajevičius pakankamai sveikas tokiai kelionei? — paklausė Varvara Dušano.

— Jis gana geros formos, — atsakė šis.

Dušanas Makovickis — optimistas, kaip ir aš. Pernelyg daug norėjome: nusigauti tiesiai į Novočerkaską. Bet jau stotyje tėvas atrodė šiurpiai. Akys buvo apsiblaususios, rankos drebėjo.

— Ar jūs tikras, kad galėsite keliauti, papa?

Žeisdamas jausmus, tėvas žiūrėjo į mane su nepasitikėjimu.

— Ar pakankamai gerai jaučiatės, Levai Nikolajevičiau? — paklausė Dušanas, tikrindamas pulsą. — Nėra jokios prasmės kelti pavojaus jūsų sveikatai.

— Turime vykti, Dušanai. Neturiu pasirinkimo.

— Pulsas — septyniasdešimt šeši. Puiku, — paskelbė Dušanas, tarsi mano tėvo sveikata būtų jo išradimas.

— Manau, turime pasilikti čia, — pareiškė Varvara. — Sofja Andrejevna neatseks. Su ja liko Tania.

Bet sprendimas jau buvo priimtas, ir tėvas neketino keisti savo nuomonės.

— Prašau, atneškite laikraščius, — paprašė.

Kad ir kur keliautų traukiniu, visada nusiperka visus laikraščius.

Dušanas Makovickis nupirko laikraščius, bet iš jo niūrios išraiškos mačiau, jog kažkas negerai.

— Paskaitykite antraštes, — pasakė, rodydamas vieno laikraščio pirmąjį puslapį.

Perskaičiau: „TOLSTOJUS PALIKO NAMUS! BUVIMO VIETA NEŽINOMA!“ Kitas laikraštis skelbė:“ JASNAJA POLIANOS IŠMINČIUS PAKĖLĖ SPARNUS!“

Tėtis greitai juos pervertė ir palingavo galvą.

— Visi viską žino, — tarstelėjo. — Jokios prasmės.

Žmonės traukinio vagone tauškė apie tas antraštes ir trikdė tėvą. Žvitrus vyrukas angliška liemene krizeno:

— Paspruko nuo grafienės. Tesaugo jį Dievas!

Jo draugužis, šiek tiek vyrėlesnis, mirktelėjo ir metė:

— Ei, negavo, ko norėjo, ar ne?

Abu ėmė kikenti kaip mokinukai. Tėvo veidas atrodė abejingas, bet išraiška priminė antspaudą alave. Sugniaužė kumščius.

— Čia Levas Tolstojus! — šūktelėjo kažkoks vyras. — Tikrai jis!

Dušanas Makovickis nubėgo jo raminti, bet buvo jau per vėlu. Visi vagone tuojau susigaudę, jog drauge važiuoja Tolstojus. Visi buvo matę nuotraukas laikraščiuose, o su savo žila barzda ir pasišiaušusiais, sniego baltumo antakiais jis nebuvo panašus į daugumą. Atsigręžiau į vyriškius, ką tik taip linksmai jį apkalbinėjusius, ir pasimėgavau panika veiduose.