Jay Parini - Paskutinė stotis

Visą ilgą popietę su Saša prasėdėjome „Remingtono“ kambaryje. Saša atvirai pasakė nežinanti, kur vyksta tėvas. Tiesą sakant, pastaba laiške motinai užminė jai galvosūkį. Jis minėjo keletui žmonių, tarp jų ir dukteriai, kad tikriausiai aplankys seserį Šamordino vienuolyne, Kalugos gubernijoje.

Tai buvo, kaip pastebėjo Levas Nikolajevičius, „pakeliui“. Bet kur ketino patraukti apsilankęs vienuolyne, tebuvo spėlionės.

Pasikalbėjęs su Saša ir keletu tarnų galėjau susidėlioti praėjusios nakties įvykius.

Apie vidurnaktį Levą Nikolajevičių pažadino popierių šnarėjimas kabinete — Sofja Andrejevna ieškojo akivaizdžių naujo testamento buvimo įrodymų. Tai buvo paskutinis lašas. Po kelių valandų jis tykiai pabeldė į Sašos ir Varvaros Michailovnos mažo kambarėlio duris.

— Kas čia? — šūktelėjo Saša.

— Aš.

Saša, atidariusi duris, pamatė tėvą su žvake rankoje. Jo akyse švietė ryžtas.

— Tučtuojau iškeliauju — visam laikui, — pareiškė. — Bet reikia tavo pagalbos.

Dušanas Makovickis jau buvo pakirdęs, pakavosi daiktus. Ketino lydėti Levą Nikolajevičių paskutinės kelionės metu.

Visi susibūrė Levo Nikolajevičiaus kambaryje mėgindami nuspręsti, ką reiktų pasiimti.

— Tik pačius būtiniausius daiktus! — nepaliovė kartojęs Levas Nikolajevičius. — Neimsiu nieko, ko žūtbūtinai nereikia.

Pasirinko žibintuvėlį, kailinį apsiaustą ir priemones klizmai.

Kai sukrovė daiktus, pats nuėjo į arklidę pabalnoti arklių. Eidamas visiškoje tamsoje parkrito brūzgyne ir pametė skrybėlę. Grįžo vienplaukis, reikalaudamas žibintuvėlio. Saša ėmė jaudintis, jog tėvas nepakankamai gerai jaučiasi keliauti, bet nieko nepasakė. Levas Nikolajevičius jau nusiteikė vykti.

Dušanas Makovickis pakvietė vežiką Adrianą Jelisejevą, kuris nuėjo su šeimininku tvartan į brikelę kinkyti arklių. Foreiteris Filia, prisikabinęs žibintą, turėjo joti brikelės priekyje, nes bežvaigždėje naktyje vargiai buvo įmanoma įžiūrėti kelią.

— Viskas buvo paruošta, — pasakojo Saša. — Tada tėvas paprašė akimirkos sau. Nuėjo į priekinę pievelę ir truputį pastovėjo, žiūrėdamas į namą, kuriame gimė. Akimirką šmėkštelėjo, jog gali apsigalvoti ir grįžti į lovą. Staiga jis suklupo į šlapią žolę, žemai pasilenkė ir sukišo į žolę pirštus. Paskui pabučiavo žemę ir pakilo. Praėjęs gyvenimas buvo paliktas.

Saša su Varvara Michailovna padėjo Levui Nikolajevičiui įsiropšti į brikelę, verksmingai atsisveikino, ir Adrianas nuvežė vyrus į Jasenkų stotį, iš kurios Levas Nikolajevičius ir Dušanas Makovickis aštuntos valandos traukiniu visam laikui išvyko pietų kryptimi.

Tokia buvo naujo Levo Tolstojaus gyvenimo pradžia. Visi tuo tikėjo.

34 L. N.

ĮRAŠAS DIENORAŠTYJE

1910 M. SPALIO 28 D.

Atsiguliau pusę dvyliktos. Miegojau iki trečios. Tada, kaip ir praėjusiomis naktimis, išgirdau žingsnius, durų girgždesį. Anksčiau nesivarginau pažiūrėti, o šį kartą pažiūrėjau ir išvydau šviesos ruožą po mano kabineto durimis. Girdėjau popierių šiugždesį. Sofja Andrejevna kažko ieškojo, tikriausiai skaitinėjo, ką parašiau. Prieš dieną prašė, reikalavo, kad neužsidaryčiau durų, ir savąsias laikė atvertas, kad galėtų girdėti kiekvieną mano judesį. Ir dieną, ir naktį nori žinoti ir valdyti kiekvieną mano žodį, kiekvieną krustelėjimą. Kai šį kartą išgirdau ją uždarant duris ir nueinant koridoriumi, pajutau didžiausią pasibjaurėjimą ir pyktį. Nežinau kodėl, bet nepajėgiau susivaldyti. Mėginau vėl užmigti, bet tai buvo neįmanoma. Pasivarčiau, pasisukinėjau, užsidegiau žvakę ir atsisėdau.

Staiga atsidaro durys. Įeina Sofja Andrejevna ir klausia:

— Kaip jautiesi? Nustebau, — sako, — naktį pamačiusi šviesą.

Mano įtūžis dar paaugo. Pasitikrinau pulsą: devyniasdešimt septyni.

Nebegalėjau ilgiau taip gulėti. Staiga galutinai apsisprendžiau palikti namus. Parašau jai laišką ir imu krautis tik tai, kas būtiniausia išvykstant. Pažadinau Dušaną, paskui — Sašą, jie man padėjo. Drebėjau pagalvojęs, kad žmona gali išgirsti, ateiti ir mus patikrinti. Vėl kiltų scena, isterija, o paskui be skandalo jau neišvažiuočiau. Šeštą valandą viskas šiaip taip sukrauta. Einu į arklidę pasakyti, kad kinkytų. (Dušanas, Saša ir Varvara baigia viską suruošti.) Naktis — nors į akį durk. Išklydau iš tako į tvartą, įlindau į kažkokį krūmyną, parkritau, pamečiau kepurę, vargais negalais parsiradau namo. Grįžtu drauge su kitais. Virpu visas, bijau persekiojimo. Bet štai išvažiuojame.

Jasenkose laukiame valandą. Kas akimirką tikiuosi, kad pasirodys mano žmona. Bet pagaliau susėdame vagone, traukinys pajuda. Baimė praeina, imu Sofjos Andrejevnos gailėtis. Bet abejonės, ar pasielgiau tinkamai, nekyla. Galbūt klystu ir paprasčiausiai stengiuosi pateisinti savo veiksmus, bet, atrodo, jog išgelbėjau save — ne Levą Nikolajevičių, o tą kažką, kas protarpiais manyje sukibirkščiuoja.

Nuo Gorbačiovo į Samordiną keliavome perpildytame trečios klasės vagone, pilname darbininkų. Gana pamokoma, bet silpnai viską suvokiau. Jau vakaras. Esame Optino vienuolyne.

1910 M. SPALIO 29 D.

Miegojau blogai. Iš ryto nustebau, pamatęs Sergejenką. Nesuprasdamas, kokių žinių jis atnešė, džiaugsmingai jį pasveikinau. Tada ir papasakojo tą baisų nutikimą. Sofja Andrejevna, perskaičiusi mano laišką, puolė sriūbauti, išbėgo laukan ir metėsi į tvenkinį. Saša su Vania ją vos ištraukė.

Namuose Andrejus. Visi spėlioja, kur aš. Sofja Andrejevna reikalauja, kad Andrejus vyktų ir pargabentų mane namo. Tikiuosi, jog sūnus šiandien atvyks. Gavau laišką nuo Sašos. Ji ragina nenusivilti. Išsikvietusi psichiatrą, tikisi, jog atvyks ir Sergejus su Tania. Visą dieną jaučiausi labai prislėgtas ir silpnas. Nuėjau pasivaikščioti. Vakar tikėjausi pridurti pastabą kitą prie pasisakymo apie mirties bausmę.

Nuvažiavome į Šamordiną. Labiausiai guodžiantys ir linksmi įspūdžiai iš mano sesers Mašenkos ir jos dukters Lizenkos. Keliaudamas apmąsčiau visokius būdus, kaip mudu su Sofja Andrejevna galėtume išsipainioti iš šios padėties, bet negalėjau nieko sugalvoti. Privalau sutelkti visą dėmesį ir išvengti nuodėmės.

35 Laiškai

L. N. NUO SERGEJAUS

Mielas papa,

rašau, nes Saša sako, jog norėtumėt žinoti mūsų nuomonę. Manau, mama serga psichikos liga, todėl daugeliu atžvilgių yra nepakaltinama ir tikiu, jog jums buvo būtina išsiskirti. Turėjote tam jau seniai ryžtis. Tačiau šita situacija skausminga jums abiem. Taip pat galvoju, kad, jei mamai kas nors atsitiks, — tikiuosi, kad nieko neatsitiks, — neturėtumėte savęs kaltinti. Tikiu, jog pasirinkote teisingą kelią. Atleiskite, kad taip atvirai rašau.

L. N. NUO ILJOS

Mielas papa,

jaučiu, jog šiuo skausmingu metu turiu jums parašyti. Noriu papasakoti teisybę ir žinau, jog tą irgi vertinsite.

Saša jau jums nupasakojo, kas atsitiko paskui, kai išvažiavote: kad mes visi susirinkome, ką kalbėjome ir ką nusprendėme. Nepaisant to, baiminuosi, kad jos aiškinimai nepasirodytų vienpusiški, taigi taip pat parašysiu. Nusprendėme nenagrinėti jūsų poelgio. Kiekvienam veiksmui egzistuoja tūkstančiai priežasčių, ir net jei mes žinotume jas visas, vis ties nepajėgtume susieti. Turiu pasakyti, nenorėjome ir negalėjome nieko kaltinti. Tačiau privalome padaryti viską, ką galime, kad apsaugotume ir nuramintume mamą. Jau dvi dienas ji nieko nevalgo ir tik vakare gėrė gurkšnelį vandens. Sako nematanti prasmės gyventi, jos būklė tokia apgailėtina, kad nė vienas iš mūsų negali kalbėti su ja neverkdamas. Kaip visada, kalbant apie mamą, netrūksta apsimetinėjimo, dirbtino jausmingumo, bet tuo pat metu nuoširdžiai jaučiu, kad jos gyvenimui iš tikrųjų kilo pavojus. Čia mano nuomonė, tačiau vardan tiesos aiškiai ją išsakau.