Jay Parini - Paskutinė stotis

— Darbas, kurį atlieku tėčiui, visiškai nėra purvinas, — atsukau nugarą ir vėl pradėjau spausdinti

— Tau patinka Bulgakovas?

— Visai nieko, — atsakiau. — Mandagus. Galbūt truputį naivus. Bet dar jaunas.

Tiesą sakant, man Bulgakovas nuoširdus neatrodė, greičiau įtartinas. Bet nieko panašaus mamai nesakyčiau. Ji nuolat ieško galimų priešų, o Bulgakovas man atrodė panašus į tokį žmogų, kurie vos įėję greitai pakeičia nuotaiką bet kurioje patalpoje.

Pastaraisiais metais mama tapo nepakenčiama, visiškai apgailėtina — pavydi, kupina miesčioniško apmaudo. Verkia, staiposi prieš veidrodį, slankioja per naktis aplink namus kaip pakvaišęs gyvūnas! Tėtis šito nenusipelnė. Negaliu suprasti, kodėl didžiausiam Rusijos rašytojui Dievas užkrovė tokią naštą.

Prieš mirdama tėtės numylėtinė buvo sesuo Maša. Atrodė, ji visada supranta jo idėjas, nors tuo abejojau; tačiau neverta kritikuoti mirusiųjų. Kai jos netekome, tapau tėčiui nepakeičiama, jis man dėkingas. Myli mane, ir aš jį myliu. Maša jį mylėjo, bet buvo silpna. Visada blyškiais kaip kiaušinio lukštas skruostais, visą laiką pamėlusiomis lūpomis, virpančiomis netgi tada, kai ji tylėjo. Ji išpažino tolstojininkų vertybes, įskaitant skaistybę, bet puolė į glėbį Obolenskiui, tam kvailiui, teturinčiam geras manieras ir nė kapeikos kišenėje. Tėtis per vestuves verkė, bet tikrai ne iš džiaugsmo. Aš, savo ruoštu, nusprendžiau paskirti save tėčiui. Skaitau jo knygas ir, kitaip nei dauguma tėvo aplinkos žmonių, jas suprantu.

Niekada neištekėsiu. Argi Levo Tolstojaus duktė panorėtų tarnauti kitam vyrui?

Mama sunkiai susitaiko su tuo, kad tėtis leidžia man spausdinti jo darbus. Norėtų smulkmeniškai perrašinėti jo rankraščius pati. Mėgsta prisiminti, kaip diena po dienos, kai buvo kuriama „Ana“, prabusdavo svajodama apie Vronskį, Leviną, Kiti, spėliodavo, kas dar jiems nutiks.

Kartais pavydžiu jai tų ankstesnių dienų, kai tėtis buvo jaunas, rašė romanus ir apsakymus. Bet dabartinis jo darbas svarbesnis. Romanai yra buržuazijos pramoga, nebent autorius pasirenka aiškiai moralinį toną. Štai kodėl tėtis nemėgsta Viljamo Šekspyro. „Negali pasakyti, kur yra Šekspyras, — sako tėtis. — Jis nematomas. O autoriaus pareiga — prisistatyti publikai. Pasakyti: tas tinkama, o tas netinkama .“ Tėtis be galo mėgsta švarias kopijas, kurias atnešu kiekvieną rytą, nors tučtuojau jas sugadina, išbraukdamas žodžius, prirašydamas naujų frazių, net sakinių ir paragrafų — paraštėse ar tarp eilučių. Mėgsta apibraukti pataisymus apskritimais ir tikisi, jog viską suprasiu ir įtrauksiu į tolesnius taisymus. Nekenčiu, kai reikia brautis į kabinetą ir prašyti paaiškinimų. Žinoma, tėtis neįtikėtinai ramus. Visada padėkoja, tarsi niekas daugiau nenorėtų tiek daug darbuotis Tolstojaus labui.

Šiandien dirbu ilgai, greta rašomosios mašinėles dūzgia žibintas. Bandau užbaigti šios dienos planus. Kokia pasitaikė dienelė! Atvyko Sergejenkos tėvas, vienas seniausių tėčio draugų. Tėvas greta Sergejenkos atrodo tarsi berniūkštis, visą laiką pokštauja ir erzinasi. Labai mėgstu juos stebėti. Dovanų atvežė gramofoną ir tėčio balso įrašus, prieš keletą mėnesių padarytus Maskvoje. Ant šiurpios mašinos su variniu ragu ir bauginančia rankena mama uždėjo plokštelę. Pastatė gramofoną valgomajame, ant staliuko priešais duris, kad visi galėtų pažiopsoti. Tarnai: liokajai, virėja, net arklininkai susispietė koridoriuje pasiklausyti. Name nugriaudėjus keistai iškraipytam tėčio balsui, kai kurie pradėjo žvalgytis į valgomąjį pro turėklus. Taip, čia buvo tėtis. Bet ir ne tėtis. Stiklinė vaza ant židinio atbrailos pradėjo skilti ir subyrėjo į šukes.

Mašina pamalonino visus, tik ne tėtį. Aiškiai supratau, kodėl jis gūžėsi kaip nepatogiame soste, traukėsi į save tarsi vėžlys, mėgindamas pasislėpti kiaute.

Iš Maskvos atvyko brolis Andrejus, kaip visada dabitiškai apsitaisęs, kaip paprastai erzinantis tėtį tauškalais apie tokią ir tokią grafienę bei tokį ir tokį pulkininką. Andrejui nerūpi tėvo jausmai, jis mažai nutuokia apie jo idėjas. „Argi ne nuostabu?“ — tarškėjo Andrejus, čiupinėdamasis su gramofonu ir vis labiau jį garsindamas.

— Kaip ir visi kvaili tariamos civilizacijos išradimai, ši mašina greitai nusibos, — atšovė tėtis ir išėjo iš kambario.

Sergejenka nuliūdo, juk jo tėvas atvežė gramofoną ir, svarbiausia, įrašą. Bet jis pažinojo tėtį ir jo metodus.

— Bijau, jog jūsų tėvas tam tikra prasme yra luditas, — kasydamas barzdą tarstelėjo Sergejenka.

Mama, telaimina ją Dievas, tučtuojau nuėmė nuo gramofono tėčio įrašą ir uždėjo Glinkos duetą, taip pat Sergejenkos dovaną. Tada tėtis šypsodamasis grįžo į kambarį. Vėl atsisėdo į savo krėslą, susidėjo rankas ant kelių ir užsimerkė. Pasibaigus duetui mama uždėjo kitą padovanotą įrašą: serenadą iš „Don Žuano“, atliekamą Balinstino. Tėtis plačiai išsišiepė, net pasirodė jo rausvos drėgnos dantenos.

— Labai gražu, — pasakė, tapšnodamas kojas delnais. — Labai gražu.

Sergejenka nušvito.

Po valandos susirinkome gerti arbatos. Mama pakvietė pasilikti ir Bulgakovą. Atrodė, jis tik spokso į visus ir nepaliauja šnarpštęs nosies į nešvarią nosinę. Sunkiai galėjau jį pakęsti ir nesupratau, ką Čertkovas jame įžvelgė. Paskutinis tėčio sekretorius Gusevas buvo kur kas geresnis, nuoširdus vyriškis, suprato tėčio idėjas geriau už patį tėtį. Netgi Čertkovas tą pripažino.

Andrejus, kaip ir mama, mėgęs pasiginčyti, vogravo apie patriotizmą, paskui ėmė taukšti apie Vakarų Europos pranašumus prieš Rusiją ir aiškintis realius žemės savininkų ir mužikų santykius. Tanios vyras Suchotinas susijaudino ir pradėjo paskaitą apie žemės kainas. Jam baigus trumpą pranešimą, Sergejenka pridūrė, jog Rusijos valstiečiai pastaraisiais dešimtmečiais tapo vis aršesni žemės savininkams ir turi tam pagrindo. „Liaudis užsitarnavo geresnio elgesio“, — kalbėjo, baksnodamas orą pirštu.

— Savo akimis mačiau, kaip mužikų pilną kaimą niokojo nedidukė kareivių kuopelė, — tarstelėjo Andrejus, apžvelgdamas kambarį ir įvertindamas, kokį poveikį padarė jo pareiškimas. — Ko gera, ten gyveno kokie penki šimtai šeimų, bet nė vienas nesipriešino. Jie — tikri avinai, tie mužikai. Tikri avinai!

Tėčio akys patamsėjo. Kakta susiraukšlėjo, atrodė, tuojau prabils, bet susivaldė. Žinojo: viskas, ką pasakys, bus suprasta blogai. Buvo apgailėtina tai regėti.

— Mužikai per daug geria, — įsijungė mama, dar užberdama druskos tėčiui ant žaizdos. — Visos kariuomenės verta ta suma, kurią vyriausybė ketina išleisti jų alkoholiui. Mačiau tą įrodyta statistiškai. — Siurbtelėjusi arbatos, nuo sidabrinio padėklo paėmė mažutį išsipūtusį pyragaitį. — Žinoma, ne dėl žemės stokos Rusijos mužikai vargsta. Jų skurdas — dvasinis. Jie neturi valios.

Tėtis stipriau susisiautę gelsvą megztinį, tarsi per namą ką tik būtų papūtęs aštrus šiaurinių stepių vėjas. Iš virpančių antakių mačiau, kad nebegali ilgiau išdidžiai tylėti.

Viena ranka glostydamas barzdą, tėtis palinko pirmyn.

— Jei valstiečiai turėtų pinigų, nesisamdytų, kaip mes, liokajų, atsieinančių šimtą rublių per mėnesį. Patys elgiamės kaip idiotai.

— Taip, mielasis, visus pinigus jie išleistų gėrimams ir kekšėms, — pasišaipė mama.

Tėtis niūriai dėbtelėjo.

— Žinai, Rusijos žemės savininkai atsidūrė bjaurioje situacijoje, — tęsė mama. — Ar manai, jog nuskurdę dvarininkai smaginasi tokiai šiuolaikiškais dalykėliais, kaip šis gramofonas? Žinoma, ne. Juos įsigyja miestuose gyvenantys pasiturintys pirkliai, kapitalistai ir grobstytojai!