Jay Parini - Paskutinė stotis

Būčiau prasėdėjusi ten amžinai, jei nebūtų pamatęs vežikas Ivanas..

— Grafiene? Čia jūs?

— Taip, Ivanai, — atsakiau. — Taip, aš.

— Ar gerai jaučiatės?

— Labai prastai, Ivanai. Padėk man.

Jis paėmė mane už rankos ir nuvedė namo — kaip kokį seną mulą į tvartą.

Liovočka dar nemiegojo, sėdėjo lovoje ir skaitė žvakių šviesoje. Nežinau kodėl, bet tiksliai nupasakojau, ką tą dieną veikiau, kaip paklaikusi iki vidurnakčio laukiau griovyje. Kaip prašiau, meldžiau, net maldavau mirties.

Jis atidžiai išklausė, o tada pasakė:

— Sofja Andrejevna, labai pavargau nuo jūsų kaprizų. Dabar taip norėčiau laisvės. Man aštuoniasdešimt dveji, nenoriu, kad laikytumėte mane vaiku. Nesilaikysiu įsitvėręs savo žmonos prijuostės!

— Ką tai turėtų reikšti?

— Tai reiškia, kad nuo šiol jausiuosi absoliučiai laisvas rašyti Čertkovui, netgi susitikti su juo, jei manysiu, kad tai būtina. Daugiau nebežaisiu visokių žaidimėlių.

— Negalite taip su manimi pasielgti, — paprieštaravau.

— Palaukite ir pamatysite, — atrėžė Liovočka.

Kitą dieną Liovočka atrodo buvo nusprendęs įrodyti savo nepriklausomybę. Sėdėjo sode ir gėrė arbatą su Novikovu, mužiku, kuriuo žavisi dėl neįmanomų suvokti priežasčių. Tiesiai man į akis Novikovas pasakė:

— Turėtumėte pamatyti, kaip elgiamės su moterimis kaime! Vos peržengia ribą — į kailį! — vyriškis plojo delnu sau per šlaunį. — Moteris reikia tvarkyti su lazda! Tik tuomet išliks romios.

Liovočka, nesmurto skleidėjas, pradėjo nesuvaldomai kvatoti.

— Iš mužikų galėtume pasimokyti neblogų dalykų, — pasakė. — Tiesiog nuostabu. Miela!

Palikau juos su jų absurdiškomis šnekomis.

Tą popietę Liovočka nusprendė įrodyti vyriškumą vėl pradėdamas mankštintis. Būdamas jaunas jis, gąsdindamas tarnus, savo kabinete kabėdavo nuo sijos žemyn galva. „Kraujo priplūsta į smegenis“, — sakydavo. Šį kartą nusprendė pakabėti žemyn galva drabužių spintoje, kurioje buvo pritaisyti keli puikiai jo batams tinkami geležiniai kabliai. Bet nuo svorio visas tas daiktas griuvo žemyn, tiesiai ant Liovočkos.

— Jūs tarsi vaikas, — papriekaištavau. — Jumis negalima pasitikėti.

Niršdamas labiau ant savęs nei ant manęs, Liovočka iki vakarienės užsirakino kabinete. Septintą nusileido ir valgė tylėdamas.

Liūdna, jau beveik lapkritis. Orai kiekvieną dieną bjūra: šalta, vėjuota, lietaus lašai kaip žirniai, kartais ir sniegas prasimuša.

Kiekvieną rytą su šunimis Markizu ir Bielka vaikštau po mišką. Kėbliname tais pačiais maršrutais, kuriuos popietėmis jodinėdamas Zasekoje taip mėgsta Liovočka. Negaliu patikėti, jog jis vis dar tebejodinėja. Pagaliau bent jau teikėsi leisti drauge joti Dušanui Makovickiui. Prieš keletą dienų baisingai krito, grįžo namo visas purvinas. Nepasakiau nė žodžio. Priekaištai jį būtų tik prislėgę.

Vakar atvyko panelė Natalija Aleksejevna Almedingen, elegantiška moteris, leidžianti žurnalus ir rašanti populiarias knygutes vaikams. Santūriai pakalbėjo su manimi apie sandorį su „Prosveščenije“ (kuriam akivaizdžiai atstovauja). Leidykla žūtbūtinai trokšta įsigyti Liovočkos autorines teises. Jei įkalbėčiau vyrą pasirašyti sutartį, netgi negalutinę, neįpareigojančią, būtų naudinga. Privalau sustabdyti Čertkovą, kol dar yra laiko.

Kaip įprasta, buvo ir kitų lankytojų: šnekusis Gastevas kaip visuomet pilnas paskalų, o Liovočka jį gana entuziastingai sutinka. Vėl vieši Tania ir Sergejus, kuris du kartus per dieną su tėvu žaidžia šachmatais. Stebiuosi, kaip ištveriu šitas minias.

Kurį laiką viskas ėjosi puikiai, taigi nuliūdau sužinojusi, jog šį rytą Bulgakovas į Teliatinkus nunešė laišką. Saša pasižymėjo, o aš radau įrašą ant stalo „Remingtono“ kambaryje.

— Kam buvo tas laiškas? — paklausiau dukters.

— Galiai, — atsakė.

Kodėl mano vyras turėtų rašyti Čertkovo žmonai? Nuėjau tiesiai į kabinetą išsiaiškinti.

— Ar šį rytą pasiuntėte laišką Galiai Čertkovai? — paklausiau.

— Tikriausiai. Tai ne jūsų reikalas. — Vyras užsikniaubė ant stalo ir tęsė darbą.

— Apie ką tas laiškas?

— Pamiršau, — atsakė. — Seniai dažnai pamiršta.

— Prašau, mielasis. Nereikia elgtis su manim kaip su vaiku.

— Paprasčiausiai neatsimenu, kas buvo tame laiške.

— Meluojate.

Jis ėmė rangytis krėsle. Nutvėriau!

— Parodykite kopiją, — paprašiau.

— Niekada! — jis pašoko, žiūrėdamas į mane kaip pats Jupiteris, kumštyje suspaudęs žaibus. Jei būtų galėjęs, būtų nudėjęs.

— Buvo laikai, kai taip nerėkėte, — pasakiau. — Buvo laikai, kai mane mylėjote.

Liovočka susmuko krėsle. Mačiau priešais seną, ligotą vyrą — vaiduoklį to žmogaus, kurį mylėjau, kurį beveik penkiasdešimt metų mylėjau labiau už patį gyvenimą. Kodėl jis to nesupranta? Kodėl negali jausti mano meilės buvimo?

— Norėčiau, kad paliktumėte mane vieną, — pasakė. — Noriu pabūti vienas.

— Ir esate vienas, Liovočka. Mudu abu vieniši. Jau kurį laiką vieniši.

— Privalau išeiti.

— Jūs jau išėjęs, — atšoviau. — Gyvenu čia viena.

Valdžiausi, bet vos išžengusi iš kabineto turėjau pasiremti į sieną. Kojos vos berėmė. Gyvastis vos laikėsi.

— Liovočka, — sušnibždėjau, prispaudusi prie burnos kumščius.

Drebėjau visu kūnu. Laukiau rankos, kuri paliestų mano petį. Laukiau dunksančio didžiulio šešėlio, kuris uždengtų mane, kaip nakties tamsa uždengia laukus. Kad liktų mano lovoje, kad paremtų, kad mylėtų. Bet jis niekada neateis. Daugiau niekada neateis.

33 Bulgakovas

Aną naktį nakvojau Teliatinkuose. Mano kambarėlis visą laiką primena Mašą. Matau ją kiekviename daikte, jaučiu jos buvimą. Noriu, kad būtų greta, kad mane liestų. Nuolat skaitau jos laiškus. Ir jaučiuosi kaltas. Neteisinga atvykti į Jasnaja Polianą dirbti su Tolstojumi, bet nuolat, nors ir nenoromis, mintimis grįžti prie savo santykių su moterimi.

Išsiskyrimas, tegu ir skausmingas, leido aiškiai suvokti, kaip man jos reikia. Jos akimis naujai regėjau pasaulį. Viskam, kas nutikdavo, jos buvimas suteikdavo nepakartojamą atspalvį.

Vėliau vis labiau solidarizavausi su tolstojininkais, iš dalies dėl to, kad be galo sunku likti artimam Sofjos Andrejevnos draugui. Pastarosiomis dienomis ji ūmi ir įtari kaip niekada.

Čertkovas, nujausdamas pergalę, tiesiog skrajoja padebesiais. Tačiau nervingi santykiai su Sofja Andrejevna kelia jam nerimo, nes apriboja bendravimą su Levu Nikolajevičiumi. Jis nepaliaujamai tauškia apie „užtvarų rentimą“, kad prieš Mokytojo mirtį kuo daugiau laiko galėtų praleisti kartu.

Manau, Čertkovas neįvertina tos moters jausmų stiprumo. Grafienė ne šiaip nemėgsta Vladimiro Grigorjevičiaus. Ji jo neapkenčia.

Šį rytą, netrukus po pusryčių, buvau pakviestas į Teliatinkų valgomąjį. Čertkovas, visas švytėdamas, sėdėjo aukštame krėsle. Tarsi nuotaka prieš vestuves. Tačiau kambaryje tvyrojo dygi ir įtempta atmosfera.

Nusilenkiau kiek ceremoningiau nei derėjo.

— Turiu naujienų, — pasakė Čertkovas. — Tiesą sakant, stulbinančių naujienų.

Pajutau įsitempiant pilvo raumenis. Čertkovas išliko šaltas.

— Levas Nikolajevičius išėjo, — pareiškė. Tarsi iš oro liežuviu raškytų kiekvieną žodį ir guldytų į kinų porceliano lėkštę. — Išėjo šį rytą su Dušanu. Niekas nežino, kur.

Primena mirtį šeimoje po užsitęsusios ligos. Tokiais atvejais visi apgailestauja dėl netekties, bet jaučia ir palengvėjimą.