Jay Parini: Paskutinė stotis

Spaudoje skleidžiami gandai. Praeitą savaitę Maskvoje pasirodė straipsnis, teigiantis: „Grafienė Tolstaja nutolo nuo savo vyro. Jiedu retai kalbasi. Išsiskyrė jų religinės ir politinės pažiūros“. Kokie niekai! Viską skleidžia Čertkovas ir jo draugeliai, kuriems pavyko įsibrauti tarp manęs ir Liovočkos, nepaisant keturiasdešimt aštuonerių santuokos metų. Tačiau pabaigoje triumfuosiu aš. Triumfuos mūsų meilė.

Mane laiko svetima. Bet argi ne aš pagimdžiau Levui Tolstojui trylika vaikų (ne taip ir blogai žmogui, propaguojančiam skaistybę!), ar ne aš stebiu, kad jo drabužiai būtų švarūs ir sulopyti, kad būtų paruoštas jo mėgstamas vegetariškas maistas? Argi ne aš kiekvieną vakarą prieš miegą skaičiuoju jo pulsą, statau klizmas, kai jam užkietėja viduriai, atnešu arbatos su didele citrinos skiltele, kai jis negali užmigti?

Esu vergė. Atstumtoji savo valdose. O buvau garsaus Maskvos gydytojo dukra! Tėvas vertino Levo Nikolajevičiaus aristokratišką kilmę, tas tiesa, bet taip pat žavėjosi ir literatūriniais pasiekimais. O kas nesižavėtų? Jau tuomet buvo akivaizdu, kad jis taps garsus rašytojas. Apie tai buvo kalbama ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge. Prisimenu, kaip mama man pasakė: „Kada nors apie grafą Tolstojų skaitysi enciklopedijoje.“

Kai su seserimis buvome paauglės, tėtis lange įstatydavo žvakelę: toks tuomet vyravo paprotys, tarsi ženklas, jog esame namuose. Laukdavome — Liza, Tania ir aš. Visos beviltiškai mylėjome grafą Tolstojų, tačiau mama ir tėtis buvo numatę, jog tinkamiausia partnerė yra vyriausioji, Liza. Buvau vidurinioji, liauna tamsiaakė spigiu balsu ir dramblio kaulo dantimis. Liza, kuri tarsi katė viską draskydama ir kniaukdama sėlindavo po namus, man pavydėjo. Tiesa, Liza turėjo galvą. Buvo „intelektuale“. Bet pasipūtusi ir, jei išdrįsiu pasakyti, apgavikė.

Pavojingesnė galėjo būti Tania — judri šelmė juodomis kaip angliukai akimis, tarsi Rytų ištvirkėlės tiesiai ties kakta nukirptais plaukais. Kai eidavo per kambarį, kiekvienas kūno raumuo siuntė žinią pasauliui. Tuo metu jos nekenčiau: kas galėtų pakęsti žavų ketinimą šokti ir dainuoti, grandiozinius planus „pasirodyti“ teatre? Tarsi tėtis leistų kuriai nors dukrai išskleisti uodegą Maskvos scenoje! Vargšas tėtis.

Nemanau, jog kėliau tiek rūpesčių, kiek kitos. Niekas ir nenustebo, kai grafas Tolstojus išsirinko mane. Neneigsiu, turėjau gerų savybių. Mokėjau skambinti pianinu. Ne taip, kaip dabar, bet vis tiek neblogai. Pakenčiamai liejau akvareles. Šokau taip pat gerai, kaip dauguma mano rango ir padėties panelių. Ir daug rašiau: apsakymus ir eilėraščius, dienoraščius, laiškus. Tuomet, kaip ir dabar, Liovočka turėjo savisaugos instinktą. Jis visada žino, kaip įsigyti tą, kas reikalinga.

Susipažinau su grafu būdama dešimties. Jis užėjo į Kremlių, kur turėjome butą, aplankyti tėtės. Nusvirusiais tamsiais ūsais, tobulai išlyginta uniforma, taip išblizgintais batais, jog ant galiukų galėjai matyti atsispindinčius kelius. Prie diržo kabėjo apeiginis kardas. Ramiai, šiek tiek melancholiškai, pasipuikuodamas pasakojo ketinąs grįžti į savo pulką, įsikūrusį prie Dunojaus. Kol jiedu su tėčiu kalbėjosi, romiai stovėjau kamputyje.

Jiedu sėdėjo svetainėje vienas priešais kitą. Tėtis manęs nematė, bet gerai mačiau grafą, jo suglaustus kelius, dideles raudonas plaštakas, tarsi jūros krabai gulinčias sterblėje. Tėčiui kalbant atrodė, jog grafo akys dėmesingai blizga. Jo žvilgsnis tuomet, kaip ir dabar, buvo neatremiamas, kaustantis dėmesį. Vyras sėdėjo žemoje vyšnios medžio kėdėje šiek tiek palinkęs pirmyn. Geltonų epoletų ir dvigubos varinių sagų eilės jau beveik nebegalėjau ištverti!

Vyrai prislopintais balsais kalbėjosi porą valandų, tarsi būtų planavę monarchijos nuvertimą. Ką norėjo nutylėti? Gal sprendė, kuri iš mergaičių ateityje taps grafienė Tolstaja? Nemanau, jog apie tai mąsčiau. Galų gale, tebuvau dešimties. Bet mano širdutė skriejo Levo Tolstojaus link. Tada, stovėdama kamputyje, nusprendžiau, kad vieną dieną tapsiu jo žmona. Kai jis išėjo, slapčiomis nusėlinau į svetainę ir kėdės, ant kurios jis sėdėjo, užpakalinę koją aprišau rausvu kaspinėliu.

Vėliau tėtis dažnokai šnekučiuodavosi su jaunuoju grafu, kuriam jautė ypatingą prieraišumą. Kartą leido pasiskolinti jo apysaką „Vaikystė“. Visą ilgą naktį skaičiau žvakių šviesoje, kol seserys miegojo. Kiekvienas sakinys plykstelėdavo tarsi degtukas, vaizdiniai savaičių savaites neišėjo man iš galvos. Nieko keista, jog visa Maskva buvo įaudrinta.

Bet turėjo praeiti dar ne vieneri metai, kol kuri nors iš mūsų taps pakankamai suaugusi santuokai. Staiga tapome pasiruošusios. Bent jau Liza. Ir mamai viskas įgriso. Visas tas merginimas — besilankantys džentelmenai, begalinės arbatėlės ir įtampa peržengė visas ribas. Ji norėjo ištekinti Lizą taip greitai, kaip tik galima.

Liepą mamą apėmė tikras šėlsmas. Ji susiruošė aplankyti tėvą Ivitsyje, Tūlos gubernijoje, ne taip toli nuo Tolstojaus šeimos dvaro Jasnaja Polianoje. Taip nutiko, kad mes, trys mergaitės (ir, žinoma, mažasis Volodia), taip pat skubinomės drauge.

Mama kalbėjo, jog Liza ideali partnerė tokiam ekscentriškam, pernelyg intelektualiam grafui, ir ji visuomet pasistengdavo, kad Maskvoje ant sofos greta grafo sėdėtų Liza. Liza taukšdavo apie ką tik vokiečių spaudoje pasirodžiusius naujausius filosofijos darbus. „Man dažnai atrodo, — skardžiu tarsi paukštelio balsu čirendavo Liza, — kad aukštasis vokiečių kriticizmas dėl Hegelio dialektikos sunegalavo. Ką manote, grafe?“, — Liovočka tik bukai spoksodavo.

To, kas iš tikrųjų sukosi jaunojo grafo galvoje, reikėjo ieškoti Kaukaze, nors jis dažnai apstulbindavo (ir išgąsdindavo) mus kalbomis apie Imanuelio Kanto žavesį. Kartais, sugavęs mano žvilgsnį, jis mirkteldavo, o kartą koridoriuje, kai niekas nematė, suspaudė mano ranką.

Nors niekinu savireklamą, turiu sutikti, jog tomis dienomis, liaunu liemeniu, kurį vyriškis galėtų džiugiai apglėbti stipriomis rankomis, atrodžiau dailiai! Tą karštą liepos rytą, kai tarnas atėjo pasakyti, jog karieta kelionei į grafo Tolstojaus sodybą paruošta, žinojau, jog jis netrukus bus mano vyras.

Nuo nedidelių senelio dvaro rūmų laiptelių skepetaite mojavo tėtis, o senovinė karieta, girgždėdama ir svirduliuodama, riedėjo purvinu keliu. Pavažiavus kelias mylias prasidėjo švelnūs, banguojantys javų laukai, tokie būdingi Tūlos kraštui. Javai, kviečiai ir rugiai, o abipus kelio — gausūs mužikų būriai, smagiai sutartinai palinkę prie darbo, skriejo pro šalį, paskui prasidėjo Zasekos miškas — tanki, žalia, miškinga vietovė, kvepianti pušimis ir dumblu. Priartėjome prie Jasnaja Polianos kaimelio, kuris man nepaliko įspūdžio. Apgailėtinos šiaudais dengtos lūšnelės, išklibusios trobelės ir akmeniniai tvarteliai. Iš siurblio, su po čiaupu prikabintu skardiniu kibiru, čiurkšle’ tryško dumblinas vanduo. Plačiai atlapotos sūpavosi didelės medinės cerkvės durys, greta stovėjo vidutinio amžiaus našlė juoda skepeta ir pliurpė-su į rąstgalį panašia bedante sena vienuole. Pravažiuojant karietai, našlė rimtai nusilenkė, išreikšdama apsimestinę pagarbą — tipiškas žemesniosios rusų klasės veidmainiavimas.

Mama aiškino, kad Levas Tolstojus gyvena dideliame paveldėtame name, vadinamame taip pat, kaip ir kaimas. Kaip visi geri mokytojai, ji sugebėdavo labai džiūgauti dėl akivaizdžių dalykų. Pradėjo pasakoti, jog grafas, kaip dauguma jaunų žmonių, buvo didelis mėgėjas lošti. („Žinoma, jūsų tėvas — išimtis“, — pridūrė.) Kartą, lošdamas kortomis su nesąžiningu kaimynu, užstatė centrinę namo dalį. Pralošė, o neatlaidus kaimynas iš tikrųjų išlupo centrinę Jasnaja Polianos dalį, palikdamas vienišus, apgailėtinus flygelius.