Jay Parini - Paskutinė stotis

Taigi, tą dieną, seniai, pro geltonus beržus įkypa krito vėlyvos vasaros šviesa. Rytą leidau viena, klaidžiojau Zasekos miške, kvepiančiame riebia dirva, vėlyvomis gėlėmis. Vienas klevas, mano nuostabai ir pasibaisėjimui, jau buvo ryškiai raudonas, tarsi kupolas švytėjo keista šviesa. Stovėjau po medžiu ir vargiai pajėgiau sulaikyti ašaras.

Liovočka pasirodė iš už medžio. Su balta palaidine panėšėjo labiau į mužiką nei į tituluotą asmenį. Verte pervėrė mane žvilgsniu. Taip įdėmiai! Nejaugi atsekė?

— Kam gi šios ašaros, mažoji mano Sonia? Kas atsitiko?

Prikandau lūpą.

— Nieko, — atsakiau.

— Nieko? — nepatikėjo vyras. — Turėjo kažkas nutikti.

— Šitas klevas, — atsakiau. — Tik pažiūrėkit! Jau visi lapai paraudo. Greitai medis liks nuogas.

Sunkiai ištveriu Tūlos žiemas. Ir tuomet, ir dabar. Nėra jokio išsigelbėjimo nuo šalčio, smarkaus vėjo ir sniego. Medžiai juodomis šakomis apraizgo mano mintis. Nebegaliu mąstyti.

— Verkiate ne dėl šio nuraudusio medžio, — tarstelėjo vyras. — Verkiate dėl Sonios.

Puoliau prieštarauti. Argi nebuvo mano vardinės? Argi nebuvau laimingiausia Rusijos moteris: juk ištekėjau už daugiausiai žadančio savo kartos rašytojo? Argi neturėjau trijų mažų, nuostabių vaikučių ir didžiulio namo kaime?

Bet, žinoma, jis buvo teisus. Ašarojau dėl Sonios.

Tą vakarą tarnai sustatė stalus terasoje, vėlyvos popietės saulėje ir paruošė prašmatnią ankstyvą vakarienę. Mano sesuo Tania iš Maskvos atvežė puikaus fazanų pašteto, kurį patiekė žalio romėniško marmuro lėkštėje — mamos dovanotoje. Juoda duona ką tik ištraukta iš krosnies. Baltuose dubenyse pūpsojo didelės drėgnos vynuogės, raudonuose — iš pietų atvežti apelsinai. Patiekė barščius, vėliau — paryžietiškai paruoštą glazūruotą antį. Buvo avienos, taip pat gausu žąsienos. Krepšyje pūpsojo saldūs pyragaičiai su sėlenomis ir medumi. Liovočka pilstė vyną, daug dažniau, negu kas nors gėrė!

Iš Tūlos pulko atvyko keletas jaunų karininkų, pasidabinusių puošniomis uniformomis sidabrinėmis sagomis. Tuo metu Liovočka dar nejautė neapykantos kariškiams. Dar ne taip seniai buvo prabėgę jo paties metai armijoje, ne tokie jau seni buvo prisiminimai apie Kaukazą. Gulėdavo lovoje greta, pasakodamas man apie kunigaikštį Gorčakovą ir Silistros apgultį. Branginau tas naktis, tuos pasakojimus. Ilgiuosi ir jų, tų jaunų karininkų, taip dažnai pietavusių prie mūsų stalo.

Susėdome aplink ilgą stalą, užtiestą gurgždančia drobine staltiese, padengtą anglišku porcelianu. Krištolas gaudė saulės šviesą ir žėrėjo beveik skausmingai ryškiai.

— Šiandien — Kankinių šventė, — prabilo Liovočka, pradėdamas tostą. — Šventųjų Kankinių, — pasitaisė, kai vienas ar pora karininkų sukikeno. — Su mumis sėdi Vera, kurios vardas reiškia Tikėjimą. Ir Nadežda, kuri yra Viltis, ir Liubovė, reiškianti Meilę. Jų motina — Sofja, reiškianti Išmintį. Už tave, mano Sofja, išminties šaltini, mano gyvenimo meile...

Suskambėjo taurės. Nuleidau galvą, mėgindama nepravirkti.

Iš sodo, gerai paslėpta medžių ir krūmų, pasigirdo linksma mano mėgstamos operos La Muette de Portici melodija. Liovočka palinko prie manęs, sugriebė glėbin, viešai pademonstruodamas stiprų prieraišumą. Kai bučiavomės, jaučiau veriančius žvilgsnius. Bet nekreipiau dėmesio.

— Tik vieną šokį — prieš vakarienę? — paprašė Liovočka.

Droviai nuleidau akis į grindis. Bet tomis dienomis šokau taip gražiai. Mano keliai dar nebuvo sustingdyti pernelyg drėgnų kaimo rytmečių.

Pro vyro petį mačiau, kad Marja Ivanovna žiūri į tuščią lėkštę. Tikiuosi, dabar jos pamišimas dėl mano vyro praeis. Pats Liovočka į jos krūtinę įsmeigė peilį.

Po vakarienės prasidėjo tikri šokiai. Tik pagyvenusios tetos ir jų raukšlėti bičiuliai nepanoro prisijungti prie terasoje sūkuriuojančių Kankinių dienos šventėjų.

Liovočka, kaip visada, užsispyręs reikalavo „Kamarinskajos“, greito šokio painiais žingsneliais. Kai kurie mėgino šį šokį prasėdėti, bet jis niekam neleido. Liovočka visiems vadovavo, įtraukdamas mus, o ypač jaunesniuosius karininkus, į vis labiau pašėlusius ir greitesnius judesius.

Gerokai prieš kitiems išeinant Liovočka nusivedė mane į miegamąjį. Staigus mūsų dingimas truputį trikdė, bet nekreipiau dėmesio. Išeidama sugavau vieno jauno karininko žvilgsnį. Nutuokiau, ką jis galvoja, truputį nusigandau.

Dar nenusirengusią Liovočka pradėjo pašėlusiai bučiuoti į kaklą, į pečius. Plačioje lovoje atsiguliau ant nugaros ir leidau jam daryti tą, ką turėjo daryti. Nebuvo nemalonu. Greitai jo kelnės nusmuko iki kelių. Užsimerkiau, kai didelės raudonos vyro rankos siekė po drabužiais, kai plokšti delnai stipriai spaudė spenelius. Leidausi paimama, kaip jis visada mėgo, greitai. Troškau, kad vyras kai ką suprastų, bet pasakyti negalėjau. Jis užmigo pusnuogis, nosimi įsikniaubęs į mano kaklą.

Kai virš Zasekos miško sušvito aušra, vyras buvo išėjęs. Kaip įprasta, patraukė į savo kabinetą. Vėliau ten jį ir suradau. Dienos šviesoje tebedegė žvakė. Suspaudęs lūpas, Liovočka plunksna giliai rėžė raides į popierių, o akys švytėjo ta laukine energija, kurią taip dievinau. Nepastebėjo manęs, net kai apkabinau pečius ir pradėjau švelniai alsuoti į platų, baltą sprandą.

2 Bulgakovas

— O kaipgi lytiniai santykiai? — paklausė Čertkovas, trindamas kaktą egzemos subjaurotos rankos delnu. — Jums vos dvidešimt ketveri. — Per stalą palinko pirmyn. — Ne toks jau ir lengvas amžius susilaikymui.

Sutramdžiau šypseną, prieš valią bepasirodančią ant lūpų. Vladimiras Grigorjevičius Čertkovas neturėjo humoro jausmo. Neminint apkūnumo ir nesveikos odos, nesugebėjimas juokauti buvo vienas ryškiausių jo būdo bruožų.

— Žinau, kad grafas Tolstojus nemėgsta lytinių santykių.

— Nekenčia, — patikslino Čertkovas. — Ir, turiu pastebėti, Levas Nikolajevičius nepripažįsta titulo. Atsisakė jo prieš kelerius metus.

Čertkovas mane erzino. Nesmagiai jaučiausi neminėdamas Tolstojaus titulo. Mane auklėjo geroje draugijoje, buvau mokomas gerbti galinguosius. Pasipiktinau. Nejau Čertkovas galvoja, kad nežinau apie atsisakytą titulą? Apie Tolstojų žinojau beveik viską. Viską, ką galima suprasti iš jo raštų, ir dar daug daugiau. Levo Tolstojaus vardą gaubia tiršti paskalų dūmai. Kvėpdavau tuos dūmus kiekviena pasitaikiusia proga.

— Turėsite vadinti Tolstojų Levu Nikolajevičiumi, kaip ir visi kiti, — pridūrė Čertkovas. — Jam taip patinka.

Chameleoniška Čertkovo oda dribo sluoksniais aplink pliką kriaušės formos galvą. Pro kaktą beveik galėjau matyti priekines smegenų klostes. Jis kalbėjo griežtai, aiškiai, putniais pirštais barbendamas į tuščią stalą.

— Manau, skaitėte „Kreicerio sonatą“?

Linktelėjau, tačiau vyliausi, jog neimsime aptarinėti būtent šio kūrinio. Man atrodo, jog „Kreicerio sonata“ Tolstojui nepavyko. Ar yra kas nors bendra tarp pasakojimo herojaus Pozdnyševo ir Levo Tolstojaus? Negalėjau tuo patikėti. Tas pasakojimas apie vyrą, kuris nužudo savo žmoną. Dauguma skaitytojų — nors aš pats taip toli nenuėjau — laikė kūrinį vedybų pamfletu, neapykantos užtaisu, žema, šlykščia knyga. Tas kūrinys toks nepanašus į „Aną Kareniną“, kurioje Tolstojus šlovina Kiti ir Levino santuoką, iškelia ją tarsi šūkį šaltame Rusijos danguje. Bet Pozdnyševas!

— Neketinu polemizuoti skaistybės klausimais, tačiau prieš metus turėjau reikalų su vienu patarnautoju, suvedžiojusiu dvi jaunutes kambarines, ne vienerius metus dirbusias Tolstojaus šeimai. Levas Nikolajevičius baisiai nusiminė. Noriu viską išdėstyti aiškiai, kad vėliau neturėtumėte bėdų.