Jay Parini - Paskutinė stotis

— Prašė pranešti, jog byla prieš mužikus nutraukta. Jie laisvi ir gali keliauti namo. — Vyriškis patylėjo, leisdamas perprasti naujienos svarbą. — O Afanasjevui skirta švelniausia bausmė. Trejus metus kalėti tvirtovėje.

— Baisu!

— Dušanai Petrovičiau, — prabilo Levas Nikolajevičius, — turėtume džiaugtis, jog Afanasjevas už šalyje keliamus neramumus nenuteistas mirties bausme. Vyriausybė siekia kuo greičiau pavyzdžiais parodyti, kaip reikia elgtis su tokiais kaip Afanasjevas. Šiam jaunuoliui trejus metus kalėti tvirtovėje tikrai nėra taip jau blogai. Galės skaityti ir rašyti. Siųsiu jam knygas.

Vakare Levas Nikolajevičius visas švytėjo, buvo visiems malonus, atidžiai klausėsi Sofjos Andrejevnos. Į taurę su vandeniu įsipylė šlakelį balto vyno — tai džiugios nuotaikos ženklas.

Svečiavosi Bulanžeras, vaidinantis (nepakenčiamai) mielą gerą mokinį, taip pat Nažyvinas, jaunas rašytojas, visų nusivylimui primygtinai pareikalavęs atsisėsti greta „šeimininko“. Kai Levas Nikolajevičius kalbėjo, Nažyvinas pritardamas burkavo kaip balandis, gerkliniu balsu. Labai jo nemėgau, ypač kai pradėdavo filosofuoti ir pažodžiui kartodavo Levo Nikolajevičiaus teiginius, tarsi pats ką tik būtų juos sugalvojęs. Levas Nikolajevičius likdavo malonus. Negalėjau suprasti, kodėl. Tiesą sakant, Levas Nikolajevičius energingai linksėjo, kai Nažyvinas tarsi papūga kartojo ypač gerai žinomą tolstojininkų posakį. Tas visų labiausiai trikdė.

Sofja Andrejevna nusivedė visus į svetainę namo priekyje. Sėdėjome, kol ji skambino pianinu Bethoveno „Pastoralinę sonatą“. Levo Nikolajevičiaus akyse pasirodė dideli ašarų lašai, jis nusišluostė akis rankove. Jis dažnai verkia klausydamas muzikos, ir kai kas nors skambina pianinu (paprastai, kai groja Sofja Andrejevna, įsivaizduojanti esanti pasaulinės klasės pianistė, dėl aplinkybių priversta slėpti savo talentą), ir grojant gramofonui. Antra vertus, man muzika nė truputėlį nepakėlė nuotaikos.

Viską sugadino Goldenveizeris, kvailas žydas. Kiekvieną vakarą daužydamas klavišus pasirodo Tolstojaus šeimynykščiams, kurie tokie malonūs, kad neišspiria jo lauk. Levą Nikolajevičių visi visur vaiko, o jis visiems nuolankus, trokšta bet kuria kainą išlaikyti ramybę. Bet kaina labai aukšta.

Kada nors jis supras, kodėl esu priešiškas Goldenveizeriui. Ir suvoks, kodėl reikia atsiriboti nuo Sofjos Andrejevnos.

6 Bulgakovas

Dauguma dienų panašios. Išsirikiuoja ir lėtai slenka. Ir niekas neapgailestauja dėl praėjusių. Bet atmintin įsirėžė keletas džiugių dienų, dienų, kurių kiekviena akimirka švyti kaip akmenėliai vėrinyje. Trokštu vėl jas susigrąžinti, gedžiu nutolusių. Tokia pasirodė ir pirmoji mano, kaip Levo Nikolajevičiaus sekretoriaus, diena.

Buvo sausio vidurys, ūkanotas rytas, neparastai šiltas tokiam metų laikui Rusijoje. Anksti pabudau mažame kambarėlyje virš virtuvės. Buvo antroji mano diena Teliatinkuose, po pusryčių turėjau susitikti su Tolstojumi. Maša, neseniai prisijungusi prie dievotų tolstojininkų grupės, gyvenusi ir dirbusi Čertkovo namuose, man į lovą atnešė stiklinę arbatos. Mergina buvo aukšta, iš pažiūros suomė, išsišovusiais skruostikauliais ir trumpais šviesiais plaukais, tiesiai krintančiais abiejose galvos pusėse. Įeidama į kambarį žalias migdolų formos akis buvo nudūrusi į grindis. O pasibeldė taip tyliai, kad, kol nepravėrė durų, nė nenujaučiau apie jos buvimą.

— Įeikite, — pasakiau atsikrenkšdamas ir atsisėsdamas lovoje.

Ji padėjo padėklą ant staliuko greta lovos.

— Labai malonu, kad atnešėte arbatos. Nereikėjo vargti.

— Rytoj pats ruošite sau arbatą, — atsakė mergina. — Bet šiandien manykite, kad jums pasisekė.

Jos drovumas, atrodo, išgaravo, kai ji pjovė šviežios citrinos riekelę ir įmetė į arbatą.

— Smagu būti aptarnautam.

— Čia nesuteikiamos ypatingos privilegijos. Teliatinkuose visi lygūs!

— Tikra demokratija!

— Erzinate.

— Atsiprašau. Ar nereikia?

— Kaip norite, — atsakė mergina.

Pastūmusi antklodę man ant kelių, atsisėdo. Jokia moteris nėra sėdėjusi greta, kol guliu lovoje, išskyrus motiną. Visas Mašos elgesys bylojo, jog ji, Dievas mato, yra sąžininga, pažangi, praktiška mergina. Tikra tolstojininkė.

— Ar jau susipažinote su kitais? Sergejenka neturi humoro jausmo. Turiu įspėti, — kalbėjo Maša. — Tačiau jis neįtikėtinai malonus.

Šitai kažkaip prasprūdo pro akis. Čertkovo sekretorius Sergejenka — artimo Tolstojaus draugo sūnus. Kai nebūna Čertkovo, Teliatinkuose viską tvarko jis. Deja, vakar, atvykęs, beveik iš karto pajutau jam antipatiją. Sergejenka — apyjaunis vyriškis, bebaigiąs ketvirtą dešimtį, putlokas. Kaip ir Čertkovas, užsiauginęs siaurą juodą barzdelę. Kažkoks truputėlį dendiškas, išskyrus tai, kad beveik nesiprausia — jis dvokia rūgštimi — kaip trūnijanti vilna. Sergejenka nieko nelaukdamas perėjo prie reikalų.

— Vladimiras Grigorjevičius nekantrauja, kad pradėtumėte siųsti žinias iš Jasnaja Polianos, — pasakė, iš prieškambario nusivedęs į tuščią mažą kabinetą. Nuo rauplėto ąžuolinio rašomojo stalo paėmė paslaptingus sąsiuvinius su vidiniais puslapiais. — Turėtumėte žinoti: saugumo sumetimais privalome šių dienoraščių — jūsų dienoraščių — egzistavimą laikyti paslaptyje.

Pažadėjau paisyti jo noro, bet viduje jaučiau tuštumą. Slaptumas neatrodė tolstoizmo esmė. Tai nebuvo geras būdas pradėti ryšius su žmogumi, kuriuo labiausiai pasaulyje žaviuosi.

— Jums nepatiko Sergejenka? — pertraukdama mano apmąstymus paklausė Maša.

— Pasirodė nuoširdus, — atsakiau.

Mažos, bet dailios krūtys buvo vos vos išpūtusios muslino palaidinę. Ilgos rankos, liauni riešai ir smulkūs pirštai atrodė patraukliai. Lėtai alsavau, įkvėpdamas į plaučius minkšto ją gaubiančio oro.

Kai išsikalbėjome sužinojau, jog Maša mokytojavo Sankt Peterburge. Nemalonus darbas — elitinė mokykla išpaikintiems biurokratų vaikams.

— Būdama vaikas, norėjau būti vienuolė, — pasakė Maša.

Negalėjau suturėti lengvo vypsnio.

— Manote, juokauju?

— Atsiprašau, tiesiog negaliu įsivaizduoti jūsų vienuole.

— Kodėl? — ji neatrodė supykusi, greičiau nustebusi.

Ką galėjau atsakyti? Kad ji per daug daili švaistyti grožį vienuolyne?

— Tiesiog neatrodote kaip vienuolė, — atsakiau, beviltiškai mėgindamas permesti lieptelį pavojingoje pokalbio srauto vietoje. — Turiu galvoje, kad vienuolės būna senos ir... raukšlėtos.

Ji suprato, jog dumiu akis ir pašoko nuo lovos.

— Geriau eisiu atgal į virtuvę. Šią savaitę budžiu. Gana greitai ateis ir jūsų eilė.

— Demokratijos mechanizmas.

Jai nepatiko ciniška gaida. Nusisuko.

Norėjau paklausti, kodėl domisi Tolstojumi, bet atrodė, jog Maša neturi nuotaikos gvildenti savo būsenas. Stovėjo lygindama sijono raukšles ir šiek tiek varžydamasi.

Dar kartą padėkojau — per daug pakylėtai — už atneštą arbatos stiklinę.

— Gal kurią dieną jūs man atnešite arbatos, — pasakė Maša uždarydama duris.

Man toptelėjo, jog Teliatinkuose išlikti skaisčiam nebus paprasta.

Į Jasnaja Polianą nuvežė jaunas ūkio prievaizdas Andrejus, liesas, gelsvai žalsvu veidu vaikinas tankiomis garbanomis, aukštais skruostikauliais ir šiek tiek įkypomis, tarsi mongolo, akimis. Mano atvykimo vakarą Sergejenkos nusivylimui jis puikiai grojo balalaika. (Sergejenka galvoja, kad muzika yra lengvabūdiška, o tinkamas vakaro užsiėmimas — Švento Rašto ar filosofų darbų skaitymas.)