Jay Parini - Paskutinė stotis

Buvo smagu galvoti, jog šios knygos Tolstojui labai asmeniškos. Surakinau rankas už nugaros, nusprendęs nieko daugiau neliesti. Akis užkliuvo už daugybės portretų ant sienų. Čia buvo Dikensas, pačiame jaunystės žydėjime, blizgančiomis žvitriomis akimis, poetai Fetas ir Puškinas. Vėl atsisėdau ant odinės sofutės ir sutelkiau žvilgsnį į mažą puošnų staliuką greta, senovinį, su skambučiu (gal man pakviesti?) ir mėlyno stiklo vaza, prikrauta dekoratyvių niekučių.

Durys atsidarė dar prieš išgirstam žingsnius. Tolstojus, tarsi senelis, malonus, senas, rausvaskruostis ir švytintis, įžengė į kambarį. Prie sibirietiškų kailiu pamuštų batų vilkosi sniego tumulai. Mūvėjo laisvas, apsmukusias kelnes ir melsvą drobinę palaidinę, sujuostą ties juosmeniu. Trynė raudonas plaštakas.

— Kaip džiaugiuosi, kad jūs čia! — sušuko. — Labai džiaugiuosi!

Sveikinimas buvo gal kiek perdėtas, bet nuoširdumu nesuabejojau. Nebuvo jokio pagrindo.

Ištiesiau laišką nuo Čertkovo, bet Tolstojus padėjo voką ant stalo net nedirstelėjęs.

— Vladimiras Grigorjevičius jau labai išsamiai apie jus parašė. Man labai reikia jūsų pagalbos. Naujasis rinkinys — sunkus darbas, reikalauja daug pastangų, o aš toks senas. Per daug senas. Bet pakalbėkime apie jus. Kaip vyksta jūsų paties darbas?

Padėkojau už domėjimąsi, bet jis pertraukė padėkas sakydamas, jog rašiniai patraukė jo dėmesį, Čertkovo irgi. Jaučiausi pamalonintas.

Kalbėjomės, ką galiu nuveikti knygos „Kiekvienai dienai“ labui. Tą kūrinį Tolstojus kažkada norėjo pavadinti „Skaitymo ratu“, teigdamas, kad kiekvienas dar ir dar kartą, skaitytų pateiktus teiginius, nepaliaudamas, kaip nenutrūkstantis yra ratas. (Čertkovui labiau patiko kitas pavadinimas, todėl apsistota ties „Kiekvienai dienai“.) Mano darbas būtų surinkti vidutiniam rusui kasdieniniam apmąstymui skirtų išmintingų teiginių antologiją. Alternatyva Šventajam Raštui ar kažkas, ką galima skaityti greta Biblijos. Aš padėsiu rinkti ir skirstyti citatas, o Tolstojus skaitys ir pritars (arba atmes) mano siūlymams.

Sėdėjome drauge ant sofutės kaip vaikai, koja prie kojos, o Levas Nikolajevičius (kaip tučtuojau paliepė jį vadinti) kalbėjo. Kasdien nuo sveikintojų, žmonių dvasinės krizės būsenos, politinių revoliucionierių, piktų skaitytojų, bepročių ateina trisdešimt keturiasdešimt laiškų. Levas Nikolajevičius pats juos kruopščiai peržiūri, pažymi vokus kreida: N. A. (neatsakinėti), P. (kreipiasi pagalbos) ir K. (kvaili). Keletą kvailų laiškų ir laiškų su pagalbos prašymu kas rytą rasiu sudėtus ant padėklo ir turėsiu kaip nors į juos sureaguoti. Levas Nikolajevičius pasiliks įdomiausius. Visi laiškai po redagavimo keliaus į „Remingtono“ kambarį, kur juos atspausdins duktė Saša.

— Saša jums patiks, — pasakė Levas Nikolajevičius. — Ji — linksma ir labai rūpestinga mergina.

Dienos tekės kaip įprasta. Levas Nikolajevičius paaiškino, kad, jeigu nepaskambins, mėgstąs iki antros būti netrukdomas, paskui visi namiškiai sėda pietauti valgomajame, kur jis vadovaująs diskusijai kokiais nors einamaisiais klausimais. Po valgio mėgstąs pasivaikščioti arba, jei jaučiasi pakankamai gerai, jojąs į kaimą arba purvinu keliu į mišką raitas ant Delirės. Penktą grįžtąs į kabinetą, išgeriąs stiklinę arbatos, paskui dirbąs, kol pakviečia vakarienės, kuri paprastai būna septintą. Aš visada galįs pasilikti, kada tik panorėsiu. Po vakarienės skamba muzika arba žaidžiama šachmatais. Daugumą vakarų jis pasišalinąs anksti vildamasis paskaityti, nors dabar skaito mažiau, — maždaug taip porino.

— Prastai atrodot, Valentinai Fiodorovičiau, — staiga kreipėsi į mane. — Ar gerai jaučiatės?

— Praeitą naktį tikrai blogai miegojau. Užtrunka keletą dienų, kol priprantu prie naujos lovos.

Jis uždėjo silpną ranką man ant kaktos ir paprašė atsigulti ant kušetės. Žinoma, prieštaravau, bet Levas Nikolajevičius primygtinai reikalavo.

— Pagulėkite čia, trumpai nusnūskite. Atradau, kad trumpai nusnūsti yra labai naudinga, kai prastai jautiesi. — Užmetė ant kojų antklodę. — Atnešiu stiklinę arbatos.

Levui Nikolajevičiui išėjus atnešti arbatos, mėgavausi nerealiu, jaudinančiu situacijos absurdiškumu. Didžiausias Vakarų rašytojas Levas Tolstojus man, savo naujam sekretoriui, beveik šešiasdešimčia metų už jį jaunesniam, nešė arbatos. Šį vyrą lengvai galėjau pamilti. Tikrai, gulėdamas ant nugaros, apžiūrinėdamas aptrupėjusį gipsą ant lubų, jau jį mylėjau.

7 Dž. P.

KLAJONĖS VĖLYVĄ ŽIEMĄ ZASEKOS MIŠKE

Žiemos medžiai paukščių pilni:

žvirblių čirškėjimo, kuosų,

kėkštų, besivartančių tarp šerkšnotų šakų.

Žengiu per krūmokšnius -

nesusižeidžiau

belapių šakelių migloj.

Vėjyje virš rausvų norvegiškų pušų

sklando išvargęs varnas,

tingiai, iš aukštai nudelbęs skvarbų žvilgsnį,

aštrų kaip deimantas lediniame mėlyname danguje.

Praeitą vasarą laukuose šalimais

mačiau šitą paukštį, aštrų jo snapą

Besidarbuojant virš ką tik pastipusio šuns. Stebėjau,

kaip jie pakilo į šituos medžius

purvino pokylio — juodas varnas ir šuo.

Kas pūva po šiuo traškiu sniegu?

Pasiklausiau prieš srovę,

kaip gurgaliuoja požeminiai vandenys:

prarasti skiemenys, prarastos istorijos

gyvena po ledu. Kai pamilstame,

pasidaro šilčiau, net jei

pamirštame, kuo vardu gyvenimas,

jei pečius užgula aprūkę šešėliai,

jei paukščių giesmė virš galvos — vienintelė

gaida, kurią girdime. Einu užšalusiu

vandeniu, jis linksta,

bet nelūžta. Pasaulis vis dar mano namai.

Net jei galiu tikėtis daug mažiau dienų

nei tą kartą, kai svajojau, kad skraidau:

užsiropščiau į medį ir liuoktelėjau į vėją.

Vėjas išpūtė rankoves. O, kristi į minkštą sniegą,

kristi iš aukštai ir žinoti, kas nutiks,

jei atsitrenksiu į uolą ar kelmą...

Priglaudžiau lūpas prie ledinės šaknies,

kur sula sunkiasi,

nors ne pavasaris.

Žiemą nešalta,

kai burna pilna sniego, saldžios lipnios žievės.

Suklumpu melstis:

— Viešpatie, leisk man pažinti tave taip,

kaip pažįstu šį mišką,

Zasekos šilumą ir žiemos plazdenimą,

juodus ir mėlynus sparnus, skonį ir beskonybę

sultingo sniego, akimirkos žybtelėjimą.

8 Saša

Šį rytą, kai spausdinau „Remingtono“ kambaryje, nešina skara įėjo mama. Mėlyną megztą pūkuotą vilnonę skarą mamos reikalavimu tiesiog privalėjau užsimesti ant kojų.

— Niekuomet nebuvai labai sveika mergaitė, — pasakė, kamšydama galus aplink kelius.

Priminiau, jog visuomet sirguliuodavo Maša. Ne aš. Mama tiesiog norėjo pašniukštinėti.

— Taigi, ką spausdini? — atsainiai paklausė. — Laiškus? Naują apsakymą?

Moteris nepasižymėjo taktu.

— Smalsumas žmones pražudo, — pajuokavau.

— Aleksandra Lvovna!

Kai norėdavo apsimesti nepritarianti, vadindavo mane krikščionišku vardu. Net visi tarnai namuose vadino mane Saša. Nesu pretenzinga.

— Tėtis su Bulgakovu darbuojasi prie „Kiekvienai dienai“, — atsakiau. — Nesijaudinkit. Nespausdinu nieko apie jus.

Abi žinojome, jog dienoraštyje tėtis rašo tiesą apie žmoną. Štai kodėl mama visą laiką nori jį skaityti, štai kodėl tėtis bando dienoraštį slėpti. Vyksta kvailas slėpynių žaidimas.

— Tapai šiurkšti ir visai nemoteriška, — tarstelėjo mama. — Nesuprantu, kodėl tėvas verčia tave dirbti visą tą purviną darbą, — pridūrė, mosteldama rašomosios mašinėlės link.