Jay Parini - Paskutinė stotis

Bet jau rašydamas jaučiu stiprų Dievo alkį, iš kurio suprantu, kad Dievas egzistuoja. Dievu vadinu Pasaulio Sielą, Amžinybės jausmą, plevenančią žymę ar sąmonę, kuri paveikia ir tam tikra prasme kuria aplink esantį pasaulį. Kiekvienas iš mūsų — nedidukas Dievas, o gimstanti meilė tik stiprina mumyse esantį dieviškumą, didina jausmų, kuriuos galime patirti, ratą, stiprina sielos alsavimą.

Tikiuosi, atleisite prieštaravimus ir filosofavimą. Siaubingai vėlu, pradeda stigti žodžių. Esu pavargęs, sunkiai pajėgiu galvoti. Rytojaus dieną vėl parašysiu. Rašykite. Pasiilgau. Myliu.

32 Sofja Andrejevna

— Mama , jūs tiesiog pavydite, — vakar pareiškė Saša. — Čia ir yra visa bėda.

Kur tos mergiotės protas? Žinoma, pavydžiu! Kodėl turėčiau dalytis vyrą su perėjūnais ir šarlatanais, pinigų rijikais ir sukčiais? Ir dar mėginti save įtikinti, jog jis nėra visiškai prislėgtas? Įtampa jį nužudys. Mano, kaip žmonos, pareiga — pasirūpinti, kad vyras gyventų ramioje aplinkoje.

Kitą dieną po Liovočkos priepuolio perdaviau Sašai ir Varvarai Michailovnai, kad galinčios sugrįžti namo. Tėvą žudo atsiskyrimas nuo mažosios erškėtrožytės. Be to, nėra ko nė kalbėti, kokias pinkles jiedu su Čertkovu gali paspęsti, ištrūkę iš mano regos lauko. Taigi ant medinių Teliatinkų laiptų suvaidinau spektaklį: maldavau dukros ir jos draugės atleidimo. Mergiotės atrodė nuoširdžiai apstulbusios. Kaip man patinka.

Saša — jausminga mergaitė, iš tų, kurios apsiašaroja nustipus rupūžei. Pamačiusi mane, puolė į ašaras, mudvi apsikabinome, kaip ilgai nesimačiusios seserys. Netgi Varvara Michailovna, šiaip jau jautri kaip granito paminklas, praliejo keletą dirbtinių ašarėlių ir mane apkabino.

— Šeima susirinko! — nuodingai drėbė iš šešėlio išlindęs Čertkovas.

Nuo jo slidaus pliko viršugalvio atsispindėjo šviesa. Dvelkė kvepalais — moteriškas maivymaisis pritinka tokiam graikiškų manierų vyriškiui.

— Malonu jus matyti, Vladimirai Grigorjevičiau.

— Man taip pat be galo malonu.

— Gal malonėtumėte rytojaus dieną pas mus apsilankyti? Atvykite pietų.

Jis padėkojo — be jokios įprastos ironijos. Puiki vaidyba.

Tačiau mano siūlymas buvo skubotas. Turėjau geriau pagalvoti. Čertkovas užteršia žemę, kuria vaikšto. Tiesiog taip yra. Jei kalbėdama turėjau galvoje, kad jis gali mus aplankyti be jokių kliūčių, Čertkovas papildė: kiekvieną dieną.

Kai išgirdau artėjančią karietą, pulsas pakilo iki šimto keturiasdešimt dviejų dūžių! Su žiūronais pažvelgiau pro miegamojo langą. Liovočka stovėjo ant priekinių laiptelių, linksmai laukdamas mokinio sutiktuvių. Prašiau nesiglėbesčiuoti su vyriškiu. To jau nebegaliu tverti. Bet jis negalėjo paslėpti džiugesio veide. Buvo panašus į jaunutę nuotaką, ką tik tolumoje pastebėjusią savo mylimąjį. Bjauru, kai viską stebi tarnai!

Kaip susivaldžiau, niekuomet nesužinosiu. Iš visų jėgų stengiausi išlikti šalta ir mandagi, o širdyje skaičiavau minutes, kai šitas nenaudėlis išsinešdins iš mano namų, teiravausi apie jo motiną ir žmoną. Kai Čertkovas galų gale išsinešdino, maldavau Liovočkos, kad čia būtų paskutinis kartas, kad daugiau nereikėtų tverti to piktavalio buvimo. Netikėtai vyras sutiko parašyti Čertkovui bei jo žmonai ir išdėstyti, jog šis bandymas susitaikyti buvo skubotas. Iki kito galimo vizito turėtų praeiti šiek tiek laiko.

Manau, Liovočka nepanoro dar labiau apsunkinti man gyvenimo, nes jautėsi kaltas. Prieš keletą dienų radau bate įkištą slaptą dienoraštį. Nieko nepasakiau, bet dingimą jau turėjo pastebėti. Formuluotės sunkiai suvokiamos, todėl mano įtarimas, kad jiedu su Čertkovu siekia šventvagišku susitarimu pavogti iš šeimos autorines teises, tik sustiprėjo. Ir viskas vyksta kaip tik tuomet, kai iš „Prosveščenijos“, vienos stipriausių Rusijos leidyklų, gavau pasiūlymą po mirties parduoti visas teises į Liovočkos darbus. Siūlo milijoną rublių! Tiek užtektų visam gyvenimui aprūpinti visą Tolstojaus šeimą, net ir dvidešimt penkis vaikaičius!

Su laišku iš „Prosveščenijos“ nuėjau į Liovočkos kabinetą, bet jis mostelėjo man pasitraukti.

— Nesukite sau galvos, — atšovė. — Nebesvarbu. Rašau ne leidėjams. Rašau žmonėms.

Jo nebuvo įmanoma įkalbėti, taigi spalio keturioliktą buvau priversta parašyti atvirą laišką:

Kiekvieną dieną apie mano sveikatą teiraujatės be krislelio užuojautos, Liovočka. Be menkiausio susidomėjimo balse klausiate, kaip išsimiegojau. Kiekvieną dieną kalate vinis man į širdį, trumpinate mano gyvenimą ir keliate neištveriamą skausmą. Atrodo, niekas to skausmo nebepalengvins, pats žinote. Likimo valia sužinojau apie šitą suktą, šitą ištvirkėlišką veiksmą, kurį atlikote iš daugybės palikuonių atimdamas kūrinių nuosavybės teises (turiu pastebėti, jog jūsų nusikaltimo bendrininkas su savo šeima šitaip nepasielgė)...

Vyriausybė, kurią jūs ir jūsų draugai šmeižiate ir kritikuojate savo pamfletuose, galės legaliai atimti duonos kąsnį iš jūsų palikuonių ir atiduoti kažkokiems turtingiems Maskvos leidėjams, o jūsų tikri vaikaičiai dėl jūsų tuštybės ir nuodėmingumo badaus.

Ir dar: toji pati vyriausybė, šį kartą Valstybės banko vardu, paims saugoti Tolstojaus dienoraščius, o iš tiesų tai bus tik gudrybė paslėpti juos nuo žmonos...

Esu priblokšta, baiminuosi, kokias baisybes po jūsų mirties kalbės apie jus jūsų vaikai ir vaikaičiai.

Ryte padėjau šį laišką ant jo stalo. Vos prieš pietus drebančiomis rankomis pabeldžiau į vyro kabineto duris. Norėjau jo reakcijos, asmeniškai. Pernelyg svarbus klausimas, kad paliktum atsitiktinumui.

Jis pakvietė mane užeiti.

— Liovočka, — pratariau, jausdamasi tarsi mokinukė mokyklos direktoriaus kabinete, — smalsu, ar skaitėte laišką.

— Skaičiau.

Lūkuriavau greta, ant prikyštės sunėrusi rankas.

— Neturite nieko pasakyti?

Jis pažvelgė su tokia panieka, kokios jo veide dar nebuvau mačiusi. Iš šnervių, tarsi iš jaučio šnervių, atrodė, tuojau ims rūkti dūmai.

— Ar gali galų gale duoti ramybę?

Maldavau pagalvoti apie šeimą, ištaisyti, nesvarbu ką būtų pertvarkęs testamente, įsiklausyti į proto balsą. Bet Liovočka sėdėjo abejingas, savo nusiteikimu tiesiog temdydamas kambarį.

— Ar viskas, Sofja Andrejevna?

— Viskas, — atsakiau.

Jaučiau, jog bet kuriuo atveju tai pabaiga. Kad ir kokia buvo mūsų meilė, ji mirė.

Tą dieną nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Kitą dieną Liovočka dar prieš pusryčius raitas išvyko iš namų. Visai jam nebūdinga. Supratau, jog jis tikriausiai pasileido į Teliatinkus, taigi pėsčiomis susiruošiau į Čertkovo namus.

Prie dvaro vartų pasislėpiau sekliame griovyje. Visą dieną pragulėjau į namą nukreipusi žiūronus. Niekur nemačiau nei Liovočkos arklio, nei jo paties šmėstelint. Du kartus pastebėjau įeinantį ir išeinantį Čertkovą, todėl pagalvojau, kad Liovočka tikriausiai į Teliatinkus visai neatjojo. Gal suklydau?

Užėjus sutemoms nuvargusi susiruošiau į Jasnaja Polianą. Kol pasiekiau sodybą, smilkiniuose tvinksėjo. Kojos degte degė. Sukosi galva, jutau šleikštulį.

Atsisėdau ant medinio suolelio po stora pušimi, pasėdėjau valandą ar dvi. Dangų virš galvos nutaškavo žvaigždės, jaučiausi, tarsi žvelgčiau į begalybę. Širdyje sukuždėjau: „Aš Tavo, Viešpatie. Pasiimk mane. Pasiimk.“ Troškau Dievo arba užmaršties. Norėjau atsidurti tarp tūkstančių žvaigždžių.