Jay Parini - Paskutinė stotis

Išoriškai apsidraudžiau palinguodamas galvą, bet širdyje pasibaisėjau, kad esu prilyginamas patarnautojui. Manau, skruostai išdavė pyktį. Pamėginau pridengti juos delnais.

— Apgailestauju, kad tenka kelti tokius delikačius klausimus, — tarstelėjo Čertkovas. — Tačiau visuomet pabrėžiu, kad tikslumo nebūna per daug.

— Viskas gerai, — patikinau, — suprantu.

Supanikavau. Atrodė, jog darbas slysta iš rankų. Labiau už viską troškau tapti asmeniniu Tolstojaus sekretoriumi.

Čertkovas apėjo stalą ir atsistojo greta manęs. Uždėjo šaltą ranką ant mano riešo.

— Iš Makovickio ir kitų apie jus girdėjau tik gerus atsiliepimus. Atidžiai perskaičiau, ką rašėte apie Levą Nikolajevičių. Jis taip pat. Viskas kažkaip... jaunatviška. Bet ganėtinai prasminga.

— Tolstojus perskaitė mano esė?

Čertkovas patvirtindamas linktelėjo galvą. Nušvitau. Atrodė, jog viskas nuostabiai stoja į savo vietas.

— Nenoriu iš anksto nuteikinėti jūsų prieš Sofją Andrejevną, bet iš mano pusės būtų neprotinga nepaminėti jos nesutarimų su Levu Nikolajevičiumi, — kalbėjo Čertkovas. — Vedybos nenusisekė — jam.

Vyriškis ėmė pašioti šilkinę juodą barzdą, nusmailino ją po smakru. Barzda darė jį panašų į totorių.

— Tiesą sakant, — tęsė Čertkovas, — Sofja Andrejevna nėra mūsiškė. Netgi leisiu sau pasakyti, jog ji mūsų nekenčia ir darys viską, ką gali, kad tik jos vyro darbai nejudėtų pirmyn.

— Bet jiedu susituokę jau beveik penkiasdešimt metų! Iš tikrųjų, tas... — nebuvau tikras, ką noriu pasakyti.

Čertkovas atsišliejo į stalą ir nusišypsojo.

— Esate doras vaikinas, Valentinai Fiodorovičiau. Suprantu, kodėl jus taip gerai rekomenduoja. Dušanas Makovickis nėra per daug inteligentiškas, bet puikus charakterių žinovas.

— Girdėjau apie nesutarimus tarp...

— Tegu tai netampa jūsų rūpesčiu, — nukirto Čertkovas. — Tik nepamirškite, kad apie mane toji moteris pasakos siaubingus dalykus.

Atrodė, pasijuto nejaukiai šitaip pasakęs, taigi pamėgino išsisukti:

— Mudu su Sofja Andrejevna ne visada sutarėme blogai. Kai mane ištrėmė pirmą kartą, ji pareiškė protestą carui.

Dažnai rašė į Angliją, net aplenkdama naujienas iš Levo Nikolajevičiaus. Dabar nebenori manęs matyti greta savo vyro. Ji pašėlo, kai nusipirkau namą Teliatinkuose, nors man ir neleidžiama ten gyventi.

— Gėdinga, — pasakiau, pats nustebintas savo aistros.

— Mane galite pavadinti gyva kontrabanda, — šypsodamasis kalbėjo vyriškis.

Nusišypsojo pirmą kartą nuo tada, kai apsilankiau. Staiga pasilenkė ir suėmė mano rankas.

— Mielas Valentinai Fiodorovičiau, jums įteikiama didžiulė dovana. Kiekvieną dieną matysite Levą Nikolajevičių. Drauge valgysite. Drauge eisite pasivaikščioti į mišką. Pastebėsite, kaip diena po dienos besišildydama to žmogaus ugnyje jūsų siela taps šiltesnė. Tikiuosi, pamilsite Levą Nikolajevičių taip, kaip myliu aš. Ir mokysitės iš jo, — Čertkovas paleido mano rankas ir nuėjo prie lango. Praskleidęs užuolaidą pasižiūrėjo į krintantį sniegą. — Tai, ką iš jo išgirsite, amžinai skambės jūsų galvoje.

Nežinau kodėl, bet jam kalbant pradėjau galvoti apie savo tėvą. Tėvas pasimirė prieš metus. Dažnai minkštu, gomuriniu balsu teikdavo man tėviškus patarimus. Nepriimdavau jų rimtai, bet vertinau ir branginau tėvo pastangas. Tėvas žinojo, kad po atsivertimo į tolstoizmą trokštu Dievo, trokštu mokytis, aptarinėti idėjas, tobulinti sielą. Tėvas žavėjosi visu tuo, bet kartojo, jog turiu būti atsargus. Trisdešimt metų išbuvęs civilinis tarnautojas, jis mieliau vengė apie ką nors galvoti. Bet tėvo dvasinio skurdo laikyti savo palikimu neketinau. Norėjau būti, kaip Čertkovas, mokinys ir pasekėjas.

Įėjo šiurkštų vilnonį švarką vilkintis tarnas. Puošmenų stoka buvo Čertkovo kompromisas Tolstojaus vertybėms. Vyriškis nenorėjo priklausyti klasei, kurioje gimė, bet neketino atsisakyti jai pritinkančių atributų. Krekšinas — puikus namas su erdviais sklypais ir keletu pagalbinių statinių arkliams. Pastebėjau tikriausiai pusę tuzino tarnų ir sumečiau, kad dar tiek ar daugiau slepiasi virtuvės užkaboriuose ir kažkur laukuose. Baldai name paprasti, bet tvirti — daugiausiai iš Anglijos ir Prancūzijos. Man nepatiko sunkios aksominės užuolaidos, temdančios kambarius.

— Arbatos, pone? — paklausė jaunas vyriškis.

Dėkingai linktelėjęs paėmiau garuojančią kiniškos arbatos stiklinę.

— Ateikite čionai, — pasiūlė Čertkovas, mostelėdamas į didelius odinius krėslus prie židinio.

Stebėjau, kaip jis atsiklaupė ir, paėmęs dideles senamadiškas dumples, nustūmė malkas į metalinio židinio liepsną. Kaminas tarsi suriaumojo ir prarijo kibirkštis.

— Turime tapti draugais. Privalome tiek daug nuveikti, o aplinkui daugybė priešų.

Jam kalbant, skruostikauliai plėtėsi, ir atrodė, jog jis visą laiką ketina atsirūgti. Vilkintis švarią muslino palaidinę su spindinčiu odiniu diržu Čertkovas atrodė taip, kaip ir kiti mano sutikti tolstojininkai. Jo batai buvo nemadingi, bet labai gerai pasiūdinti.

— Levo Nikolajevičiaus dovana, — pasigyrė. — Pasiuvo tuos batus savo rankomis. Pastaraisiais metais išmoko šito amato. Jis visiems siuva batus.

Čertkovas perdėtai manieringai siurbčiojo arbatą. Nors labai juo žavėjausi, jį mėgti reikėjo valios pastangų.

— Štai čia Levo Nikolajevičiaus laiškas, — pasakė vyriškis, tiesdamas man lakštą, išmargintą netvarkinga Tolstojaus keverzone. — Jis nesijaučia gerai. Matyti iš šios netvirtos rašysenos. Privalau pasakyti, kad yra dalis Sofjos Andrejevnos kaltės. Nuolat neduoda ramybės, sutrikdė jo miegą. Beviltiška moteris. Nėra ko ir galvoti, ką Levas Nikolajevičius galėjo nuveikti, jei būtų vedęs tinkamesnę moterį, moterį, kuri suprastų ir priimtų jo idealizmą ir įsitikinimus, — pykčio kupinu balsu pasakojo Čertkovas.

— Girdėjau, jog ji bjauri.

Jis sunkiai linktelėjo, tarsi įsigilindamas.

— Dažnai valgysite Jasnaja Polianoje, bet Sofja Andrejevna ir savo vyrui, ir jo draugams beveik nedaro nuolaidų.

— Ji ne vegetarė?

Čertkovas paniekinamai papurtė galvą.

— Ir jos sūnus — ne. Iš vaikų tik Saša galima pasitikėti. Pasikliaukite tik ja ir Dušanu Makovickiu, jūsų motinos draugu. Gydytojas — puikus žmogus.

— Daktaras Makovickis sako, kad Saša atlieka daugumą tėvo sekretoriaus pareigų.

— Ji viską spausdina. Koridoriumi tolėliau nuo Levo Nikolajevičiaus kabineto yra mažas kambarėlis, vadinamas „Remingtono“ kambariu. Jūs, be abejonės, praleisite ten daug puikaus laiko. Sašai reikia pagalbos. Laiškų skaičius auga kas mėnesį, žmonės kaip pašėlę trokšta Levo Nikolajevičiaus patarimo. Daugumai jis atsako asmeniškai. — Čertkovas vėl nusišypsojo, parodydamas nelygius dantis su juodais tarpais. — Tarp kitko, Levas Nikolajevičius savo dukterį dievina. O Sofją Andrejevną tas varo į pasiutimą.

— Ar grafienė spausdina?

— Ne, bet anksčiau dažnai perrašinėjo vyro darbus ranka. Ji taip savinasi šitai, vis kišasi ne į savo reiklus.

Dabar pasijutau nejaukiai. Kad ir kokios būtų aplinkybės, nenorėjau kištis į sutuoktinių reikalus.

— Žinoma, jūs atliksite sekretoriaus pareigas: užsiimsite raštvedyba, atsakinėsite į laiškus. Reikalas tas, jog šalia Levo Nikolajevičiaus privalo būti toks protingas vyriškis kaip jūs. Kas nors, panašus į jį patį, skaitantis ir suprantantis jo darbus. Gusevas šia prasme buvo neįkainojamas.

Girdėjau daug gero apie Nikolajų Gusevą, keletą metų buvusį Tolstojaus sekretoriumi. Tūlos valdžia jį, kaip ir Čertkovą, ištrėmė iš provincijos už „ardomąją veiklą“. Ši bausmė kurią nors dieną galėjo užgriūti ir ant mano galvos. Nekreipiau dėmesio. Tremtis — Rusijai būdingas požymis. Rusiškos sielos, kaip juodintas plienas, grūdinosi Sibire.