Jay Parini - Paskutinė stotis

— Žinau, netiki, Liovočka, bet tikrai atsiprašau. Buvau surambėjusi, nesiklausiau tavęs. Galbūt, galbūt galėtum... — nebegalėjau suvaldyti raudos, mane apglėbė Sergejus, pabandė guosti, bet tik šėriau plaštaka sūnui per veidą, o Sergejenka sučiupo mane savo didžiulėmis letenomis ir nustūmė atgal.

Prakeikiau jį, ir Čertkovą prakeikiau. Jie saugo mano vyrą nuo manęs, kaip saugojo nuo Dievo vietininko abato, prašiusio, kartu su manimi, vardan nemirtingos mano vyro sielos, leisti su juo pasikalbėti nors minutę ar dvi.

Į priekį žengė Dušanas Makovickis.

— Be penkiolikos šešios.

Ką jis turėjo omenyje? Nesupratau, net kai užspaudė Levo Tolstojaus akis, daugiau niekada nebepažvelgsiančias į šviesą, neatspindėsiančias šviesos, neatskirsiančias šviesos.

Jie neleido man atsisveikinti su Liovočka. Su mumis abiem baisiai pasielgė. O dabar jau šaukštai po pietų.

— Užjaučiu, Sofja Andrejevna.

Ramus, svetimas balsas. Už nugaros stovi Čertkovas, padėjęs ranką man ant peties.

Kai į užuolaidas erzindama ir pajuokdama sušvito aušra, pamačiau, kad viskas baigta. Taip įsivaizdavau pasaulio pabaigą. Kad ir kas dabar atsitiktų, nebebus svarbu. Niekada.

40 L. N.

IŠTRAUKA IŠ „IVANO ILJIČIAUS MIRTIES“

Tris dienas laikas buvo sustojęs, kol jis sunkiai kovojo kapanodamasis juodam maiše, į kurį jį kimšo nematoma jėga. Kovojo tarsi pasmerktasis su savo budeliais, net jei ir žino, kad išsigelbėti neįmanoma. Suvokė, kad kiekvieną akimirką, nepaisant pasipriešinimo, vis labiau artėja prie to, kas labiausiai baugina.

Staiga suspaudė krūtinę, šoną, paskui sustojo kvėpavimas. Jis įslydo į juodąją skylę, pramušė dugną ir pamatė, jog viduje ji švyti. Tas patyrimas priminė sėdėjimą vagone, kai galvoji, kad jis rieda pirmyn, o iš tiesų tai rieda atgal, ir tada staiga suvoki tiesą.

„Taigi, tai, ką patyriau, toli gražu nebuvo „tikra“. Bet nesvarbu. Galbūt aš galiu paversti tai tikrove, galbūt. Bet ko gi noriu?“ — klausė savęs Ivanas Iljičius, paskui nurimo.

Tas nutiko besibaigiant trečiajai dienai, valandą prieš mirtį. Tą akimirką į kambarį tyliai įslinko sūnus ir priėjo prie lovos. Mirštantysis nepaliovė verkęs ir mosikavęs rankomis. Viena ranka palietė berniuko galvą. Berniukas sugriebė ją, pabučiavo ir pradėjo raudoti. Tą akimirką Ivanas Iljičius išlindo ir pamatė šviesą, ir jam toptelėjo, kad jo gyvenimas nebuvo toks, koks galėjo būti, bet padėtis nebuvo nepataisoma. „Tada kas yra tikra? “, paklausė savęs ir įsiklausydamas nurimo. Paskui pajuto, jog kažkas bučiuoja jam ranką. Atsimerkęs pamatė sūnų. Jam vaiko pagailo. Tada kambarin įžengė ir prie lovos priėjo žmona. Žvelgė į jį švelniai, pražiota burna, ašarota nosimi ir skruostais, su neviltimi veide. Jam baisiai vargšelės pagailo.

„Iš tikrųjų, padariau jų gyvenimus apgailėtinus“, — pasakė pats sau. — Jie manęs gailisi, bet visiems bus geriau, kai mirsiu.“ Jis norėjo viską išsakyti, bet neturėjo jėgų prabilti. „O kam kalbėti? Turiu ką nors daryti“, — galvojo. Dirstelėjo į žmoną ir mostelėjo, kad toji išvestų sūnų.

„Išvesk jį... atsiprašau... jo ir tavęs“, — būtų norėjęs pridurti: „Atleisk“, bet vietoj „atleisk“ išėjo „apleisk“. Buvo per daug paliegęs pasitaisyti, tačiau ir nesijaudino, nes suprato, kad tas, kuriam reikia, supras.

Staiga atėjo suvokimas, kad tai, kas jį slėgė ir nepradingo, dabar nyksta — viskas iš karto, iš abiejų pusių, iš visų pusių, visur! Jis gailėjo jų, norėjo paguosti. Išlaisvinti juos ir pats išsivaduoti nuo savo pykčio. „O skausmas? — paklausė savęs. — Kur jis dabar? Kurgi tu, skausme?“

Susijaudinęs laukė, kol skausmas grįš.

— A, tu vis dar čia? Gerai, tai ką? Tebūnie.

— O mirtis? Kas yra mirtis?

Norėjo apčiuopti savo įprastinę mirties baimę, bet negalėjo. Kur buvo mirtis? Kokia mirtis? Jis nejautė baimės, nes mirties nebuvo.

Vietoj mirties pasitiko šviesa.

— Tai štai kaip! — sušuko. — Koks džiaugsmas!

Atsitiko jam viskas per vieną akimirką, bet jau nebepasikeitė. Tačiau buvusiems šalia kančios užsitęsė dvi valandas.

Krūtinėje kažkas bliurbėjo, iškamuotas kūnas virpėjo. Paskui karkalai ir švokštimas liovėsi.

— Baigėsi, — pasakė kažkas iš stovėjusiųjų šalimais. Išgirdęs tą žodį, jis pakartojo jį viduje.

„Mirtis baigėsi, — pasakė pats sau. — Nebeliko mirties.“

Jis skubiai traukė orą, vidury kvėptelėjimo liovėsi, išsitempė ir mirė.

41 Bulgakovas

Kol Levas Nikolajevičius gulėjo merdėdamas, leidau dienas Teliatinkuose. Rašiau dienoraščius: mėginau atsiminti viską, ką tik galėjau, apie paskutiniąsias mūsų dienas kartu. Be to, darbavausi prie esė apie Tolstojaus jaunystę Kaukaze. Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais Sevastopolyje, lapkričio pradžioje, atplaukęs laivu iš Odesos, kurį laiką dirbo padėjėju karo ligoninėje. Prieš keletą mėnesių, ilgų pasivaikščiojimų Zasekos miške metu, jis pasakojo apie ten praleistą laiką.

Jis buvo įsimylėjęs kazokaitę, „tamsiaakę gražuolę“, kaip ją vadino. „Ji buvo berniokiškai siaurais klubais, trumpais juodais plaukais. Trumpi plaukai — nepriklausomybės ženklas, kitų merginų plaukai buvo ilgi, kaip čigonių.“

Per daugybę mėnesių Levas Nikolajevičius artimai susidraugavo su jaunu pėstininkų karininku Ilja. Jiedu leido dienas lošdami ir jodinėdami. Naktimis paleistuvaudavo su čigonais. Bet Levą Nikolajevičių, kaip ir Ilją, traukė kazokaitė. Jiedu lošdavo kortomis ir juokais lažindavosi iš merginos. Pralaimėjusysis turėdavo praleisti naktį vienas arba su kita moterimi.

Kiekvieną popietę iš mūšio lauko kūnais vežini atriedėdavo vežimai. Atsitiktinai vieną dieną jiems atriedėjus Levas Nikolajevičius buvo netoliese. „Buvo nuostabiausia rudens diena, — pasakojo, kaip visuomet puikiai prisimindamas detales. — Dangus be debesėlio, vėjyje siūruojantys platanai.“ Vyresnysis karininkas pamojo Levui Nikolajevičiui. „Eikšekit, padėsite!“ Levas Nikolajevičius nuskubėjo prie vežimo, kuriame tarp eilinių pėstininkų gulėjo ir keli sužaloti karininkai. Apstulbo pamatęs, kad vienas jų — Ilja.

Ten, kur pataikė kulka, prie gerklės, Iljos kakle žiojėjo žaizda, bet veidas buvo nepaliestas, „netgi gražus“, prisiminė Levas Nikolajevičius. Vargiai bepajėgdamas susivaldyti, iškėlė Ują iš vežimo ir ant rankų nunešė į lavoninę. Švarko rankovės taip permirko krauju, kad išmetė jį į ugnį.

Kodėl taip nutiko Iljai, o ne Levui Nikolajevičiui? Ar gyvenimas visiškai nelogiškas? Negalėjo atsakyti į šiuos klausimus.

Tą naktį nuėjo į kazokaitės namus. Nepasakojo., kas nutiko Iljai. „Buvau apimtas keisto jausmo, kuris tikriausiai buvo geidulys, bet jaučiau tarsi... meilę.“ Gulėjo su ja iki aušros, prisiekinėdamas sau, kad čia — paskutinė kartu praleista naktis. Nusideda Dievui, tą žinojo. Bet, kaip kalbėjo Martynas Liuteris, nusidėjo begėdiškai.

„Žinote, vis dar gana dažnai apie ją galvoju“, — kalbėjo Levas Nikolajevičius. Tą sakant, jo akyse pastebėjau keistą išraišką, tarsi nostalgijos, apgailestavimo ir liūdesio mišinį.

Nežinau kodėl, bet galvojau apie tą kazokaitę sėdėdamas greta Mašos, kuri atvyko iš Sankt Peterburgo kitą rytą dalyvauti laidotuvėse. Atkeliavo į Tūlą vėlyvu traukiniu. Sutikau ją brikele, kurią pats važnyčiojau.

Netrukus įsukome į ilgą žvyruotą keliuką. Apšviesti Teliatinkai su languose išstatytomis žvakėmis priminė kaukolę. Šaltame vėjyje šiureno dar nenumetę lapų ąžuolai.