Jay Parini - Paskutinė stotis

Suprantu, kad jūsų gyvenimas buvo sudėtingas, bet laikėte tą gyvenimą savo kryžiumi, kaip ir tie, kurie jus pažinojo ir mylėjo. Apgailestauju dėl jūsų pasirinkimo nenešti to kryžiaus iki galo. Jūs abu turėjote nugyventi ilgus gyvenimus ir prideramai numirti.

Atleiskite, kad, taip susiklosčius aplinkybėms, gali pasirodyti, jog kalbu grubiai. Būkite tikras, jog myliu jus ir daugeliu požiūrių suprantu, ir kad trokštu tik pagelbėti. Neprašau iš karto čionai sugrįžti, žinau, jog taip pasielgti negalite. Bet, vardan mamos sveiko proto, labai svarbu, kad būtumėte kuo arčiau. Parašykite jai. Suteikite galimybę sustiprinti nervų sistemą, o paskui — kaip Dievas duos, tebūnie! Jei panorėsite parašyti man, būsiu labai laimingas.

L. N. NUO ANDREJAUS

Mielas papa,

tik patys geriausi jausmai, apie kuriuos kalbėjau, kai paskutinįsyk buvome susitikę, verčia mane pasakyti, ką galvoju apie motinos padėtį.

Visi čia susirinkome: Tania, Sergejus. Ilja, Michailas. Kiek besvarstėme, tesugalvojome vieną išeitį apsaugoti mamą nuo jos pačios, nors galvoju, kad ilgainiui ji vis tiek nusižudys, — nesvarbu ko imsimės. Vienintelė išeitis — patikėti mamą nuolatinei priežiūrai. Žinoma, ji niekuomet tam nepaklus. Dabartinė situacija tiesiog nepakeliama, nes negalime apleisti savo pačių šeimų bei tarnybų ir pasilikti prie motinos šono. Žinau, jog jūs tvirtai nutarėte negrįžti, bet sąžiningai jaučiu pareigą įspėti, kad dėl šio galutinio nuosprendžio žudote mūsų motiną.

Žinau, kokia buvo sunki jūsų našta pastaraisiais mėnesiais, bet taip pat žinau, jog mama protiškai serga ir kad gyvenimas kartu pastaraisiais metais tapo judviem nepakeliamas. Jei būtumėt sukvietęs mus pasikalbėti su mama, bičiuliškai, kad aprimtų jos nervai, gal būtumėte galėję neišsiskirti neribotam laikui, gal nebūtume patyrę šių siaubingų kančių, kurias dalijamės su judviem, nors ir esate toli. O dėl to, ką paskutinį kartą susitikus kalbėjote apie jus supančią prabangą, pagalvojau, kad, jei jau taikstėtės iki šiol, tai galėjote ir paskutinius savo gyvenimo metus paaukoti vardan šeimos ir dar šiek tiek pakentėti.

Atleiskite man, brangiausiasis papa, jei mano laiškas pasirodys kupinas patarimų, bet jaučiu, kaip viskas skausminga ir liūdna jums ir mamai, į kurią negaliu žiūrėti nesikankindamas.

L. N. NUO TANIOS

Mieliausias, brangiausias papa,

visuomet kentėdavote nuo didelės gausybės patarimų, taigi nieko daugiau nebepatarsiu. Kaip ir visi, turite elgtis taip, kaip galite ir kaip manote reikalinga. Niekada jūsų nesmerksiu. Apie mamą pasakysiu tik tiek, kad į ją gaila ir graudu žiūrėti. Ji vienodai trokšta ir jaustis silpna, ir valdyti. Mėginame raminti, atrodo padeda.

Esu išsekinta kvailė. Atleiskite. Viso labo, mano drauge.

SERGEJUI IR TANIAI NUO L. N.

1910 M. SPALIO 31 D., 4 VAL. PO PIETŲ, OPTINAS

Brangiausieji Sergejau ir Tania,

Labai ačiū, mieli draugai, tikri bičiuliai, už paramą ir už laiškus. Tavo laiškas, Sergejau, suteikė man ypatingo malonumo. Jis trumpas, turiningas, aiškus ir svarbiausia kilnus. Negaliu liautis visko bijojęs ir negaliu išsilaisvinti iš atsakomybės jausmo, bet neturiu jėgų elgtis kitaip. Taip pat parašiau mamai. Ji parodys jums laišką. Rašiau iš pradžių labai gerai apgalvodamas, ką galiu parašyti.

Tuojau iš čia išvyksime, bet dar nežinome, kur keliausime toliau. Su manimi visuomet galite susisiekti per Čertkovą.

Viso geriausio ir dėkoju jums, mieli vaikai. Atleiskite, kad verčiu taip kentėti, ypač tave, mieloji mano Tania. Ką gi, tai viskas. Turiu paskubėti, idant išvengčiau, ko baiminuosi: kad jūsų motina mane suras. Susitikimas dabar būtų siaubingas. Ką gi, sudie.

SOFJAI ANDREJEVNAI NUO L. N.

1910 M. SPALIO 31 D., OPTINAS

Mieliausioji Sonia,

Mūsų susitikimas, dar daugiau — mano grįžimas šiuo metu tikrai neįmanomas. Šitai būtų žalinga jums, o mano padėtis ir silpna sveikata dar labiau pablogėtų dėl jūsų įkalbinėjimų ir irzlumo. Patariu susitaikyti su tuo, kas atsitiko. Pamėginkite apsiprasti su naujomis aplinkybėmis, ir visų svarbiausia rūpinkitės savo sveikata.

Jei jūs... nedrįstu sakyti, mane mylite, bet jei bent jau netrykštate neapykanta... pamėginkite iki tam tikros ribos suprasti mano padėtį. Jei sugebėsite, ne tik nebesmerksite, bet padėsite atgauti ramybę ir galimybę gyventi tam tikrą žmonišką gyvenimą. Padėkite man susivaidydama, nenorėdama tuojau pat susigrąžinti.

Dabartinė jūsų nuotaika labiau nei kas nors kitas atskleidžia prarastą savitvardą, dėl ko šiuo metu negaliu net galvoti apie grįžimą. Tik jūs galite išlaisvinti mane nuo kančių, kurias mudu patiriame. Pamėginkite nukreipti visas savo jėgas nuraminti sielą.

Dvi dienas praleidau Šamordine ir Optine, dabar išvykstu. Išsiųsiu šį laišką pakeliui. Nesakysiu, kur vyksiu, nes nusprendžiau, kad mūsų išsiskyrimas svarbus mums abiem. Negalvokite, kad išėjau, nes jūsų nebemyliu. Myliu ir gailiu iš visos širdies, bet negaliu elgtis kitaip, nei elgiuosi. Žinau, jūsų laiškas buvo parašytas nuoširdžiai, bet jūs nepajėgi atsakyti už savo žodžius. Ir visai nereikia, kad vykdytumėte kokius nors mano norus ar reikalavimus, o tik kad atgautumėte pusiausvyrą, ramiai ir išmintingai pažiūrėtumėte į gyvenimą.

Tol, kol to nėra, gyvenimas kartu neįmanomas. Grįžti kol esate tokios būklės reikštų atsisakyti gyvenimo. O aš nesijaučiu turįs teisę taip pasielgti.

Sudie, mieloji Sonia, ir tepadeda jums Dievas! Gyvenimas — ne juokai, tad vos įsigeidę neturime teisės jo atsisakyti. O matuoti gyvenimą laiku irgi neprotinga. Galbūt tie mėnesiai, kurie mums liko, yra svarbesni už visus nugyventus metus, todėl reikia juos nugyventi gerai.

36 Saša

Po dviejų dienų su Varvara Michailovna keliavau į Šamordiną — paskui tėtį. Čertkovas tiksliai paaiškino, kur jį rasti.

Visą dieną mudvi su Varvara, antros klasės vagonu nededamos pro saulės nutviekstas spalio ražienas, jautėmės laisvai. Traukinys pukšėjo per tankų, kupiną šešėlių pušyną, paskui prasidėjo atviros lygumos. Kilo į nedidukes kalveles, leidosi į slėnius, važiavo pro akmeningas uolas. Abi įsitempusios, tiesutėlės sėdėjome sėdynėse ir žavėjomės kūrinijos grožiu.

Kai pagalvoju apie nuostabų pasaulio grožį, nuliūstu dėl žmonijos. Taip čia nederame. Mūsų sielos purvinos, susitepusios godumu, neapykanta dėl skirtumų.

Retkarčiais Varvara ištiesdavo ranką ir paliesdavo mano plaštaką. Jaudino iki ašarų. Tarp mūsų tvyro stiprus jausmas, skatinantis puikųjį pasaulį dar labiau žėrėti.

Vežiau šūsnį laiškų nuo brolių, nuo Tanios, nuo mamos. Žinoma, jų neskaičiau, bet žinojau, jog jie sukels tėčiui nemažai skausmo. Jam tereikėjo atsipalaiduoti, o mes tarsi neleidome netgi ramiai numirti.

Artėjant sutemoms atvykome į baltasienį Samordino moterų vienuolyną, kuriame šiuo metu gyveno mano teta.

Ji — krikščionė ortodoksė, vergiškai besilaikanti Bažnyčios priesakų, bet su tėčiu jos santykiai išliko puikūs. Nuėjome tiesiai į siaurą tetos celę. Vos atpažinau tarsi figa sudžiūvusią nedidukę moterį juodu abitu. Kai ėjau pro duris, ji žengtelėjo atgal.

— Šeimos susirinkimas? — paklausė be krislelio ironijos.

Juk žinojo, kad vienuolės negali būti ironiškos.

— O kurgi tėvas?

— Sėskitės, brangioji, — pasiūlė teta ir dūrė kreivu pirštu į Varvarą Michailovną. — Ir jūs sėskitės. Kas ši jauna moteris, atkeliavusi su tavimi?

Pristačiau tetai savo palydovę, gaiviai, tiesiog puikiai atrodančią su geltona, ties kaklu išsiuvinėta valstietiška suknele. Tamsūs Varvaros plaukai spindėjo žvakės šviesoje.